Ištrauka iš romano GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 178

[...]

Tradicinės miesto šventės proga bažnyčioje surengtas koncertas. Mocarto „Requiem“. Taip šiemet iš uostamiesčio atvykusio simfoninio orkestro pasirodymu prasidėjo masiniai renginiai, paprastai trukdavę visą savaitgalį, pradedant nuo penktadienio vakaro.

Štai tokį lietingą pavakarį ir aš ištraukiu į bažnyčią. Vis dėlto Mocartas. Paklausysiu, už ką taip garbinamas žymusis kompozitorius. Gyva muzika man visada patikdavo.

Miestelėnų susirinko pilna bažnyčia. Sėdėdama savo klauptoje po šventų Mišių laukiu koncerto pradžios. Derinamų instrumentų cypimas la nata toks neatsiejamas nuo solidžių koncertų. Kaip ir išsipusčiusios damos, atsivedusios savo vyrus – ne vienas jų paslapčiom delnu slėpė žiovulį.

Prasidėjo. Užgrojo.

„Requiem“, jei neklystu, skirtas mirusiems pagerbti. Įdomu, kaip Mocartas išreikš savo požiūrį į mirtį?

Tyliai. Bet didingai. Taip. Čia – mirtis. Orkestras groja mirtį.

Bet kodėl dabar? Pačioje koncerto pradžioje! Ne finale?

Tad kas bus vėliau? Ką išreikš Mocartas visu koncertu? Tai, kas bus… po mirties?

Nejaugi tai???

Simfoninis orkestras grojo su įkvėpimu. O aš visu kūnu geriu muziką. Taip. Mocarto garsai skelbia, neša, teikia… informaciją. Visa muzika liejasi… į pasakojimą… muzikos kalba.

Nustembu. Mocartas gana aiškiai išreiškia tai, apie ką aš mąstydavau. Nes aš išgirdau. Pajutau tai. Supratau. Tai yra taip nerealu, negaliu net savim patikėti, bet iš tikrųjų aš žinau, kas seks po kiekvieno muzikinio epizodo, savo nuojauta tarsi užbėgdama už akių muzikos dėstomiems įvykiams. Jaučiu, tarsi Mocartas patvirtina mano mintis... Muzika kalba, pasakoja, aiškina. Tas nesuvaldomas muzikos srautas tiesiai man į pasąmonę lieja žinojimą, informaciją. Nežemiška forma. Tai tikrai apie pomirtinį gyvenimą. Visos mano mintys apie mirtį randa atgarsį muzikoje – atpažįstu kūrinyje „Rekviem“ viską, apie ką galvodavau, mintydama apie Visatos dėsnius. Įsijautusi į muziką, lengvai pajuntu nerealius ir abstrakčius dalykus. O kartais – pakankamai realius (tarsi atsakymas į mano susijaudinimą ir susižavėjimą atėjo būgnų griausmingas patvirtinimas: taip, tai – pragaras).

To jau per daug! Net man!

Juk ta muzikos pasakojama istorija taikliai iliustruoja mano suvokimą apie anapusinį pasaulį. Kaip keista… Šitoks sutapimas – mano lakios vaizduotės sukurtas ir Mocarto užrašytas!

O!

Rodos, jau net nebegirdžiu muzikos – tik visu kūnu kvėpuoju tuo pačiu ritmu, kaip ir kadaise Mocartas, rašęs tas natas. Girdėdamas tą informaciją muzikos pavidalu, siekė ją išlieti popieriaus lape natomis, kad būtų išsaugota ir atsikartotų per muzikantų instrumentus, išliktų amžiams ir pasklistų po pasaulį ta tiesa, kuri, regis, atėjo iš Aukščiau užkoduota muzikos kalba.

Kam reikia, tas girdi, pagalvoju per tylos sekundes, pastebėjusi abejingus ir nuobodžiaujančius klausytojus. Jie negirdi. Jie nesupranta, ką groja orkestras. Nes jie nieko nežino...

…Jie ploja.

O aš vis dar negaliu atsikvošėti, negaliu palikti to pasaulio – muzikos pasaulio.

Jie ploja. Jie vis dar ploja.

Iš mandagumo ir dėkingumo, kad pagaliau pasibaigė… muzika? Nes jei jie būtų išgirdę, tai jų akyse matytųsi.

Aš vis dar negaliu atsipeikėti, nors protas aplenkęs jausmus, kužda – ir aš turiu ploti. Turiu padėkoti.

