Vajos darbai

Requirements



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



Susitikimas su... savimi

User Rating:  / 0

 

- Iš Amerikos grįžo Juozas Bagdonas, - laikraščio redaktoriaus žvilgsnis nukrypo į mane. - Parodos atidarymas  - už valandos kultūros centre. Straipsnį reikėtų atiduoti iki darbo pabaigos. Spėsi?
- Jis dailininkas? - tik tiek spėjau susiorientuoti.
Mintys karštligiškai bandė ieškoti smegeninėje kokių nors sąsajų su kažkur girdėta pavarde. Laiko trūkumas užgesino netgi gėdos jausmą - net nežinau, kur ieškoti medžiagos apie šią asmenybę.
- Abstrakcionistas.
- Visiškai nesuprantamos teplionės? - pajuokavau.
Mes gerbėm redaktorių - jis buvo geraširdis ir protingas, todėl kalbėjom atvirai.
Šyptelėjęs supratingai linktelėjo galva.

* * *


Dar daug laiko iki parodos atidarymo.
Vėsioje salėje susisukusi į skarą šąla budėtoja. Iš nuobodulio įsmeigusi žvilgsnį į mano nugarą. (Gal dėl įmantraus megztinio? Hmmm... pati mezgiau).
Perbėgu akimis įrėmintą garbaus, bet nesuprasto dailininko biografiją (tokį pat aprašymą gavau redakcijoje, už kažko užsikabinsiu...). Lauke lyja, o čia vis maloniau. Tylų pusvalandį peržvelgsiu paveikslus, kurių dažnai nespėju kaip reikiant apžiūrėti per ypatų galvas parodos atidarymo šurmulio metu. Stengdamasi nekaukšėti batų kulniukais tuščioje salėje, vos ne ant pirštų galų prieinu prie pirmojo paveikslo.

Ir vos neištinka šokas.

Galinga energija - veržli, kunkuliuojanti - uždaryta paveikslo rėmuose. Iškart užhipnotizuoja, pagauna tarsi auką mano sielą ir įsitraukia į save paveikslo dvasia. O gal ji pati atėjo pas mane? Gal tai buvo mano ir paveikslo dvasios rezonansas? Nežinau. Aš išsigandau. ČIA - mano pasaulis, išreikštas spalvomis. Aš TAI  jaučiu, TAI žinau, TAI suprantu. Atrodo, kad į mane (ne aš į jį) spoksotų paveikslas. Ne, ne paveikslas, o mano antrininkas, kuris viską žino, viską jaučia. Kuriam nesumeluosi, nuo kurio nepabėgsi, nepasislėpsi. Taip, čia - aš, antroji aš, čia - mano vidus. Na, gal ne visai toks pat, bet labai labai panašus.


Einu nuo paveikslo prie paveikslo. Čia - mano svajonės. Tik man labiau patinka skristi virš jūros, o čia - žemė. Su upėmis, kalnais... Štai, va  - mano skausmas: raudoni, mėlyni, juodi skausmo pirštai, besigrabaliojantys manyje. Ateinantys, praeinantys... O čia? Nagi protas! Bent man taip atrodo! Nupieštas protas! Griežtas, tiesus, viską atspindintis! Kitame paveiksle jis jaukiasi ir virsta... jausmais? Taip, tos pačios spalvos - tik dabar jos kunkuliuoja (ak, nepastovume!) . Va - mano sapnas. Kai streikuoja širdis, visada jį sapnuoju. Pabudusi gaudau kvapą, sėduosi lovoje (taip lengviau) ir stengiuosi negalvoti apie košmarą. Tai kapinių paminklai. Nupieštas mirties kvapas. O štai ten - pati Jos Didenybė Mirtis. Šio paveikslo aš bijau, nenoriu, negaliu į jį žiūrėti, net būti prie jo... O kas čia? Nebesuprantu. Atrodo, kad paveikslas man kalbėtų svetima kalba - jaučiu nuotaiką, intonacijas, o ką nori pasakyti - nebesuprantu. Ir čia - visai nieko nesuvokiu. Kas tai?


... Koliaže ispanė šoka flamenko. Kur tas paveikslas, kuriame mano siela nemokėdama, vien tik jausdama - šoktų! Nes man labai patinka flamenko!


... Dar liko laiko iki parodos atidarymo. Budėtoja vis dar šąla. Vienintelė mistiško susitikimo liudininkė. Taip ir nepastebėjusi nieko daugiau, tik mano nugarą paveikslų fone.

* * *

Pirmasis straipsnis maloniai nustebino redaktorių ir atvėrė duris pokalbiui su Juozu Bagdonu (dailininkas prisipažino, kad paprastai nekalba nė su kuo apie savo meną - man padarė išimtį). Pažįstami prisipažino specialiai ėję į parodą. Vėliau interviu su menininku buvo išspausdintas "Literatūroje ir mene". (Tą laikraščio iškarpą ir šiandien tebesaugau.) Prieš metus sukurta laida apie Juozą Bagdoną (scenarijus, režisūra ir montavimas, patys, suprantate, kieno...) Pats menininkas dar ir šiandien gyvas, nors nuo devyniasdešimtojo  jubiliejaus praėjo net trejetas metų, o aš - nereta viešnia dailininko namuose.

Todėl man skaudu žiūrėti į išleistą (tiesa, gana kokybišką) J. Bagdono paveikslų reprodukcijų albumą - jame matyti ... tik spalvotos teplionės... Kai tuo metu jo dovanoti paveikslai susukti ritinėliuose guli muziejų saugyklose, palaidoti... netikėtiems atradimams...

Širdis

User Rating:  / 0

Tik nesakyk, kad tau nepatinka slapti dalykai. Juk tai taip įdomu, ar ne? Ypač meilės istorijos. Kokių tik nebūna! Nori, papasakosiu? Apie vieno vyro žmoną ir kitą vyrą. Nebijok, nereikės žiūrėti pro rakto skylutę. Tiesiog pabūsime su jais…

Štai Ji miega su savo vyru lovoje. Šalia snaudžia sūnelis. Ideali šeima. Juos pažadina sučirškęs laikrodis. Pabudę vienas kitam nusišypso, atsikelia, nusiprausia, apsirengia ir papusryčiauja. Vis šypsodamiesi. Vyras pabučiuoja žmoną, sūnų ir linksmas išeina į darbą. Jo neseksime. Nes juk nenorime žinoti, kad jo mintyse dabar kita, kuri laukia darbe. Ir ką jie ten veiks, apie ką kalbėsis, mes nesidomėsime. Nepatogu. Pasekime geriau žmoną.

Ji pasiima vienerių metų sūnelį, sukrauna krepšin šį bei tą, ir abu iškeliauja į vaikų darželį. Jauna, grakšti, besiplaikstančia vėjyje suknele ji gan žavinga. O dabar paskaitykime jos mintis. Nori? Klausyk: “Dieve, kokia laimė ištrūkti iš tų mūrų. Kaip gerai, kad gavau darbą. Visą žiemą pririšta prie vaiko. Kaip kalėjime. Ištisas dienas kalbėkis su sienom. Vyras nesupranta, kaip man sunku. Nei jis išklausys, nei paguos. Anksti išeina, vėlai grįžta. Vargšelis, tiek dirba. O dabar mudu su sūneliu nors tarp žmonių pabūsime, prasiblaškysime…”

Štai ir darželis. Štai ir rūbinė. Tėvai šurmuliuoja, vaikus nurenginėja. Skuba į darbą. Tik ji iš lėto žengia į šį klegesį.

- O Jūs iš dvylikto namo, ar ne?- pasigirsta švelnus sodrus balsas visai šalia jos.

- Iš tikrųjų, o iš kur Jūs žinote? – moteris pastato krepšį, ant grindų nuleidžia iš glėbio sūnų ir tik tada pakelia akis.

O dabar pažvelk, atidžiai pažiūrėk į Moterį. Kaip nušvinta Jos veidas! Iš pradžių nuostaba, vėliau susižavėjimas ir akinanti šypsena. Ar matei? Moters ir Jo akys susitiko. O dabar pažvelk į Jį. Angeliškas veidas. Iš didelių žydrų akių liejasi šilta šviesa. Matai? Moteris apakusi. Kaip pavadinsime šitą situaciją? Meilė iš pirmo žvilgsnio? Gal…Flirtas? Galbūt…

Naktį Jinai Jį sapnavo. Rytą visa švytėjo, nors, atrodė, nebuvo dėl ko. Tik prie veidrodžio užtruko kur kas ilgiau ir į laikrodį žvilgčiojo vis dažniau.

Jau prie gatvės kampo jiedu pasisveikino ilgu žvilgsniu. Po to, jau nežiūrėdami vienas į kitą, šypsojosi ir klegėjo su aplinkiniais. Jis ir Ji. Ir jautė, nuolatos jautė vienas kitą. Magnetinė trauka? Tą patvirtindavo retkarčiais vienas į kitą mesti vos pastebimi žvilgsniai. Ak, tai buvo nuostabus ryšys!..

Taip kas rytą tarsi nejučiomis susitikdavo, vakare keletas žingsnių gatvės kampo link, keletas žodžių. Ir nerami naktis, belaukiant ryto.

Kartą Jis švelniai palietė Jos ranką ir nusišypsojo, žvelgdamas tiesiai į akis. Moteris privalėjo paslėpti savo jausmus ir apsimetė nepastebinti nieko. Kažkaip atsainiai nusisuko ir nuėjo. “Ak, tu man abejinga!” – supyko Jis. Nors tik mes težinome, kaip daužėsi ir virpėjo širdelė. Taip jiedu susipyko.

Naktį vėl Jį sapnuoja. Vėl nerimsta, vėl kartu su Juo. Slapčiomis stebi, linksmai klega ar apsimeta abejinga.