Turiu ploti. Nors taip trokštu neišsiblaškant išsinešti tuos patirtus įspūdžius didžiuliame nuostabos ir pagarbos kupiname tylėjime. Kad dar ilgai galėčiau pulsuoti tuo pačiu vibravimu. Tarsi antena, priėmusi siuntinį, aš buvau kupina harmoningos pilnatvės, ramybės ir žinojimo. Tenorėjau tyliai nusilenkti tiems žmonėms su smuikais ir trombonais ir būgnais. Tam vieningam muzikiniam kūnui, sugebėjusiam paskelbti apie Mocarto pasaulį – viską, kas duota iš Aukščiau. Mocarto „Rekviem“.

Negreit pamiršiu jį. Ir išvis ar kada tai beišgirsiu. Pagaliau, ar beturėčiau jėgų vėl priimti ir vėl išgyventi tokią paslaptį?

Mano krūtinė vis dar iš susijaudinimo kilnojosi, nors aš neskubu eiti. Lauke nebelyja. Įkvėpiu oro ir iš lėto patraukiu namų link.

Mocartas. Jis žinojo. Žinojo viską.

Ir perdavė mums.

[...]

Ištrauka iš knygos GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 166

[...]

Netikėtai mintyse prieš akis iškyla garsusis Kryžių kalnas – aš taip seniai ten norėjau nuvažiuoti, šiaip pažiūrėti, iš smalsumo. Bet dabar pajuntu, kad jis mane traukia kaip sūkurys, kaip neišvengiamybė.

***

Štai ir rodyklė: „Kryžių kalnas 1 km“. Pagaliau!

Žvalgydamasi į šalis, patraukiu keliu. Jo kairėje pusėje medžiai, susodinti vienas šalia kito. Už jų – sulapojusių, nugeibusių karštyje – beveik nieko nesimato. Kitoje kelio pusėje plyti laukai, kurie kažkur toli užsibaigia miškeliais. Nesimato jokio kalno, tik žmonių srautas rodo, kad jis kažkur ten. Prisimerkiu, stengdamasi įžiūrėti ką tolyje, bet nieko neįžvelgiu. „Nors akinius būčiau pasiėmusi, ar ką“, – iš lėto traukiu keliu. Staiga man kažkas pasidaro. Sustoju. Čia kažkas prasideda. Čia yra riba kažko. Saulė šviečia taip pat, ir karštis tvoskia taip pat. Tik širdis pajunta kažką pažįstamą. Ne kažkas. Tai – kančia. Aš ją tik dabar atpažįstu. Didelė kančia – didžiulė jos aura tarsi debesis. Ji išplitusi visoje erdvėje ir ką tik aš į ją įžengiau. Ji tarsi suparalyžiuoja mano mintis, jausmus. Kančia nėra skausminga. Ji tyli, švari, išgryninta ir pažįstama iki kaulų gėlimo! Tokia sava… Jos esybę, praskiestą giedriu oru, dabar jaučiu. Ana va ten – jau pamatau! Ten jis boluoja! Tas kalnas, nusmaigstytas kryžiais. Kryželiais. Aš taip pajaučiau, aiškiai jų nematydama.

Pagarbiai sulėtinu žingsnį, pamiršusi anapus ribos paliktąjį pasaulį. Kalnas hipnotizuoja taip, kad negaliu atitraukti nuo jo akių, kol visai neprisiartinu. Mašinų, autobusų sustatytos eilės, skubantys ir ramiai šnekučiuojantys žmonės, prie kioskelių perkantys ir parduodantys švęstus dalykėlius – visa tai primena įprastą žmogišką gyvenimą. Pažvelgiu į juos kaip į svetimkūnius šioje ypatingoje nežemiškoje erdvėje, ir nueinu keliu aukštyn į patį kalną, tarp tūkstančių kryžių: mažų ir didelių, įkastų į žemę, kabančių rožančiuose, paguldytų, sudėtų krūvon. Kiek jų daug! Kur ne kur perskaitau tekstus – tas ir tas, už tą ir tą. Kiekvienas kryželis, net mažiausias, skleidžia kančią – to žmogaus, kuris čia jį atgabeno. Kryžiai skirtingi. Vieni dideli ir prašmatnūs, kiti mažučiai ir paprasti. Jie visi atspindi tą patį – kenčiantį žmogų. Kančia kiekviename kryžiuje… Tūkstančiuose kryžių! Tokia didžiulė! Ak, juk eidama keliu pajutau jos stiprią jėgą, privertusią mane sustoti. Ten buvo kančios auros riba?

Apsižvalgau aplink: sukrypusi senutė, pusamžis tėvas, vedinas vaikais, neįprastai apsirengę užsienio turistai – visi jie pagarbiai tylėdami žengia takeliais tarp kryžių. Jie irgi verkia? Susipratusi pasuku į šoną, rankove nusišluostau šlapią nuo ašarų skruostą ir rankinėje imu raustis nosinės. Bet užčiuopiu savąjį kryžių ir jau nebesusivaldžiusi pradedu pasikūkčiodama tyliai raudoti. Kad tik kas nepastebėtų. Paglostau savąjį kryželį ir ilgokai ieškau jam vietos. Štai čia – prie Marijos statulos kojų. Net nežinau, kaip melstis, ko prašyti. Tyliu netgi mintyse, jausdama kančios esybę. Tylus, pagarbus, ramus ir neišvengiamas susitikimas su ja. Šįsyk – be maldos ir skausmo.

[...]

Nesantis žodis

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 1806

Pažinojau šviesiaplaukį vaikiną, kuris ėjo tarsi per dykumą, nes būdavo kasdien prie mirties. Bet jam tai patiko. Tas vaikinas pažinojo mane – juodaplaukę moterį, kuri vis tarsi šluodavo smėlį nuo jo takų. Abu buvom panašūs – abu pažinojom Mirtį. Ir tai, kas už jos. Matėm, jautėm ir supratom Gėrį bei Blogį, ir mums nebuvo jokių paslapčių iš Anapus, kur baigiasi Erdvė ir Laikas. Mes buvom pasąmoningi bičiuliai.

Bet jis išėjo. Netikėtai. Visiems laikams ten, iš kur negrįžtama. Pasijutau, tarsi būčiau likusi viena dykumoje – tamsios ir šaltos naktys, ir nė lašelio – net iš akių. Nuo sielvarto viskas gėlė ir skaudėjo, likę prisiminimai metų metus degino, o atplaukiančias mintis ir jausmus žarstydavau tarsi smėlį – nebebuvo su kuo dalintis. Vienatvėje mirdavau – palengva, po truputį netekdama savęs. Jaučiau tik, kaip viskas manyje akmenėja, eižėja, trupa, žyra ir nyksta. Mirtis kasdien – geliant, skaudant, apverkiant, išvemiant skausmą ir kančias. Kol supratau – nebėra manęs, nebėra gyvos. Likę tik kažkas, kas jau nebebijo mirties.

Kartą juodžiausioje naktyje įsivaizdavau dykumą, kurioje kilo audra – vėjas pustė mintis, o šaltis stingdė širdį. Aš buvau ten, ir jaučiau, kaip neviltis lėtai sėda ant mano gyvenimo. Buvau taip pavargusi, kad net mintimis nesipriešinau, tetrokšdama ramybės. Lyg klausiausi vis smarkėjančio vėjo ir tyliai gesau, leisdama sau nieko negalvoti. Pamažu rimau, grimzdama nebūtin...

Ir netikėtai per sapną pajutau to vaikino – jau seniai išėjusio ir niekada negrįšiančio – rankas. Jos švelniai braukė ir valė nuo manęs neviltį – nuo veido, akių, juodųjų plaukų. Nenorėjau atsimerkti, nenorėjau jo išvysti, ne... Ir tada išgirdau jo tariamą žodį iš Nebūties. Tai buvo vienintelis žodis – veiksmažodis, – reiškiantis: „Mylėjau, myliu ir mylėsiu“.

Nesantis žodis talpino veiksmą praeityje, dabartyje ir ateityje. To žodžio nėra, negali būti, nes žmonės padarė taip, kad jo nė nebūtų, nors jo reikšmė – didesnė už Visatą, Erdvę ir Laiką. Jei žodis „mylėti“ skamba tarsi tuščias indas, tai anapusinės kilmės žodis turėjo pilno indo prasmę. Tas trancendentinis pasakymas turėjo kitokį išmatavimą ir suteikė naują prasmę meilės jausmui – išliekančiam ir nekintančiam, kaip tai tegali būti kitokiame pasaulyje, kur neegzistuoja nei erdvė, nei laikas. Likusi tik energija – pastovi ir turinti niekada neišnykstančią jėgą.

Tai buvo taip realu ir tikra. Patikėjau, nes tas žodis atėjo iš Ten, ir buvo ištartas be garso. Supratau, ne, - įsitikinau! - kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas. Stipri banga privertė suplakti širdį, pramerkti akis. Atsirado jėgų. Ir aš eilinį kartą išlipau iš kapo duobės. To nesančio žodžio galia vėl prasidėjo naujas ne-gyvenimo ratas. Į jį vėl žengiu tarsi iš savo dykumos, bet einu palaiminta – apdovanota nemirtingumo indu, pilnu amžinosios meilės galios.

Įsimylėti... ąžuolą

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 1614

Vaistams nuo plaučių uždegimo pagaminti reikia pušų sakų. Kur aš jų rasiu? Mūsų parke gal ir augo kažkur pora pušelių. Vieną – netoli upės tai tikrai mačiau, o antrąją kažkur lyg ir prie kalvelės buvau pastebėjusi, vedžiodama šunį.