Jis neiškentęs pasiūlo bilietus į atvažiavusį cirką. Ji ilgokai krapštosi piniginėje.

- Ak, užteks, duok, kiek turi,- pajuokauja Jis.

- Nenoriu likti skoloj, paskui naktį vėl neužmigsiu,- toks Jos atsakymas.

Žiūrėk, kaip Jis sukluso. Suprato, kad Moteris pernakt dėl Jo nemiega. Ji padėkoja ir nueina. Jis irgi. Ir dar ilgai galvoja vienas apie kitą.

Visos mintys dieną – apie Jį. Naktį sapnai – apie Jį.Vyras, - kur Jos vyras? – ak, išvažiavęs komandiruotėn su ta bendradarbe…Su ta pačia? Gal…Nors, atrodo, su kita…Na, bet jį pamirškime. Geriau pažiūrėkime, kuo baigsis šita istorija.

Ji skalbiasi. Ir staiga širdis taip suspurda, pažįstamas jausmas atplaukia kaip banga, neregima jėga pakelia Ją nuo darbų visą šlapią. Ji prieina prie lango. Tai Jis. Lauke iš lėto praeina pro namą ir paslapčiom žvilgteli į Jos langus. Negali būti? Taip yra.

Tokie sutapimai pradeda kartotis.

Eina laikas. Jiedu pykstasi ir taikosi, sapne bučiuojasi ir susitikę flirtuoja. Ir viskas baigiasi niekuo. Kaip nekalta, ar ne?

Pagaliau Jis supyko. Neatėjo vieną vakarą, kitą – nesirodė visą savaitę. Tada Ji suprato – viskas baigta! Atrodė, žemė išslydo iš po kojų. Moteris buvo nesava. Ji nieko nebematė ir nebegirdėjo.

Bet ko Ji staiga sukluso? Kur Ji eina? Ką daro? Žiūrėk, vonioje nusiprausė, apsirengė, pasikvėpino ir pasidažė lūpas. Nusišypsojo veidrodžiui. Paskubomis užsimetė paltą ir žvilgtelėjo į kalendorių. Iš tikrųjų, širdis Jos negalėjo apgauti. Eis, eis Ji. Dabar arba niekada! Juk Jis laukia Jos, ne veltui Ji nerimsta.

…Kulniukai kaukšėjo vis lėčiau, kuo arčiau Ji ėjo prie gatvės kampo. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Taip, Jis turėtų būti kažkur netoliese. “O gal aš išprotėjau?”- pagalvojo. Visai sulėtino žingsnį ir nugara atsirėmė į namo sieną, kad Jos nepamatytų. Jis. Taip, Jis. Ėjo iš lėto gatve, laukdamas Jos…

“Atėjai, žinojau, kad mudu susitiksime taip netikėtai ir staiga. Nuostabiausias angele mano! Atrodo, tūkstantį metų Tave pažįstu. O gal kažkuriame gyvenime mudu ir buvom šalia. Mielas, vieninteli mano! Tokio artumo, supratimo ir šilumos niekada nesu jautusi. Tu kažkoks stebuklas! Kad ir kas bebūtų, laimė, kad mes susitikome, laimė, kad galiu Tave regėti, kalbėtis su Tavim, Tave sapnuoti! Myliu, ir niekas gyvenime nėra mylėjęs taip, kaip aš – Tave. Todėl… nelauk manęs. Aš neprieisiu prie Tavęs. Per daug Tave myliu, bet nesu tiek kvaila, kad nesuprasčiau: Tau – eilinis nuotykis, ar ne? O man – gyvenimas sugriautas. Stovėk, stovėk ir lauk, aš atėjau, bet Tu manęs nei girdėsi, nei regėsi”.

Moteris nuėjo iš lėto, paskui vis greičiau ir greičiau. Mes matome tik Jos nugarą. Palauk, neskubėk, nenueik! Pasivykim, pažiūrėkim paskutinį kartą į Ją. Nagi, atsigręžk. Aha… Verki. Iš akių matyti, kad kenti. Grįžti pas savo vyrą namo? Nesutepta? Kalta? Ir nelaiminga?

Moteris linktelėjo galvą. Nusisuko ir nuėjo. Namo. Mes paliksime ją ramybėje. Nelabai malonu žiūrėti į verkiančias ir kenčiančias moteris. Tegul eina.

Taip… Sakai nebūna? Bet juk ką tik matei…

Saliutas sąvartyno Angelui I

User Rating:  / 0

Detektyvinė apysaka

 

 

Vakarėjantis gegužio dangus degė purpuru – pranašavo rytojaus vėją. Sąvartyno viduriu žengė du vaikai. Jie retkarčiais treptelėdavo koja, pagąsdindami kokią riebią žiurkę, įžūliai spoksančią į juos.

Staiga jaunėlis timptelėjo keturiolikmetį brolį: „Žiūrėk, Vikte, Gerklelė vėl kažkokį spektaklį sumanė“.

Jiedu prisiartino prie susibūrusių žmonių.

– Cha! Cha! Cha! Tai, sakai, matei lavoną? Tik jūs paklausykit! Jis vakar matė tikrą lavoną!– juodbruvas vaikis, pravarde Samtis, kvatojo net susiriesdamas.

Šalia senis, visas paraudęs nuo įniršio, gniaužė kumščius:

– Tu, varlioke, manęs pirštais nebadyk! Jei sakau, kad mačiau, taip ir buvo!

– Ir dėl to į kelnes pridėjai? Cha! Cha! Cha!

Apspitę juodu žmonės, nuskarusiais ir pasmirdusiais drabužiais, žiūrėjo, kuo viskas baigsis. Šiame sąvartyne tokie susibūrimai ne naujiena. Visi vienas kitą gerai pažįsta. Aišku, tas karštakošis senis vakar padaugino.

– Na, tai sakyk, kaip ten buvo?– pagaliau neiškentė viena moteris užkimusiu balsu. Ji užsirūkė ir, pasiruošusi klausytis, atsisėdo ant šalia besivoliojančio sulamdyto kibiro. Kiti bendrai, kreivai šypsodamiesi, stoviniavo aplink.

– Kaip buvo? Nagi taip. Trise kiek išmetėm. Ir pritrūko. O aš turėjau dar paslėpęs vienoj vietoj…

– Ko meluoji? Ten ne tavo buvo! Ėjai vogti iš Henkos slėptuvės! Aš žinau!– vėl šokosi Samtis.

– Man Henka leido pasiimti, kada reikės! O ko sekei iš paskos, snargly nesudžiūvęs! – senis vėl šoko į atlapus jaunesniam.

– Nagi, raminkitės!– žmonės nekantraudami laukė pabaigos.

– Na va, mudu ten ir susiėmėm,– senis vėl piktai dėbtelėjo į Samtį.

– O aš ištraukiau iš jo kelnių diržą, dailiai pasodinau ir prisegiau Gerklelę prie medžio.– neiškentė nepasigyręs jaunasis.– Pasiėmiau butelį ir grįžau, palikęs vargšą prie medžio. Kad jūs būtumėt matę, kaip jis ardėsi!

– Nepertraukinėk! – senio įtūžis mažėjo.– Taigi, nutraukti diržo aš niekaip neįstengiau, tai privargęs ir užmigau. Naktį pabundu nuo burzgimo – vos ne ant manęs furgonas užvažiavęs! Žiūriu, kas bus toliau. Nagi, išlipa du vyrai ir tempia maišą. Pametė netoliese. O, siaube! Iš jo plikos kojos kyšo! Lavonas! Tie vyrai ėmė duobę kasti, o kai vėl pajudino maišą, tai ir sijonas išlindo. Toks languotas, kaip Folijos!

– Cha! Cha! Cha! Jis visų bobų sijonų žinovas! O Folija, matyt, brangi buvo, kad gailiesi nė skiautelės nepasilikęs jos sijono atminčiai!– Samtis vėl ėmė tyčiotis iš Gerklelės.

Kiti susidomėję rimtai klausėsi.

Iš sąvartyno Folija buvo dingusi prieš dvi savaites. Tai buvo mitri moteriškė, maždaug penkiasdešimties metų. Giminių nei artimųjų ji neturėjo, o čia mėgo ją už gyvą būdą.

– Klausykit! Gal einam pažiūrėti? Iškasam? Arba policijai pranešam?– suabejojo vienas vyriškis.

– To dar betrūko! Aš nagų nekišiu. Paskui policija užtampys, sakys, kad patys ir pribaigėm,– moteris, sėdėjusi ant kibiro, numetė nuorūką, nusispjovė ir pakilo eiti.

– Vargšė, o gal ten iš tikrųjų Folija užkasta? O kas tie vyrai, kurie ją atvežė?– sušneko žmonės.

Dabar istorijos didvyriu tapęs senis pakėlė galvą.

– Einam! Einam, parodysiu tą vietą – iš vienos pusės kelias ir griovys, krūmokšnių prižėlęs. Ir vanduo. Beveik nepraeinama vieta. Gerai dar, kad jie manęs nepastebėjo! Būtų trenkę kastuvu per galvą ir šalia užkasę!– senis, matyt, rimtai buvo išgąsdintas.

– O kas tave beišlaisvino? – paklausė kažkuris iš būrio.

– Kai pagaliau jie nuvažiavo, aš jau buvau blaivutėlis. Pasisukau diržą sagtimi į priekį, atsisegiau… ir nuėjau, – senis kiek sumišo, kad girtas nesugalvojęs taip padaryti.

Kraipydami galvas, žmonės ėmė skirstytis.

– Na, eime, Angele,– Viktoras apkabino per pečius savo brolį, ir jiedu patraukė prie savo lūšnos.

Sąvartyne visi vadino septynmetį Tomą Angelu – dėl jo šviesiai geltonų garbanų. Ir jo veidas buvo skaistus ir rimtas.

– Vikte, žinai, vakar mane toks dėdė pavaišino saldainiais ir sakė, kad ir šiandien duos!

– Gerai jau, gerai,– Viktoras, kažką įsigalvojęs, nelabai klausėsi, ką plepa mažasis.

– Tai aš bėgu! Padėsiu konservus į slėptuvę ir tuoj grįšiu! – Angelas jau suko takeliu į šoną.

„Dėdė sakė lauks prie tilto, pakalnėje. Konservus užkasiu vėliau“, – pagalvojo mažylis.

– Žiūrėk, kad būtų drėgnas smėlis, Angele! – šūktelėjo Viktoras.

Jis paėjėjo kelis žingsnius įkandin, nepaleisdamas iš akių brolio. Čia buvo jauki vietelė. Šalia – miškas, o iš kitos pusės prasideda nuokalnė. Iš čia puikiausiai matyti kelias, tiltas per upę. Šviesiaplaukis pasišokinėdamas leidosi žemyn keliu, paskui tiltu.

Staiga iš kažkur, baisiai kriokdamas, atsirado furgonas ir užlėkė ant tilto dideliu greičiu.

– Beproti, kur leki! – išsigandęs suriko Viktoras.

Vietos prasilenkti ant tiltelio nebuvo, o mašina lėkė tiesiai ant jo brolio. Angelas dar spėjo atsisukti, o po sekundės jau susirietęs gulėjo ant tilto grindinio. Furgonas nuropojo į kalną.

Viktoras ima isteriškai rėkti: „Suvažinėjo Angelą!“

Netruko susirinkti žmonių.

– Angelą suvažinėjo! Angelą! Furgonas! – Viktoras visas drebėjo.

Senis priėjo prie jo ir papurtė už pečių.

– Nusiramink! Būk vyras! Sakyk – koks furgonas?

– Viešpatie! Na, toks baltas, su mėlyna juosta apačioje.

– Tas pats! – senis atsigręžė į žmones. – Aš jums sakau, tas pats! Vakar jį mačiau.

Visi nuščiuvę kurį laiką tylėjo. Nepaleidžianti iš dantų cigaretės moteris išsiėmė spirito.

– Išgerk kiek, palengvės. Mačiau, kaip į greitąją Angelą įkėlė ir nusivežė. Gal viskas bus gerai…– lyg Viktorą guodė, lyg sau kalbėjo moteris.

Negalėdami niekuo padėti, žmonės išsiskirstė.

Viktoras tarsi medinėm kojom parsivilko į lūšną ir sudribo ant lovos. Jis ne kartą buvo muštas, bet niekada jam tiek neskaudėjo – atrodė, tuoj plyš širdis. „Tomai, broleli mano, Angele…“ – šnibždėjo Viktoras, susirietęs į kamuoliuką, rankomis apglėbęs kelius. Jis nebežinojo, ką ir begalvoti. Iš kur galėjo atsirasti tos mašinos? Čia retai kas važinėja. Jis matė, kad furgonas už kalvos pasuko į plentą. O kur dingo greitoji? Skradžiai į žemę prasmego? Eitų jis ieškoti brolio, bet nežino, net į kurią pusę. Staiga prisiminė. Dėdė! Kažkoks dėdė Angelui saldainių siūlęs! Keisti dalykai dedasi sąvartyne. Neseniai dingo Folija. Dabar Angelą suvažinėjo. Niekas nesidomi, kur jie. Ne, taip jis nepaliks.

Viktoras prisiminė motiną, tuos metus, kai jiedu vargo, stumdomi ir skriaudžiami. Tik sąvartyne jie pasijuto laisvi ir ramūs – užteko ir maisto, ir skudurų.

Viktoras paėmė nuo stalo maišiuką su bandele ir ilgai į ją žiūrėjo. Šviežia, kvepianti, pabarstyta riešutais ji buvo skirta mažajam Angelui. Už parduotus butelius Viktoras dažnai nupirkdavo vieną bandelę ir parnešdavo broliui, sumelavęs, kad savąją pakely suvalgęs. Viktoras atsikando kąsnį ir suprato, kad niekaip negalės nuryti. Gerklę smaugė ašaros, ir pirmąkart po mamos laidotuvių jis pasikūkčiodamas pravirko.

Bet tuoj sugniaužė kumščius. Ir neužmigo, kol nesumanė, ką toliau darys…

* * *

Viktoras vikriai perbraukė skuduru per mašinos priekio dangtį, pablizgino lempas, ir nešinas kibirėliu purvino vandens, priėjo prie vairuotojo. Tas mestelėjo keletą centų ir nuvažiavo. Vaikinukas susižėrė į kišenę pinigus, šliūkštelėjo purviną vandenį į šoną, prisipylė švaraus ir atsisėdo ant žemės laukti kitos mašinos. Benzino kolonėlės savininkas buvo sušnekamas ir leido Viktorui čia sukinėtis. Uždirbdavo jis mažai. Tai jam buvo vienintelė galimybė surasti brolio skriaudikus. Juk jie vis vien kada nors užvažiuos įsipilti degalų

Viktoras apsišarvojo kantrybe, laukdamas baltojo furgono. Jau pora savaičių jis taip budi. Nuo ankstyvo ryto žvelgia apsnūdęs į plentą. Rūkas kyla, atrodo, lis. Kelyje kažkas subolavo. Nejaugi? Viktoras pašoko. Iš tikrųjų, baltas furgonas sumažino greitį ir pasuko prie kolonėlės.

Vaikinas čiupo kibirėlį su vandeniu ir drebančia širdimi puolė prie išlipusio vairuotojo:

– Pone, ar nereikia pavalyti?

Vyriškis atsisuko degalų bako dangtį ir, stumtelėjęs vaikėzą, nuėjo užsimokėti. Viktoras virpančiomis rankomis skubiai supylė vandenį iš savo kibirėlio į baką. Po to, paėmęs skudurą, kaip niekur nieko ėmė blizginti mašinos šoną.

– Šalin, varly, vis vien negausi nė skatiko! – Mestelėjo grįžęs vairuotojas ir įkišo benzino žarnos antgalį į automobilio baką

– Ai, koks piktas tas dėdė! – kažkas kreipėsi į Viktorą.

Šalia atsirado ką tik iš kabinos išsirioglinęs storulis.

Viktoras tylėjo, bet akimis tiesiog ryte rijo abu vyrus. „Tie patys!“ – šmėkštelėjo galvoje.

– Klausyk, vaikine, ar nenori geresnio darbo pas mus? – vėl šnekina storasis, susimerkęs su vairuotoju.

Viktoras tylėjo.

Anas tęsė:

– Pašersi šunis, palakinsi, gyvensi tikram kurorte, – dabar kaip tik ten ir važiuojam,– pakreipęs galvą, šnekėjo ištižėlis, nenuleisdamas akių nuo vaikino. Po to ryžtingai paėmė jį už rankos:

– Eime.

Visi trys susigrūdo kabinoje ir pajudėjo. Viktoras sėdėjo viduryje, suspaudęs rankas tarp kelių ir iš padilbų dairėsi. Kabinoje nepastebėjo nieko ypatingo. Staiga Viktoro žvilgsnis užkliuvo už prie priekinio stiklo gulinčio sulankstyto laikraščio. Ant jo, matyt, laiškanešio buvo brūkštelėta „Auš 3“.

„Aha, tai turėtų būti adresas – Aušros arba Aušrinės gatvės trečias numeris“,– suprato Viktoras.

Lyg netikėtai variklis sučiaudėjo, sušnypštė ir nutilo.

– Po velnių! Kas čia pasidarė? Nė kelių kilometrų nenuvažiavom!– nusikeikė ilgšis vairuotojas.

Lauke ėmė lyti, ir tas nenoriai išlindo lauk. Susikūprinęs nubėgo, pakelė dangtį. Pasikrapštė kiek ir grįžęs tarė storuliui:

– Nieko nebus, varykis „greituke“, nėra kada gaišti, aš paskui grįšiu.

Drimba šnopuodamas išsiropštė lauk ir atsisuko į Viktorą. Tas jį stumtelėjo, šoko iš mašinos ir pasileido grioviu į pakelės krūmus, o čia pat ir miškas. Dar išgirdo ilgšį klausiant: „Gaudysim?“, bet storulis, matyt, numojo ranka.

Viktoras užsiropštė į kalvelę, praskleidęs varvančias šakas, žvelgė žemyn. Vyrai nuleido galines furgono duris. Po minutės išriedėjo automobilis su raudonu kryžiumi ant šono. „Viešpatie!“ –sušnibždėjo Viktoras. Jis pažino greitąją. Tai ji nusivežė Angelą. Dabar suka į „kurortą“. „Kodėl jie tą vietą pavadino „kurortu“?– pagalvojo vaikinas.

Viktoras neblogai pažino apylinkes ir mintimis klaidžiojo po vietovę. Miške – ne, neįmanoma – per daug brūzgynų. Anoj pusėj dykvietė, laukai ir senos fermos. Prie upės? Taip! Gali būti – čia prasideda draustinis. Graži vieta! Reikės aplankyti!

Visas sulijęs Viktoras nusprendė grįžti namo – į sąvartyną. Pasisotins, išsimiegos – tada į miestelį ieškoti „Auš 3“. Papurtė varvančius plaukus ir, slysdamas tižia žeme, pasileido beveik tekinom.

* * *

– Tai čia už kampo ta gatvė? – Viktoras padėkojo ir nuėjo. Jis buvo ir pats nusiprausęs, ir marškinius išsiskalbęs kvepiančiu muilu, išblizgintais batais – visai nepanašus į sąvartyno berną. Rankoje laikė laikraštį – jei kas užklaus tokio įtartinai slampinėjančio paauglio, pasakys, kad ieško darbo pagal skelbimą. Po vakarykščio lietaus dangus buvo žydresnis, popiečio saulė kaitino žydinčių kaštonų žvakes. Viktoras net atsiduso – kaip čia gražu! Ir kaip kvepia. Tai gyvena žmonės! Jis priėjo prie gyvatvorės. Čia Aušros gatvė, trečias numeris.