Spėriai ėjau parko takeliu, mintydama, kur tas pušeles galėčiau rasti. Ne ten, ne. Ir ne šiame medžių kvartale. Ne. Žvalgiausi aukštyn į medžių šakas, ir į šonus – bene pamatysiu? Pasukau iš tako ir tiesiai pievele pro ąžuolą patraukiau kalvelės link.

Ir sustojau. Ne, mane sustabdė. Nesupratau kas. Kažkas atsitiko. Susiėmiau už krūtinės. Per vidurį – ne ten, kur širdis. Abstulbusi apsižvalgiau. Nebuvo nieko. Vakaras tuščiame parke ir tyla. Pakėliau akis aukštyn – kelių šimtmečių senumo ąžuolo šakos rėmino dangaus vitražą. Tai iš kur ta jėga, užgniaužusi kvapą? Jei ji girdėtųsi – zvimtų tarsi aukštos įtampos laidai. Jei ta jėga turėtų šviesą – apakintų. Jaučiau įtampą, kuriai neturėjau paaiškinimo, kuri vėrė kiaurai mano kūną, priversdama smarkiau plakti širdį ir tvinkčioti smilkinius.

Kas tai?

Labai atsargiai ir lėtai pasitraukiau kiek į šoną. Tebejaučiau tą jėgą. Smarkiai kilnojosi krūtinė, o mintys žaibais varstė galvą. Kas tai? Kas tai? Vis dar nieko nesuprasdama, žvalgiausi aplink ir... mėgavausi ta jėga, ta energija, kurią jaučiau. Ąžuolas? Nejaugi jis?

Čia ąžuolų – visas gojelis. Pagonių sodintas šventas medis. Atlaikęs šimtmečių išbandymus, šiandien jis šaknimis traukė vandenį iš kadaise buvusios šventosios žemės, paversdamas jį gyvybės syvais netrukus besiskleisiantiems pumpurams. Ta nematoma, bet jaučiama sula tekėjo po stora rantyta žieve, kildama aukštyn galingomis šakomis, kur pasiekusi pumpuro užuomazgą, sėmė paties dangaus energiją.

Pavasaris. Netrukus Velykos. Bunda gamta. Ir ąžuolas visa esybe spinduliavo pavasarinio atgimimo energiją. Tai buvo taip stipru ir galinga. Gal net grėsminga – argi gali paprastas žmogus būti tokio galiūno bendrystėje, kai šiame sūkuryje susilieja žemės, medžio ir dangaus jėgos, viena kitą papildo, rezonuoja ir tiek sustiprėja, kad tampa jaučiamos.

Truputį išsigandau. Juk tai senovės žynių garbintos jėgos, laikytos šventomis! Nes tie žyniai jas jautė, jomis tikėjo, jos buvo antgamtinės.

Tą vakarą jokios pušys neberūpėjo – susimąsčiusi grįžau namo. Jau kitokia. Tarp ąžuolo ir manęs užsimezgė ryšys. Keistas toks – baimingas, pagarbus, tylus, paslaptingas. Nes nesuprantamas.

Savo ąžuolą įsidrąsinusi aplankiau tik po trijų dienų.

Savas. Jaučiu. Jo energetika truputį susilpnėjusi, bet ta pati. Suabejojau pati savimi – o gal suklydau anądien, gal tik taip pasirodė? Prisiartinus prie storojo kamieno abejonės dingo – taip, tai buvo taip stipru, kaip tada. Susijaudinusi prabuvau ąžuolo draugijoje keletą minučių – tai buvo kažkaip perdaug intymu. Tolstant nuo kamieno, jaučiau, kaip silpsta žemės – ąžuolo – dangaus jėgų sukurtas laukas, kol visai nebejaučiau.

Ąžuolas. Jis – mano. Jaučiu jį. Žinau tai.

Dar prabėgus savaitei, aš jau išdrįsau jį švelniai apsikabinti. Iš pietų pusės nuo saulės jo kamienas buvo maloniai įšilęs, jo energija – nurimusi. Tik potyris apie buvusią nesuprantamą jėgą vertė jaudintis. Prisijaukinau ąžuolą. Ar jis – mane?

Tais metais, kai, atrodydavo, jog niekas nemato, ne kartą prieidavau prie buvusiojo šventojo medžio. Jis liko nebylus. Daugiau neišsidavė. Iš arti ir iš tolo žvelgdavau į jį, tarsi į savo paslaptį, tarsi į savo nuosavybę, net praeidama pro šalį, mintimis pasilabindavau. Didžiavausi tuo. Ąžuolas! Jis – mano.

Kitą pavasarį įprastą dieną skubėdama su pirkiniais pro šalį, stabtelėjau. Jis kvietė mane. Jaučiau. Žinojau. Prisiartinau. Prie pat kamieno. Didžiulė energija, rodos, net vibravo. Įtampa. Laukas. Tas pats. Toks pat. Atsitolindama jam pažadėjau: ateisiu ryt.

Kitądien ąžuolo galybės ratas dar prasiplėtė. Buvau ne tiek nustebusi, kiek sužavėta. Taip per savaitę tas laukas jau užpildė visą erdvę tarp šakų ir šaknų, o aš tyliai didžiavausi:  jis – gyvas. Šimtmečių galiūnas gyvesnis už mus.

Taip kasmet pavasariais aplankydavau savo šventąjį galiūną.

Vieną vasarą – o ji buvo karšta ir sausa – pastebėjau, kad manojo ąžuolo šakos ima džiūti. Sugėlė širdį – tarsi pati būčiau likusi be pirštų. Rudenį parko tvarkytojams išūžiau ausis, įkyrėdama savo ugningomis kalbomis, prašydama, kad nenugrėbtų, bet paliktų bedžiūstančiam ąžuolui bent nukritusius jo lapus – ir maisto, ir apsauga nuo šalčio paviršinėms šaknims, gal tada nustos augti ir grybai, mirtinai pavojingi medžiams. Nebuvau išgirsta. Ašarų pilnomis akimis žvelgdavau ir į parko tvarkytojus, kurie su traktoriumi kaip po lauką važinėjo ąžuolų gojelio žeme, kurioje nebeaugo nė žolė – vien tik samanos dar išgyvendavo ant uoliai grėbliais nugrandyto paviršiaus. Be gailesčio iš ąžuolo būdavo pavagiami paskutiniai nukritę lapeliai – o jų ant šakų likę visai nedaug. Plika žemė, nuogos ąžuolo šakos... Iš nevilties koneveikdavau valdžios vyrus, kurie nė nesiteikė atsakyti į mano laišką – iš apmaudo ir bejėgiškumo, kad aš, žmogus, niekaip negaliu padėti ilgaamžiams ąžuolams.

Jausdama didžiulę kaltę, jau net iš tolo vengdavau savojo medžio. Juk jis šventas. Praeidavau pro šalį tarsi nusikaltimo bendrininkė, nedrįsdama pakelti akių. Man buvo gėda. Bet ryšys su ąžuolu tebebuvo, ir neišmaniau, ką daryti.

Ir tada... Tada aš jį išdaviau. Taip. Susiradau jaunesnį, gražesnį, žaliuojantį, augantį drėgnoje vietoje apsuptoje upelio vagos. Irgi ąžuolą. Bet niekada nebuvau prie jo priėjusi. Bent tiek. Maniau, prisirišiu prie jo – šis bent turėtų išgyventi. Ar senąjį pasmerkiau myriop? Galbūt, nors neatsisveikinau su juo. Tik bijojau, kad jo netekusi baisiai kentėsiu. Ar tai pateisina mano išdavystę? Nežinau. Nes jaunojo ąžuolo nevadinau savu. Niekada.

Nepaprastai stipri vasaros audra kažkurią naktį išguldė net keliasdešimt medžių. Ateini į parką ir apsižvalgęs matai bent kelis išverstus ar nulaužtus medžius. Ir taip pakeliui – per visą parką. Vienas – lūžęs, kitas – iš pačių šaknų išverstas, dar kitas krisdamas ir gretimą medį paguldęs. Nerami žirgliojau per kamienus, gulinčius ir užtvėrusius kelią, apeidama žalias jų lajas, jau sugulusias ant pievos. Užmečiau akį į upelio vingį. Ką? Ąžuolas lūžęs? Perpus? Tas jaunasis? Žaliasis? Metras kamieno bestypsojo užvertęs aštrias lūženas. Tas, kuris – ne mano. Tas, su kuriuo išdaviau šventąjį. Savąjį.

O jis, mano išduotasis, žmonių apvogtas, badu marinamas, dėl drėgmės trūkumo džiūstantis, baisiųjų kelmučių apsuptas tebestovėjo. Ramus. Išdidus. Galingas. Jo kamienas – penki su puse metro apimties, jis turi ne mažiau kaip septynis šimtmečius, o rudenį dar bėrė giles. Aš būdama tikra niekšė, prisirinkau jų, parsinešusi išgliaudžiau, pakepinau, sumaliau ir pasidariau kavos. Geriu. Ji man teikia maisto medžiagų. Nespringstu ja, ne. Ji labai skani. Tik kažkodėl ašaros – pampt pampt į puodelį.

Išgeriu ir jas.