Iš metalo nukalti vartai imitavo ietis – atrodė, kad šeimininkai nori pabrėžti saugomą nuosavybę. Prabangi vila stovėjo atokiau nuo kelio, apželdinta tujomis, šalia veja lakstė kokių aštuonerių metų berniukas. Viktoras apsižvalgė ir sušvilpė. Berniukas pakelė galvą. Viktoras pamojo jam prieiti. Tas pamindžikavo kiek ir lėtai prisiartino:

– Ko nori?

– Ėjau, mėtydamas peiliuką, žinai, va taip – nusitaikai ir smeigi. O dabar jis nukrito kažkur prie jūsų tvoros. Gal padėtum paieškoti? Toks buvo gražus, spalvota rankenėle…

Berniukas užjaučiamai palingavo galvą ir pasilenkė prie tvoros.

Viktoras jį šnekino toliau:

– Mano vardas Viktoras, o tavo?

– Frederikas

– O tu čia vienas gyveni?

– Ne, su mama ir tėčiu.

– O kur jie dabar?

– Ruošiasi važiuoti į balių. Mane nuveš auklei.

– O kur mama dirba?

– Niekur.

– O tėtis?

– Ai, nežinau, pas kažkokį poną.

Kieme pasigirdo moters balsas:

– Frederikai! Važiuojam!

– Man reikia eiti…

– O, štai ir radau,– Viktoras ištiesė gražų peiliuką ir padavė mažajam. Pasiimk, dovanoju jį tau, drauguži.

Mažylis dvejodamas stoviniuoja.

– Frederikai! – vėl pašaukė.

– Aš ateisiu pas tave vėliau, gerai? – šūktelėjo Viktoras nubėgančiam berniukui.

„Jis galėtų man daug ką papasakoti“,– pamanė Viktoras ir nuslinko nuo tvoros. Paėjėjęs kiek, kad jo nepastebėtų, sustojo ir slaptom stebėjo kiemą. Išėjo rausvaplaukis vyras ir elegantiška dama, vedina Frederiku. Jie susėdo į pilką „Audi“ ir iš lėto nučiuožė vartų link.

Nuo šiol Viktoras šio namo nepaliks ramybėje.

* * *

– Tai yra šėtono viešpatavimo laikas. Ir vargas tam, kas neatsilaiko tuos devynis mėnesius, kai Juodasis Mėnulis keliauja jo ženklu. Dabar jis pasmerkia Ožiaragio žmones nesėkmei, nelaimei ir vargams, – oriai ir rimtai užbaigė dama.

Indrei patiko ši paslaptinga stalo kaimynė. Ji sėdėjo priešais. Kitas kaimynas – storas, išglebęs, užtinusiomis akimis ( tikras „šliužas“) – ryte rijo ją akimis. Matyt, viliojo jos iškirptė. Ji pasitaisė plaukų sruogą ir, nenorėdama besutikti storulio žvilgsnio, apsidairė aplinkui.

Moterys paraudusiais nuo vyno skruostais juokėsi ir flirtavo su vyrais. Šie stovėjo pasipūtę, pasitikintys savimi ir išdidūs. Indrė klausėsi tuščių plepalų, o akys klaidžiojo po puošnią salę. Ana, kur jos vyras! Jo raudonai rudi plaukai beveik nebesiskyrė nuo įraudusio veido. Apsikabinęs per liemenį aukštą blondinę, tiesiog užantin brukte bruka vyno taurę, ta kvatoja ir nė nebando trauktis. Tai naujieji vyro draugai. Jos brangiausiasis Adolfėlis visai išpuiko, pakliuvęs į tokią kompaniją. Atrodo, jūra jam jau iki kelių.

Indrė nusisuko į kitą pusę. Čia, ties židiniu, stovėjo fotografas – fanatikas. Taip jis juokaudamas save prisistatė. Indrė pasuko prie jo.

– Kertu lažybų, kad šį vakarą fotoaparatą palikote namuose.

– Namuose palikau net tris fotoaparatus, o čia teturiu vieną, – jis šelmiškai šyptelėjo ir ištiesė ranką. Indrė priėjo arčiau. Iš tikrųjų – mažutis ir dailus daikčiukas beveik tilpo delne.

– Aš nepastebėjau, kada jūs fotografavote…

– Geriausios nuotraukos ir būna tada, kai niekas nepozuoja. Tuoj prasidės fejerverkas. Aš jums pasufleruosiu – atsistokite va ten.

Iš tikrųjų. Akinančios lempos staiga užgeso, palikdamos tamsoje žaidžiančias žvakių liepsnelės. Už stalo, tarsi iš žemės, aukštyn šovė mirguliuojančios spalvotos žvaigždės. Jos kilo ir geso – purpuro spalvos ir žalio smaragdo. Gelsvu žiedu aukštyn šoko jų sesės, tarsi norėdamos pasivyti ir pažaisti, kol tamsa ir laikas jų neištirpino.

Visi nutilo, susižavėję pasakišku vaizdu. Kai vėl užsidegė krištolinės lempos, net apakindamos susirinkusius, šie ėmė ploti.

– Čia tau pirmajai – meno gerbėjai, – Indrė atsisuko, išgirdusi pažįstamą balsą. Fotografas šypsodamasis padavė jai nedidelę nuotrauką. Joje aiškiai buvo matyti prieš minutę užgesęs fejerverkas ir jame paskendę puotautojai.

– Taip greitai?

– Tss, kitiems bus vėliau…

Indrė dėkingai paspaudė ranką fotografui ir nužingsniavo į holą. Apačioj palikta jos mažutė rankinė. Nuotrauka puikiausiai tilps joje.

Indrė iš lėto leidosi laiptais ir stabtelėjo, išgirdusi savo vyro balsą ir moters kikenimą. Ji persilenkė per laiptų turėklus ir loštelėjo atgal. Jos vyras ir blondinė…

Indrei pradėjo drebėti rankos. Ak, su kokiu malonumu ji perskeltų galvą kad ir ta vaza, arba tuo paauksuotu turėklų strypu, arba… Ji apsisuko ir pradėjo bėgti laiptais aukštyn.

Už posūkio Indrę pastvėrė į glėbį Šliužas. Indrė sukando dantis ir spyrė keliu jam žemiau juostos. Tas sudejavo, paleido ją ir sušvokštė:

– Kale, aš tau dar atsikeršysiu! – Jis liko stovėti susirietęs ir keikdamas ją.

– Šunsnukiai,– iššvokštė pro dantis Indrė, vėl bėgte nusileido laiptais, stvėrė rankinę ir nuskubėjo prie išėjimo. Trinktelėjo laukujos durys, sukaukšėjo kulniukai, ir po minutės suburzgė užvedama mašina.

Ji lėtai pajudėjo iš vietos ir, švelniai supdama, nunešė Indrę namų link.

Naktį jis atėjo. Bjaurus, šlykštus Šliužas. Ji norėjo keltis ir bėgti, bet baimė sukaustė visą kūną. Jis prisiartino iš lėto, pasiėmęs ilgą peilį, kurio galas visas kruvinas. Indrė norėjo rėkti, bet nepajėgė net burnos praverti. Šliužas badė iš lėto pagalvę abipus jos kaklo, netardamas nė žodžio.

„O dabar atiduok savo širdį…“,– peilio smaigaliu jis įbrėžė odoje lauką..

„Savo kepenis…“ – jis nuveda liniją žemyn.

„Atiduok savo vaiką!“– užrėkė pagaliau jai tiesiai į veidą, išsproginęs krauju pasruvusias akis.

– Ne! – suklykė nesavu balsu Indrė.

Saliutas sąvartyno Angelui II

User Rating:  / 0

 

Detektyvinė apysaka (tęsinys)

 

 

Ir pabudo. Paskubomis užsidegė lempą ir žvilgtelėjo į laikrodį. Šešios. Vyras dar negrįžęs. Indrė susirietė į kamuoliuką…“ Ačiū Dievui, kad tai tebuvo košmariškas sapnas, „– pamanė. Prisiminė vakarykščius įvykius. Be reikalo ji vakar negėrė. Šiandien nuotaika buvo bjauri.

Ji atsikėlė ir užsikaitė kavos. Mielai išgertų taurelę vyno, bet reikia eiti į polikliniką – jos pažįstama gydytoja primygtinai kvietė ją ateiti. Vaikas per dieną pabus pas auklę. Įsigalvojusi pylė vandenį į stiklinę, pasigirdo trakštelėjimas – sprogo stiklas. Karštas vanduo klestelėjo ant stalo ir grindų, o šukės aštriom briaunom lieka žiojėti ant servetėlės.

Indrė atsiduso: „Dužo stiklas – lauk nelaimės“. Apsirengė ir pasiėmusi rankinę išėjo į polikliniką.

Gydytoja parodė ranka kėdę ir pasiūlė arbatos. Jos buvo geros pažįstamos.

– Mieloji, kaip reikalai?

– Būna blogiau…– Indrė išgėrė arbatą – jos skonis buvo neįprastas.

– Matai, – gydytoja rinko žodžius, – tavo kraujo analizė rodo…

– Na, kad jau taip tragiškai žiūrite į mane, pabandysiu atspėti! – Indrės nuotaika pasitaisė, o šiaip ji sveikata nesiskundė – jautėsi puikiai.– Vėžys?

Gydytoja tylėjo, nuleidusi akis į užverstą ligonio kortelę. Po to pasižiūrėjo į Indrę ir prakalbo:

– Tu gi puikiai jautiesi, ar ne? Mes padarysime viską, ką galėsime. Duosiu siuntimą į sostinės klinikas, ten puikūs gydytojai. Jie pakartos analizę. Nėra taip beviltiška…

– O ką, iš tikrųjų? – Indrė nustebo.