Nupieštas skvernas

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 1631

Nuo pat mažumės mėgau paišyti – kiek save pamenu. Buvau gal vos penkerių, kai savo vyresnio brolio paprašiau pamokyti piešti. Jis paėmė baltą popieriaus lapą, pieštuką, ir pasižiūrėjęs į mane paklausė, ką norėčiau, kad jis nupieštų.

„Nežinau. Gal namą?“

„Namą? Gerai.“

Jis nupiešė stačiakampį, jame – du langelius su kryželiais, kaip lango rėmus, ant stogo užpiešė dar vieną stačiakampį – tai kaminas. Dar vienas stačiakampis – tai durys.

„Nori sodo?“

„Žinoma“, - atsakiau.

Jis nupiešė dvi lygiagrečias linijas – tai buvo medžio kamienas – ir apibangavo aplink – tai buvo medžio laja. Nuvinguriavo dar dvi linijas.

„Kas čia? Upė?“

„Ne, takas.“

„Aišku. Takas.“

„Na, o dabar, jei nori, nuspalvink viską“, - jis padėjo pieštuką ant stalo ir pakilo.

Aš ėmiau spalvinti. Saulę – geltonai, namą – rudai, medžius – žaliai.

„Mama, mama, ką man nupiešti?“ – kai neliko troboj brolio, pristojau prie mamos.

„Piešk, ką tik nori.“

„Aš nežinau.“

„Na, pažiūrėk, kas yra aplink? Ir piešk.“

Kambaryje buvo visko – tiek daug, ir viskas sudėtinga. Medinis apvalus stalas, medžio kėdės su atlošais, baltos tiulio užuolaidos, ant stalo nunertas vąšeliu geltonas takelis. Ir pakabinta rezginėlė, kuri irgi buvo nunerta, tik iš valo, naudojamo žvejybai – mama buvo išradinga ir gabi – ką tik imdavo, tą ir padarydavo. Taigi, netgi iš spalvoto valo numegzta rezginėlė pirkiniams parsinešti buvo ypatinga, ir niekas kitas tokios neturėjo. Ji buvo iš kelių spalvų juostų – rausva, žalsva, ir dar netgi išmegztas melsvas trikampis – kad būtų įdomiau.

Aš taip ją ir nupaišiau, tą rezginėlę.

„Bet tu pažiūrėk, tas trikampis eina stogeliu aukštyn, o tu nupiešei – žemyn. Kitąkart būk atidesnė,“ – pamokė mama.

Ir kai vieną vakarą su tėčiu jiedu išėjo į kiną, aš nutariau piešdama pagudrauti. Atlenkiau vieną knygelės lapą, priglaudžiau jį prie stiklo, ant viršaus uždėdama balto popieriaus lapelį. Ir taip, persišvietus paveiksliukui,  kur buvo pavaizduota graži laputė, aš išbraižiau gyvūnėlio kontūrus – piešinys išėjo labai gražus. Pavyko. Nubėgusi prie stalo, ėmiau spalvinti – raudonai, rudai, raudonai rudai, kokios ryžos būna lapės.

Kai grįžo tėvai, parodžiau savo šedevrą.

„Pati piešei?“

„Aha.“

Juk nemelavau, bet kažkodėl susigėdau. Jie neturėtų suprasti, kad aš per lango stiklą nukopijavau lapę. Mama susižvalgė su tėčiu, nusišypsojo ir nieko man nebesakė.

Aš išraudusi nubėgau prie stalo piešti kitų paveiksliukų. Taip stengiausi pamiršti savo gėdą.

Žurnalas „Jaunasis dailininkas“ buvo užprenumeruotas, kai jau vėliau pradėjau lankyti mokyklą. Skaičiau visus straipsnius iš eilės, žiūrėdavau visus piešinius, nuotraukas – man iš tikrųjų viskas buvo labai įdomu. Tada pradėjau stengtis piešti iš natūros. Įsipyliau į stiklinę vandens, kur pamerkiau parsineštas rugiagėles, ir atsisėdau su aliejiniais dažais prie popieriaus lapo. Nupiešti vandenį stiklinėje?

Neskubėdama, labai atidžiai stengiausi atkartoti matomą vaizdą – gėlių koteliai, atsirandantys nuo briaunotų stiklinės paviršių, vandenyje buvo ne tik kampu pasvirę, bet ir keistai lūžę... Kai piešiau, atrodė, nei šiaip, nei taip, ir tik pabaigusi piešinį ir atsitraukusi iš šono pažvelgiau į jį, – pati buvau priblokšta – tikrai, vanduo! Tikrai – permatoma stiklinė, o joje – pamerktos gėlytės! Pavyko nupiešti! Gražiai išėjo! Kaip tikra!