– Taip. Kraujo vėžys...

Mirties nuosprendį palydėjo kabineto tyla. Už lango švietė saulė, o iš koridoriaus buvo girdėti šurmulys ir durų trinksėjimas.

– Kiek gyventi man liko?– Indrei vos apsivertė liežuvis.– Sakyk, tik be apgaulės…Kad žinočiau, ką daryti…

– Geriausiu atveju – pusę metų, nors būna stebuklų, išgyvena ilgiau. Važiuok į sostinę. Paskambinsiu pažįstamam, padės…

Gydytoja jau rašė siuntimą. Indrė pradėjo virpėti.

– Aš tau įpyliau į arbatą vaistukų,– tuoj pasijusi geriau.

– Ačiū.

Gydytoja pagaliau prirašė šūsnį lapelių ir padavė jai.

– Reikia palydėti?

– Ačiū, ne.

Indrė, nė pati nesuprasdama kaip, ėjo koridoriumi pro žmones, laiptais žemyn, koridoriumi, tuneliu. Nieko negalvodama. Chlorkalkių smarvę keitė formalino, po to skalbyklos kvapai. Ji apsidairė. Į kurią pusę nuklydusi? Grįžo apytamsiu tuneliu iki atsišakojimo ir patraukė į kitą pusę.

Šonuose – uždarytos durys, buvo jaučiama drėgmė ir pelėsių kvapas. Pagaliau ji pastebėjo liuminescencine lempa apšviestą patalpą – įėjusi paklaus, kur išėjimas. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Tyla ir švara, tik nežinomas įkyrus kvapas lindo į nosį. Apsižvalgė. Ant kėdės padėtas keistas pilkos spalvos ovalinis bidonas, pilnas raudono skysčio. Ji priėjo arčiau ir pakraupo – čia plūduriavo kepenys!

Koridoriuje pasigirdo žingsniai, ir Indrė instinktyviai pasitraukė už durų prie spintos. Skubėdamas žmogus baltu chalatu uždarė bidoną – dabar jis labiau panašėjo į dėžę – spragtelėjo užraktu ir, atsargiai paėmęs į rankas, pasuko durų link. Indrei užėmė kvapą – ji pažino Šliužą. Nei gyva, nei mirusi Indrė, sulaikiusi kvapą, žiūrėjo pro tarpą tarp spintos ir durų.

Išėjo. Ir durys liko atviros. Moteris lengviau atsiduso. Dar kiek palaukė ir tyliai išsliūkino į tunelį, o tada, jau net nesižvalgydama, nuskubėjo tiesiai. Štai ir atsišakojimas. Štai ir žmonės. Ji ėjo iš paskos ir taip išlindo į ligoninės kiemą.

Dabar jau visai lengvai atsikvėpė.

* * *

Indrė atrakino ir iš lėto pravėrė savo namo duris. Žvelgė į savo būstą, tarsi pirmąkart regėdama. Vaškuotas parketas kvepėjo ir švietė, senas klavesinas orus stovėjo prie sienos prieš židinį. Jos pačios piešti paveikslai skleidė gerą energiją. Prabanga nerėžė akių, visur buvo jaučiamas saikas. Kambarius įsirengė pagal savo skonį, ir jai čia buvo gera gyventi. Indrė ėjo nuo daikto prie daikto, lietė juos… ir atsisveikinėjo. Ašaros gniaužė gerklę. Tik paglosčiusi vaiko nuotrauką, prapliupo raudoti visu balsu.

Suburbuliavo mobilusis telefonas. Ji įsijungė jį ir išgirdo vyro balsą:

– Tai kur valkiojies? Automobilį galėjai man palikti, matai, nebeturiu nė kaip parvažiuoti!

– Gali ir neskubėti. Būk, kur nori, kiek nori, ir kaip nori…

– Ko čia dabar vaidini? Ar ne mano kišenėje sėdi? Pradėsiu naują biznį, nusipirksiu „mersą“, taip sutarėm. O dabar man dirbti reikia. Ir netrukdyk man savo kvailiojimais. Išlekia iš pusės baliaus!

– Be manęs, atrodo, neliūdėjai?

– Ne tavo reikalas! Aš grįšiu vėlai, gal ir rytoj, nes turiu kai kur išvažiuoti. Parsivežk nuo auklės vaiką, o jei bus kas jam atsitikę, taip ir žinok!

– O ką, jei manęs nebūtų, ar ta blondinė į aukles netiktų?

– Užsičiaupk, užsiauginčiau ir be tavęs. Jei randi geresnį, čiuožk! Aš turiu tokį pažįstamą teisėją. Mes tave į purvą sudirbsim, iš baltos į juodą paversim. Ir motinystės teises atimsiu, ir namuose vietos tau nebebus! Skirkis, jei taip nori!

Telefonu Indrė išgirdo moters kikenimą.

Viskas. Pirmą kartą ji išdrįso pasiginčyti su savo vyru. Be baimės ir pykčio. Niekas nelaiko jos čia, šiame gyvenime. Tik vaikas. Jam ji dar reikalinga. Ar ilgai?

* * *

Jau sutemo, bet Indrė vis dar vaikščiojo iš lėto gatvėmis mąstydama, svarstydama. Ji nepastebėjo, kad paskui ją seka jaunuolis. Viktoras – o tai buvo jis – stoviniavo netoliese, kai Indrė užlipo ant tilto. Traukinys atvyksta po vidurnakčio penkios minutės. Jai liko apsispręsti pusvalandis. Indrė pasirėmė ant turėklų ir žvelgė į vandenį. Jis raibuliavo, sūkuriavo, veržėsi, judėjo ir bangavo. Kaip ir gyvenimas. Juodas juodas vanduo ir tolimų šviesų atšvaitai. Toks ir gyvenimas, juk jis nieko nevertas. Indrė atsilošė nuo turėklų, iškėlė galvą, tvirtai apsisprendusi, ką daryti.

Viktoras nenuleido nuo jos akių visą dieną. Vaikinui jau atsibodo lėtai slampinėti paskui moterį. Bet dabar sunerimo: „Galvelėj jai pasimaišė, ar ką? Bene ketina skandintis?“ Ir neiškentęs priėjo.

– Ponia, atsiprašau, kiek dabar valandų?– paklausė ir išsigando, pažvelgęs į jos veidą. Indrė sekundę žiūrėjo stiklinėmis akimis, nieko nesuvokdama.

– Ką?

– Atsiprašau, ponia, kiek dabar valandų?

Indrė patylėjo, iškart nesusigaudydama, ko iš jos nori. Ir atitoko. Pažvelgė į laikrodį:

– Be penkiolikos dvylika.

– Be penkiolikos dvylika nakties, – tarsi aidu atkartoja Viktoras. – Ir ką jūs, ponia, čia veikiate?

Indrė piktai pasižiūrėjo į jį.

– Ne, ne! Nesupraskite manęs neteisingai. Man tik pasirodė, kad jūs norite nusižudyti, – tiesiai pasakė Viktoras.

– O koks jūsų reikalas? – supykusi Indrė paklausė pabrėžtinai mandagiai.

– Aš pamaniau, ponia, kad jūs tokia…– Viktoras rinko žodžius, – tokia turtinga, ir tokia nelaiminga… Jei neturite, kur gyventi ar apsistoti, pakviesčiau į sąvartyną. Turiu užsilikusių konservų ir atiduočiau geriausią apklotą. Žinokite, ten gyventi visai neblogai, tik prie smarvės reikia priprasti. Kol apsiprastumėte, galėtumėt kokią savaitę nė kojos nekelti į mano plotą, aš jus aprūpinsiu maistu. Bet žudytis! Tai… tikrai neverta…

Viktoras kalbėjo nuoširdžiai, kaip brolis, besirūpinantis mažyte seserimi. Indrė prapliupo juoktis. Ji kvatojo tiesiog isteriškai, o iš akių biro ašaros, ir juokas nejučiomis virto verksmu. Viktoras ėmė graibytis po savo kišenes, ieškodamas nosinės, ir, aišku, jos nerado. Jis stovėjo ir tylėjo, kol Indrė susitvardė.

– Ačiū, – moteris tiek tepasakė.

Atsiduso ir apsisukusi nuėjo.

* * *

– Tu nuostabus, mielasis, – blondinė apsivijo rankomis Adolfo kaklą ir įsisiurbė lūpomis. – Nebegalvok apie tą vištą…

Adolfas nustūmė meilužę ir atsisėdo lovoje. Blondinė įsižeidusi papūtė lūpas, bet tuoj susitvardė ir vėl sučiulbėjo:

– Gal nori išgerti? Šampano? Vyno?

Adolfas, nieko neatsakęs, netvirtais žingsniais išlingavo iš kambario. Blondinė įsisiautė į blizgantį rožinį chalatą ir nucipeno iš paskos.

– Mielasis, važiuojam į vieną neblogą restoranėlį. Tu gi norėjai mane pavaišinti, katinėli!

„Katinėlis“ jau sagstėsi kelnes, ir blondinė, nenorėdama visiškai pralaimėti, paskubom apsivilko vakarinę suknelę, vikriai susitvarkė plaukus ir po minutės vėl žavinga kraipėsi prieš Adolfą. Jam nebeliko nieko kito, kaip paimti už parankės damą, ir, atvėrus duris, praleisti ją pirma.

Restorano salėje skimbčiojo įrankiai ir taurės, pusbalsiu šnekučiavo solidūs ponai ir prašmatnios jų damos. Adolfas suirzęs gėrė taurę po taurės, ir prastai slėpdamas nepasitenkinimą („Velnias! Kiek išleisiu pinigų?!“), tylėjo. Blondinės būta nekvailos – ji neblogai pažinojo tokius paukštyčius ir nusprendė, kad dabar pats laikas pradėti „vykdyti programą“. Ji šyptelėjo, prisiminusi tokį keistoką šefo išsireiškimą. „Tie vyrai – tikri asilai, – pagalvojo, svajingai žvelgdama į rausvai rudus meilužio plaukus.– Kvaileli, tu tuoj būsi išsunktas kaip citrina ir cypsi po mano šefo kojomis.– Vis dar šypsodamasi pakėlė taurę prie lūpų. – Ką gi, tarnyba yra tarnyba. Šefas už tai man pinigus moka, kad sutvarkyčiau tokius pusgalvius“,– atsiduso blondinė ir pasikėlė nuo kėdės.

– Eime?

Adolfas irgi pakilo sumurmėjęs: „Nemoku aš šokti…“ Bet kaip avinėlis nusekė iš paskos. Dama perėjo visą salę ir pasuko prie šoninių durų. Čia stabtelėjo ir, pabučiavusi meilužį į žandą, paklausė:

– O žaisti moki?

Nelaukusi atsakymo, atvėrė duris.

Prirūkytoje lošimo salėje prie apvalių stalų sėdėjo įraudę ponai, rankose laikydami kortas. Jų įsitempę veidai bylojo apie slepiamą azartą.

– Betgi aš neturiu pinigų, – sušnibždėjo Adolfas savo meilužei.

– Šefas duos avanso, – tvirtai atsakė ji. – Čia toks gyvenimas, ir kitaip negalima.

Prieštarauti buvo nevyriška. Adolfui beliko pasirinkti lošimo stalą ir partnerius.

…Preferansas ėjo į pabaigą. Adolfas šluostėsi prakaitą ir barbeno pirštais į stalą. Lošimo lentelėje skaičiai nežadėjo nieko gero – vištų[1] jis turėjo daugiausiai, o vistų[2] mažiausiai.

– Ponaiti, tamstai meilėj sekasi, jei korta nesiseka, – juokais paguodė jo partneris. Adolfas žvilgtelėjo į meilužę. Ta, neslėpdama šypsenos, pasiuntė oro bučinį.

„Po velnių, reikia rizikuoti, kas bus tas. Korta labai smulki, galiu praeiti su mizeriu[3]. Trūksta vienintelės čirvų aštuoniukės. Bet ji gali būti ir pas pasavusį, gali būti ir pirkinyje, pagaliau, gali ir pramesti. Vilties išlošti yra“, – Adolfas taip susiraukė, kad atrodė, jog sprendžia gyvenimo ar mirties klausimą. – Žaidžiant „prie eglės“ dvigubai padidėtų visa tai. Aišku, jei pralįsiu“. – Adolfas vos ne dūsavo, ranka liesdamas tai antakį, tai lūpas, tai smakrą.

– Mizeris, – užkimusiu balsu pralemeno.

Mizeris – kelio atgal nebuvo

– Gaudau, – išgirdo atsakant.

Adolfas metė po vieną visas savo tvirtas kortas, čirvus laikydamas pabaigai. Atėjo ir jų eilė. Čirvų devynakė. Adolfas užmetė ant jos čirvų septyniukę ir sulaikė kvapą.

Iškrito čirvų aštuoniukė.

„Viskas... Viskas. Viskas! Pralošiau!“ –Adolfas metė kortas ant stalo ir norėjo atsikelti.

– Palauk, sumesim, kas kiek skolingas.

Patyrę žaidėjai netruko suskaičiuoti:

– Aštuoniolika.

Adolfas nesuprato, kad tai jam sako .

– Ką? – išplėtė akis.

– „Žalių“. „Baksų“. O tu ką, manei su piemenim durnių lošęs? – visi kvatojo.

Blondinė įsikibo į Adolfo parankę ir valdingu balsu paskelbusi: „Šefas rytoj perves!“, išsivedė jį. Ankstyvo ryto vėsa jį atgaivino.

– Ko tu sielojies? Atidirbsi šefui, nebijok. O kol kas, manau, turėsi namą užstatyti, kitaip jis nesutiks. Su tais vyrais patariu nejuokauti – įsegs kulką į kaktą, ir nebeiškrapštysi. Tas mūsų šefas geras, jis tave išgelbės, pamatysi. Tik manęs klausyk,– blondinė čiulbėjo kaip paukštytė.

Adolfui lingavo žemė po kojomis. „Aštuoniolika! Negali būti! Ne! Negali būti!“

* * *

Adolfas surinko namų telefono numerį. Niekas neatsakė. Vyras lengviau atsikvėpė – bent dabar jam nieko nereikės aiškinti Indrei. Tada paskambino auklei. Taip, Frederikas pas ją, ir dar gali pabūti. Ne, Adolfas tuoj pasiimsiąs vaiką.

Jis atrakino duris ir įėjo vidun.

– Jei nori, pažaisk lauke, – tarstelėjo vaikui, ir tas patenkintas išrūko.

Adolfas atsisėdo. Jis norėjo pabūti vienas ir sugalvoti, ką dabar darys. Mintys buvo viena už kitą kvailesnės, ir neiškentęs jis ėmė žingsniuoti po kambarį. Akys užkliuvo už lapelio prie staliuko krašto.

„Neieškokit manęs. Likit sveiki ir laimingi“.

Na, to dar betrūko! Ką ta Indrė besugalvojo! Pagąsdins mat! Ir be jos jam tiek rūpesčių. Paskui susimąstė. Prisiminė jos balsą per telefoną ir suprato, kad šįkart viskas rimčiau. Po galais, kur ji galėjo dingti?

Krūptelėjo nuo garso. A, tai telefonas. Adolfas įsijungė ir išgirdo:

– Adolfai, atvažiuok pas mane, yra reikalas.

Tai šefas.

– Šefe… – pradėjo neryžtingai Adolfėlis, bet suprato, kad neverta aiškinti, – gerai.

Telefonas išsijungė. Pokalbis baigtas.

* * *

Vairuotojas, pravarde Džipas, staigiai sustabdė automobilį. To nesitikėdami, ant galinės sėdynės sėdėję Adolfas su sūnumi vos netrinktelėjo nosimis į priekinius atlošus.

– Čia?– nustebo Adolfas.

– „Kurortas“, – ilgšis vairuotojas atsisuko, paniekinamai nužvelgė atvežtuosius ir įsikišo burnon cigaretę.

Adolfas išsiropštė iš mašinos, išsitempdamas paskui save Frederiką. Sūnus išsigandusiom akim žvalgėsi, nepaleisdamas tėvo rankos. Džipas pamojo jiems ir nusivedė prie vartų.

Adolfas nežinojo, kad jo šefas turi atkampioj vietelėj „kurortą“. Tai buvo dviguba spygliuota viela aptvertas plotas. Pastatai keisti, atrodė, kad iš žemės išlindę pamatai uždengti horizontaliu stogu. „Nebaigta statyba“,– nusprendė Adolfas. Jo nuomonė pasikeitė, kai Džipas įvedė juos į vidų ir judančia platforma nuleido žemyn.

Pro atviras duris sklido kavos kvapas. Čia Adolfas nustebęs apsidairė – prabangiai įrengta patalpa labiau priminė viešnamio apartamentus, nei darbo vietą: plati lova, pilnutėlis baras gėrimų ir šviesos muzika.

Šefas baigė gerti kavą ir pakilo pasitikti įėjusiųjų.

– Adolfai, tu turėsi man atidirbti. Būsi ūkvedys.– Šefas patylėjo. – Mėnesį pagyvensi… – jis pažvelgė į berniuką ir nustebęs pakelė antakius.

– Kodėl jis čia?

– Indrė kažkur dingo…

– Kaip suprasti?

– Na, nežinau nė pats, kur ji.

Šefas pasisuko į Džipą:

– Juk ne jūsų darbas?

– Ne, – tas pakratė galvą.

– Gerai, išsiaiškinsim paskui, – šefas toliau kalbėjo Adolfui.– Taigi, aš tavo namą paglobosiu – pasirašyk va čia.

Šefas ištraukė plunksnakotį ir popieriaus lapą – kažkokį dokumentą. Adolfas delsė, paskui paėmė raštą, perskaitė ir … pasirašė.

– Šaunus berniukas, – mestelėjo šefas. Neaišku, kam – sau, Adolfui, Džipui ar Frederikui.

– Džipai, nuvesk, supažindink su darbu. Berniuką palik kompiuterių kabinete.

Džipas vedė juos koridorium, laiptais, vėl koridoriumi. Pravėrė vienerias duris:

– Čia judu gyvensit.

(Adolfas tespėjo pastebėti, kad visos patalpos be langų.) Po to nuvedė į šalia esantį. Džipas pasakė berniukui:

– Čia gali daryti, ką nori.

– Palauksi tėtuko, gerai? – Adolfas padrąsindamas spustelėjo berniuko petį, nes tas buvo bepradedąs ašaroti. – Aš tuoj.

Džipas vėl nuvedė Adolfą prie šefo salono, bet šįkart jiedu pasuko į priešingą pusę. Paspaudus mygtuką, pakilo grotos, atverdamos kelią į koridorių. Jie nuėjo toliau. Atrakino metalu kaustytas duris, praėjus – kitas. Po to dar vienerias ir pakliuvo į baisiai dvokiančią patalpą – atrodė, lyg čia būtų cheminė laboratorija.

– Čia persivilk – darbuosies tik su guminiais rūbais.

– Ar jau dabar? – paklausė Adolfas.

– Taip, – Džipas užsimetė guminį apsiaustą, apsimovė guminius batus ir užsitempė storas gumines pirštines.

– Šitą maišą įkelsim va čia, – jis parodė į vežimėlį,– ir vešim ten.

Maišas Adolfui slydo iš rankų. Nosį ėmė bjauri aštri smarvė. Jis užsikosėjo.