Būčiau ir daugiau ką piešusi, bet blogiausia buvo tai, kad amžinai nežinojau, ką. Rodos, galiu nupiešti viską, bet… neįdomu. Pradėjau tingėti, kol visai apleidau savo pomėgį.

Bet kartą mama dailiai paprašė: „Nupiešk man šventą paveikslą. Didelį. Kaip Kristus meldžiasi Alyvų sode. Pabandyk. Tau pavyks. Va, panašiai kaip čia.“

Mama ištiesė mažytį, bet gražų spalvotą paveikslėlį.

„Kaip išeis, taip bus gerai,“ – dar pridūrė, rankos mostu rodydama į iš kažkur parsineštą tuščią paveikslo rėmą.

„Tokį didelį?“ – nustebau.

„Taip, tu sugebėsi.“

Ėmiausi darbo. Susikaupusi pieštuku užsimečiau daiktų kontūrus. O čia bus pats Kristus. Klūpantis, apsidengęs violetiniu apsiaustu, panašiai kaip reprodukcijoje. O čia bus alyvos. Kokios tos alyvos turi būti, net neįsivaizdavau. Kaip mūsų? – žydinčios melsvai rožine spalva? Kadagių, mėnulio nušviestų, bus tik siluetai. Tolumoje apšviestas miestas – bestogiai namai su geltonai šviečiančiais langeliais. Mėnuo pro debesis.

Paišiau kruopščiai ir su meile. Stengdamasi, kaip įmanydama tiksliau atkartoti reprodukcijoje matomas spalvas ir formas. Piešiau beveik ištisai – dieną, antrą, labai susikaupusi, kad net mama netrukdė manęs, prašydama išvirti pietus ar nueiti į parduotuvę.

Baigusi atidžiai pasižiūrėjau į savo darbą. Atsitraukiau, tarsi aprėpti visumą. Viskas atrodė gana neblogai, vietomis – netgi gražiau nei reprodukcijoje. Kristaus veidas dailus, panašus, tvarkingai banguojantys plaukai ir pamaldžiai sudėtos rankos, o tolumoje – mėnulio šviesose skendintis miestas.

„Kaip gražu!“ – tarstelėjo mama.

Aš net nepastebėjau, kada ji įėjo.

„Mam, aš dar nebaigiau.“

Ji susiprato išeiti.

Žvelgiau į paveikslą. Nebuvau patenkinta šiuo vaizdu. Visiškai. Supratau, jog per mažai turiu tam gabumų. Ir tai  - akivaizdu. Apsisprendžiau niekada nebepiešti. Nieko. Liūdėjau, žvelgdama ir tarsi atsisveikindama su savo pomėgiu, su tuo nuostabiu palaimos jausmu, kai uodi dažus ir regi jų spalvotą grožį, regi galimybes sukurti kažką tokio. Pirmojo potėpio jaudulys, baltos erdvės užpildymas gyvybe, kūrybinio džiaugsmo pajautimas. Viskas – to nebebus. Niekada.

Skausmingai žvelgiau tyloje į paveiksle esantį apsiausto skverną ir vos neverkiau. Jis buvo gyvas, tas skvernas, tarsi išėjęs iš paveikslo rėmų ir atsidūręs čia, kambaryje. Toks realus, toks gražus, mielas, kad norėtųsi jį pačiupinėti, pajusti aksominį švelnumą. Atrodė, kad to skverno kampelį judina vėjelis, gaivina vakaro vėsa. Jis tikras. Norėjosi liesti, grožėtis ir glostyti jį. Spalvos raibuliavo, mesdamos šešėlius, ir tas skvernas buvo toks tobulas, toks natūralus... Bet vienas – visiškai vienas! – tarsi svetimkūnis, išsišokęs iš viso paveikslo – likusio lėkšto ir plokščio nuspalvinto paviršiaus.

Kunigaikštis

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 1725

Lapkričio antroji diena yra pilna visokiausių draudimų dėl, kaip tikima, tądien apsilankysiančių vėlių. Pasak mano dabar jau amžinatilsį močiutės pasakojimų, tą dieną ateina ypatingi svečiai pasižiūrėti, kaip mums, gyviesiems, čia sekasi, kaip gyvenasi. Pagal papročius, stalas turėtų būti nenukraustytas – paliktos lėkštės su maistu. Tądien daugiau meldžiamasi už mirusiuosius. Ir – neduok Dieve! – nevalia šluoti aslos, kad vėlių neiššluotum. Pagarbą joms reikia rodyti namuose uždegant žvakelę, už mirusiuosius užprašant šventas Mišias. „Tyloje ir ramybėje geriau tą dieną pabūti“, – visada taip pasakojimą užbaigdavo močiutė.