– Dabar vežam va ten, – toliau komandavo Džipas.

Šioj mažytėj patalpoj nuo aštraus kvapo darėsi sunku kvėpuoti.

– Užsidėk dujokaukę. Po to jau nekalbėsim, tik dirbsim, ką pasakysiu. Maišą įmetam į sietą. Įleidžiam į vonią. Uždarai duris, išeini. Po paros įjungsi ventiliaciją, tik tada atidarysi duris. – Va taip iškelsi sietą. Po valandėlės, kai maišas nuvarvės, išversi atgal į karučius ir išveši į kitą patalpą. Parodysiu, kur. Ką toliau daryti, pasakysiu vėliau. Tiesa, toj vonioj yra koncentruota sieros rūgštis. Būk atsargus, nepaslysk ir neįkrisk.

– O kas maiše?– paklausė Adolfas.

– Negi tau šefas nieko nesakė? Mes juos vadinam atliekom…

– Betgi čia panašu į …– Adolfas buvo visas perbalęs, tik jo plaukai, atrodė, degė.

– Nori pasakyti – lavoną?– Džipas šaltai spoksojo į rausvaplaukį. – Mažiau kalbų, daugiau darbų. Gerai dirbsi – ir vaikų vaikams užteks. Šefas dosnus. Jei kas nepatinka – tavo valia rinktis – kulka į smilkinį arba iškart į sieros rūgšties vonią. Dabar tu amžiams supančiotas su mumis. Tad jokių išdaigų. Supratai?

Jiedu užsimovė dujokaukes ir ėmėsi darbo.

* * *

– Vilkas – am! Ir prarijo senelę…– Adolfas sekė pasaką Frederikui. Jiedu jau čia gyveno pora savaičių, ir kiek apsiprato.

Staiga atsivėrė durys, ir į kambarį Džipas įstūmė kruviną vaikinuką. Jo veidas buvo ištinęs nuo sumušimo, iš burnos ir nosies bėgo kraujas. Neišlaikęs pusiausvyros, vaikinukas nuvirto ant grindų.

– Sutvarkyk tą velnią! – Džipas įsiutęs kaip žvėris. Jis pripuolė prie gulinčio vaikinuko ir dar spyrė kelis kartus į pilvą.

Adolfas pakėlė akis į Džipą:

– Ar jo eilė?

– Ne, po velnių! Sugalvojo slankioti apie tvorą.

– Tai gal netyčia užklydo?

– Jis jau vienąkart buvo įvaręs mums į baką vandens. Tada pabėgo, s…– Džipas susikeikė.

– O ką daryti su juo?– vėl paklausė Adolfas.

– Laikyk, kol ateis eilė. Manau, kad greit. Šefas gavo žinią. Po kelių dienų patikslins – ko ir kokių reikia. Manau, kad tas mėšlavabalis tiks.

– Tai kam bespardai? Atmuši ką nors, sugadinsi prekę…

– Užmušti s… maža! – Džipo įniršis pamažu baigė atlėgti.– Nesakyk šefui, kad pritvojau. Dėl to tau atvedžiau, kad apgydytum. Einu, pasigersiu.

Ir, trenkęs durimis, išėjo.

Frederikas pripuolė prie gulinčiojo, tas pramerkė akis.

– Tėte, tai juk Viktoras! Jis man peiliuką padovanojo, – Frederikas glostė jam galvą.

Adolfas priėjęs pasilenkė.

– Vargšelis, tiek sumuštas. Palauk, mes tuoj tave pastatysim ant kojų.

Adolfas sujudo ieškoti vaistų ir tvarsčių. Ant sumuštų vietų dėjo kompresus, žaizdas išvalė ir aptvarstė. Tada Viktorą paguldė į savo lovą.

– Ko tu čia lindai, kvaileli! – atsidusęs švelniai kaip sūnų pabarė Adolfas.– Gali ir gyvas nelikti.

– Mano brolis čia pražuvo.

– O koks jis buvo?

– Šviesiaplaukis, garbanius, švelnus ir tykus. Tikras angelas. O dabar ir man galas, ar ne?

– Tikriausiai…– Adolfas atsiduso.

Jie prasišnekėjo visą naktį, stiprindami viltį, kaip nors iš čia ištrūkti.

* * *

Traukinys dundėjo tolyn iš gimtojo miesto. Moteris – tais pačiais rūbais, kaip ir rytą – žvelgė pro langą. Ji nusipirko bilietą iki galo – dabar jautėsi rami, nes viskas įvyko. Važiuoja į nežinią. Namuose paliko raštelį – tarsi savižudė. O, ne! Ji nepribaigs savęs – moteris net nežino, kas bus. Kur ji eis? Kas jos laukia? Viena tik aišku – už mirtį baisiau nebus…

Trinktelėjo kupe durys, ir į vagoną įvirto vyrukas apgirtusiom akim. Linksmai nužvelgė susėdusius ir dribtelėjo šalia Indrės. Moteris nejučiomis dar labiau pasislinko prie lango.

– Aš vaišinu! – linksmai riktelėjo vyriokas.– Riešutais!

Moteris krūptelėjusi pažvelgė ton pusėn.

– Tik turėsi pasakyti man savo vardą, – jau tyliai ir surimtėjusiu veidu užbaigė.

Kupe sėdėję du senukai susižvalgė.

Sumišęs vyras padėjo pilną saują negliaudytų riešutų ant staliuko prieš ją. Jo rankos buvo įjuodusios – plautos nenuplautos. Pats dvokė degtine.

Jis nutilęs žvelgė sau po kojom. Vėl į ją, vėl žemyn – liūdnas, bet tarsi prablaivėjęs. Pats tyliai ir nedrąsiai gliaudė riešutus, negalėdamas atitraukti nuo jos akių.

– Kodėl nevalgai? – moteris vėl išgirdo jo nedrąsų balsą.

Indrė pasisuko į jį. Ji norėjo griežtai pasakyti :“Atstok!“, bet pamatė nuolankiai žvelgiančias susižavėjusias akis. Jis iš tikrųjų buvo išgėręs. Ir labai nelaimingas. Ji iš lėto tyrinėjo jo veidą, nė kiek nesigėdydama. „Ir šiaip jis kažkuo panašus į mane „, – pagalvojo.

– Mano vardas Gabrielius.

Indrė nusisuko. Ne todėl, kad būtų pajutusi jam panieką. Anaiptol. Ji išsigando – nejaugi gyvenime dar ką nors reikš kažkoks Gabrielius?

Ji paėmė dviem pirštais riešutą ir pradėjo jį gliaudyti.

…Du senukai kinkavo galvas sulig kiekvienu traukinio krustelėjimu. Nesuprasi, ar jie snaudžia, ar markstosi. Viena aišku – jie nesiklausė, o gal negirdėjo, ką pasakoja vienas kitam – myriop pasmerktoji ir jos bendrakeleivis. Gabrielius – išsiskyręs ir palikęs žmoną su sūnumi mieste, pats gyvena kaimo trobelėje netoli miško. Grįžtąs iš brolio vestuvių.

Jis dabar nepaleidžia moters rankų iš savo delnų nuo tada, kai sužinojo šios vardą – Indrė. Gabrielius nenuleidžia nuo jos akių. Ir gaudyte gaudo kiekvieną jos žodį. Indrė pradžioje tyrinėjo – vagis jis ar perėjūnas – o dabar nieko nebesvarstė. Ji pasakojo, verkė ir vėl pasakojo savo liūdno gyvenimo istoriją, o jis tik glostė jos rankas ir klausė – tyliai, nuolankiai, ištikimai. Ir kai jis, atrodo, sukaupęs visą drąsą, sušnibždėjo: „Pasilik su manim“, – Indrė jau neabejojo.

Nes ji užsimiršo patį didžiausią siaubą – kad turi greitai mirti. Ir ji nesipriešino, kai, paryčiais išlipus iš traukinio kažkokiame miestelyje, jis apgaubė ją švarku ir nusivedė į savo lūšnelę.

Moteris pabudo vėlų rytą. Gabrielius ruošė pusryčius kaimietiškoje, bet gana tvarkingoje troboje. Indrė išsigandusiom akim pažvelgė į jį.

– Indre! Labas rytas! – jis draugiškai, kaip vaikas, pamojo iš tolo samčiu. Ir ji šyptelėjo. Patylėjo minutę, užsimerkė ir vėl atsimerkė – ar nesapnuoja? Čia ji turės gyventi? Su kažkokiu svetimu vyru? Nežinomoj vietoj? O kur jos namai? Viešpatie!

Prisiminė visą savo tragediją ir suprato – kelio atgal nėra. Jos Adolfas, ko gero, užmuštų ją, vis vien ne gyvenimas po to, kai ji išėjo iš namų. Dėl vaiko ji rami – juo pasirūpins vyras. Kad tik neplyštų iš skausmo širdis, begalvojant apie Frederiką. Indrė giliai ir skaudžiai atsiduso, bet jau nebeverkė. Juk vis vien ji netrukus mirs, ar bus kitaip?

Bet staiga tiek pasiilgo rytmečio šilumos ir atbėgančio vaiko į jos lovą, kad prapliupo verkti, įsikniaubusi į pagalvę.

– Indre, mieloji, raminkis…– Gabrielius apkabino ją. Švelniai, bet stipriai laikė jos krūpčiojantį kūną. – Indre, mieloji, aš tau padėsiu. Mudu ką nors sugalvosime, tik neverk.

Jis paėmė jos galvą ir švelniai pabučiavo į drėgną nuo ašarų skruostą. Pirmąsyk pabučiavo ją. Jis nebuvo girtas. Švelniai žvelgė į ją ir šypsojosi. Atsikėlė, paėmė nuo stalo nuotrauką ir priėjęs padavė Indrei:

– Štai, radau iškritusią

Moteris paėmė į rankas. Tai buvo fejerverko nuotrauka.