Tad į lauką išvedusi šuniuką pavedžioti, praeidama pro kaimynų namą pasibaisėjau – šie šlavėsi kieme, iš pakrūmių grėbė lapus, kišo į maišus ir nešė į šalia esantį parką, suversdami įdubon. Šie kaskart išvertus pasklisdavo šiugždėdami, lyg šnibždėtųsi. Tarsi gyvi.

Taip pasimėgaudama rudeniškos gamtos ramybe su šuneliu traukiam rūmų link. Medžiai jau numetę lapus, oras apsunkęs, apsiniaukęs, kaip ir dera Vėlinėms. Jau ruduo, ir anksti temsta, parkas tylus ir šiandien čia nejauku. Tuščia visur – nei praeivių, nei paukščių, tik šuniuko šmirinėjimas pakelėje, kartkartėmis pakeliančio koją.

Tolumoje suboluoja rūmai – tarsi iš rūko išnirę, papilkėję ir liūdni, tarsi jų gyventojai būtų ne šio pasaulio.

Įdomu, o kaip su senaisiais kunigaikščiais, ar jie per Vėlines ten apsilanko? – pusiau juokais, pusiau rimtai galvojau. Juk visokių pasakojimų girdėta, nutikimų būta... Kažin, kaip ten yra su tuo mirusiųjų pasauliu...

Mintijau, kol pastebėjau, kaip parko takeliu artėja vyras. Kažkaip iškart nepamačiau jo, nors ką tik žvelgiau rūmų link. Artėjo iš lėto, dailiai lazdele pasiramsčiuodamas. Atrodė, kad labiau iš mandagumo, nei dėl būtinybės lazdelę nešiojasi. Nepažįstamas žmogus. Nes juk dažnai vaikštinėjant parke vis kažką sutinki, jei ir nepasilabini, bet atpažįsti. O čia – niekada nematytas, nepažįstamas, nežinomas. Gal pas ką atvyko į svečius? Bet taip prabangiai apsirengęs gal turėtų užsimokėti už taksi, užuot pėdinęs purvinais takeliais per vakarėjantį parką.

Prakilnusis ponas artėjo, ir aš jau galėjau geriau įsižiūrėti į jo apdarą. Šis buvo... joks. Tas apdaras dvelkė prabanga, bet aš negalėjau įvardinti drabužio, nors esu pastabi detalėms. Akivaizdu, jog jis vilkėjo kažkuo – ar tai buvo kelnės ir švarkas, ar ir apsiaustas, ar turėjo skrybėlę? Kokios spalvos? Negaliu pasakyti. Turėjo būti kažkokia spalva, bet tai nebuvo nei ruda, nei pilka, nei žalsva, nei juoda. Ir jei pasakyčiau, kad drabužiai be pavadinimo neturėjo dar ir spalvos, tai būtų arčiausiai teisybės. Bet aš nenustebau dėl paprasčiausios priežasties – parke visai temo, o aš trumparegė. Taigi, temačiau tik vieną dalyką – tai buvo prabangiai apsirengęs poniškas senas vyras, inteligentiškas, tiesus, nors ir su lazdele.
Nenusakomas buvo ir jo amžius – gal tarp septyniasdešimt ir devyniasdešimt metų, nors tokio amžiaus  pėdintų sulinkę, lėtai keldami koją už kojos. O šis gana žvalus senukas žengė guviu žingsniu, nors ir neskubėdamas. Tiesą sakant, atrodė, jog jis tik išėjo pasivaikščioti, pasižvalgyti ir dabar, būdamas vienas pats parke – neskaitant manęs su šuniuku, – jis jaučiasi gana jaukiai.

Nežinojau, ar man su juo pasilabinti – juk šiaip ar taip, mandagumas nepakenktų, juo labiau, kad jaučiau jam kažkokią nenusakomą pagarbą. Taip besikuklindama tik nuleidau akis, kai prasilenkėm. Ir tik tada, paėjėjus vos porą metrų, sustojau. Žinojau, labai gerai žinojau, jog apsilenkiant jis tarsi man būtų įteikęs nematomą vizitinę kortelę – žinojau, kas jis. Buvau visiškai užtikrinta: jeigu dabar tuoj pat atsisuksiu – nematysiu jokio senuko. Nieko nepamatysiu. Nieko. Tik parko takelį tarp lapus numetusių klevų. Tuščią alėją, temstant tolumoje už posūkio susiliejančią su parko vartais. Žinojau, jog jis buvo, ir jo nėra. Nėra. Ir nebus, jei nedelsiant atsigręšiu.

Todėl ir neatsisukau.

Kam pasaulį daryti dar sudėtingesnį, nei jis yra. Neatsisukau, nes taip – ramiau.

Nebuvo seno, išdidaus kilmingo pono.

Bet aš žinojau jo vardą.