– Štai mano vyras – rausvais plaukais. O čia jo meilužė blondinė. Čia tas, apie kurį pasakojau – Šliužas. Na, štai, kokia graži iliustracija mano bjauriai istorijai.

* * *

Ėjo diena po dienos. Gabrielius parveždavo maisto iš miestelio, dienom išėjęs dirbdavo. O kad jai nebūtų liūdna, parūpino visko, ko Indrė buvo prašiusi piešimui – dažų, drobės, teptukų. Ji tapydavo beveik iki išsekimo, iki visiško užsimiršimo. Taip norėjo užmiršti mirtį, buvusį gyvenimą ir tragediją, atsiskyrus nuo vaiko. Vakare, grįžus Gabrieliui, jiedu pasitaisydavo valgyti ir plepėdavo, kol imdavo lipti akys. Indrės pasaulis baigdavosi sulig namo sienomis. Niekas čia neužklysdavo.

Ir ji juokdamasi klausdavo:

– Po kuriuo krūmu tu mane pakasi, kai aš numirsiu.

Indrei prireikė drabužių, ir Gabrielius vieną rytą išvažiavo jų nupirkti. Popiet grįžo persimainiusiu veidu. Numetė maišelį pilną rūbų ant lovos ir krestelėjo ant kėdės.

– Sakyk, pagaliau, kas atsitiko?

– Skaityk,– Gabrielius iš užančio ištraukė sulankstytą, gerokai nutrintą laikraštį. Indrė išskleidė jį ir nuščiuvo. Ten buvo jos nuotrauka ir didokas rašinys apie ją.

– Ko gero, ieškoma esu?– paklausė ir įniko skaityti.

Staiga pakelė galvą

– Viešpatie! Negali būti!

Tas straipsnis iš tikrųjų aprašė jos istoriją. Ji laikoma dingusi be žinios, įtariama, kad galėjusi ir nusižudyti. Tačiau aiškiai buvo parašyta, kad įvyko klaida, darant kraujo analizę, dėl to apsirikta ligos diagnozė. Rašinys užsibaigė klausimu: „Ar moteriai buvo lemta mirti, ar ji iš tikrųjų jau nebegyva?“

Indrė sušnibždėjo: „Aš nemirsiu… Nemirsiu!“ Ir žvilgtelėjo į Gabrielių. Tas sėdėjo visas nesavas. Dabar gyvenimas vėl apsivertė aukštyn kojomis.

– Indre, aš žinojau, kad tavęs neteksiu, – vyras sunkiai rinko žodžius.– Bet nemaniau, kad tai bus taip sunku. Ką žadi daryti?

Ji tylėjo. Žiūrėjo į vieną tašką ir mąstė.

Rytą Gabrielius pabudęs staiga atsisėdo lovoje ir apsižvalgė. Indrės troboj nebuvo. Stryktelėjo iš lovos ir vikriai apsirengė. Ant stalo tebegulėjo sulankstytas laikraštis. Jis iš lėto paėmė jį ir užbrėžė degtuką. Ugnis laižė ir rijo popierių, šis rietėsi ir tamsėjo, vis plačiau įsiliepsnodamas. Staiga tarp degančių lapų Gabrielius pastebėjo ranka prirašytą lapelį. Ūmai trenkė laikraštį į grindis, užgesino ugnį ir iš suanglėjusių trupančių skiaučių ištraukė apdegusio lapelio kraštą. Jame tebuvo likęs vienintelis įskaitomas žodis: „Gabrieliau“… Vyras iš apmaudo atsiduso. Kaip jam sužinoti, kur ji, ką ji jam parašė? Atsisveikino? Tikriausiai.

Gabrielius atsisėdo ant lovos ir pasirėmė galvą rankomis. Kur jinai? Aišku, išvažiavo pas savo vaiką. Kas jos laukia? Nieko gero.

„Jai reikės mano pagalbos,“ – tarė pats sau ir pradėjo rinktis daiktus.



[1] “Vištos” preferanse yra baudos taškai

[2] “Vistai” – laimėjimo (išlošimo) taškai

[3] “Mizeris” – lošimo būdas preferanse, kai laimi, negavęs kirčio

Saliutas sąvartyno Angelui III

User Rating:  / 0

Detektyvinė apysaka (pabaiga)

Alaus baras skendėjo dūmuose. Gabrielius įsitaisė prie lango pačiame baro kampe, kad galėtų stebėti žmones. Vyrai – daugiausia čia buvo jų,– triukšmavo ir garsiai keikėsi. Tame šurmulyje skimbčiojo bokalai ir buvo girdėti krizenimas – matyt, kažkas vėl papasakojo nešvankų anekdotą.

Prie Gabrieliaus staliuko šiaip taip pataikęs atsisėsti ant kėdės vyrukas maigė rankose cigaretę. Aiškiai matyti, kad nori dar išgerti, bet nebeturi iš ko. Gabrielius pamojo padavėjui ir užsakė bokalą savo kaimynui. Tas patenkintas išvertė apgirtusias akis, aiškiai nustebintas tokio vaišingumo. Palingavo ties bokalu ir ištuštino vienu atsikvėpimu.

– Skolingas lieku, ik! – vyriškis markstydamasis žiūrėjo į Gabrielių.

Šis išsitraukė spalvotą nuotrauką ir padėjo ant stalo.

– Butelį pastatysiu už kiekvieną. Sužinok, kas jie tokie. – Gabrielius badė pirštais kiekvieną fejerverko dalyvį.– Būsiu čia kiekvieną vakarą. Ir vaišinsiu tave iki nukritimo. Jei turėsi gerų naujienų. Nuotrauką palieku tau. Padėsi?

Žmogelis kaip mat prablaivėjo. Tai bent pasisekė! Jo draugai beveik visą miestą pažįsta. Sužinos. Tikrai sužinos.

Ir ištiesė Gabrieliui ranką. Sukirsti.

* * *

Kitą vakarą vyriokas pasitiko Gabrielių švytėdamas. Gabrielius nusišypsojo: „Turi?“ Ir palinko ties nuotrauka. Vyriškio pirštas išdidžiai nusileido ant blondinės. Gabrielius klausiamai pažvelgė į jį.

– Čia yra kažkokio mafijozo kekšė! – Išdidžiai tarė „seklys“

Gabrielius nepatenkintas laukė. Tą ir jis pats supranta.

– Bet aš žinau, kur ji gyvena!

Gabrielius plačiai nusišypso:

– Gerai, statau butelį!

Kai vyriokas gavęs dar smulkių patenkintas nuėjo, vis atsigręždamas ir lankstydamasis, Gabrielius apsižvalgė. Čia vienas prieš kitą stovėjo du dvylikos aukštų namai. Aplinkui kaip dėžutės spraudėsi penkiaaukščiai. Taigi, dešimtas aukštas, pirmas langas iš kairės nuo įėjimo. Dega geltona šviesa.

Gabrielius įėjo į gretimą namą ir neskubėdamas lipo laiptais, vis pasižvalgydamas. Pačiame viršuje jis dar palipo kelis laiptelius iki lifto aikštelės. Šalia ūžė liftas, čia pat dar kažkokios durelės. Jis stumtelėjo jas ir nusipurtė dulkes. Tai išėjimas pro ventiliacijos patalpą ant stogo. Jis užsiropštė aukštyn ir atsistojo. Traukė vėjas ir buvo vėsoka. Miestas matėsi kaip ant delno, pasipuošęs vakarinėmis šviesomis.

Gabrielius išsitraukė iš užančio žiūronėlius ir nukreipė geltonojo lango link. Iš pasitenkinimo net švilptelėjo. „O! Tikras sekso filmas“, – pagalvojo šyptelėjęs. Pusnuogė blondinė, – jis dar pasukiojo žiūrono lęšį, ir vaizdas paryškėjo, – atsidrėbusi lovoje, rūkė cigaretę. Išmėtyti drabužiai ant stalo ir kėdžių, pora taurių ir butelis rodė linksmybių pabaigą.

Na, ir šaunuolė! Ji nesivargina traukyti užuolaidas! Patenkintas įsikišo žiūronus atgal į kišenę ir grįžo į laiptinę. Leidosi liftu žemyn, ėjo gatve, vis pasižvalgydamas ir mąstydamas, kaip surasti Indrę. Ji pasakojo tik tiek, kad jos namas netoli miško, prie jo upės vingis. Iš metalo iškalta tvora, imituojanti ietis. Namas dviaukštis – didelis ir gražus.

Kai Gabrielius pasidalino mintimis su savo „sekliu“ iš baro, tas tik gūžtelėjo pečiais. Nebent galėtų būti tame turtingesniųjų kvartale. Kaip ten patekti? Jis yra miesto pakraštyje, pietinėje pusėje. Ten važiuoja ar ne dvyliktas autobusas. Iki galo.

Taip. Autobusas atvežė, o surasti jis turi pats. Gabrielius ėjo iš lėto žvalgydamasis į namus ir tvoras, bet nieko panašaus dar nepastebėjo. Kažkas šūktelėjo:

– Ei!

Gabrielius pasisuko ton pusėn.

– Gabrieliau, – Indrė tekina pasileido prie jo.

Jiedu puolė vienas kitam į glėbį. Šypsodamiesi patylėjo, žvelgdami vienas į kitą ir abu iškart pratrūko:

– Kaip tu?

– Sakyk!

– Ne, tu pasakok!

– Supranti, Gabrieliau, be vaiko gyventi aš negalėjau.

Jis pritariamai linktelėjo galva.

– Ir, pagalvok, aš jo dar neradau – moters akyse viešpatavo skausmas.– Savo namą aš stebėjau dvi dienas ir supratau, kad niekas čia negyvena..Apsimečiau sociologinių tyrimų darbuotoja ir nuvykau pas auklės kaimynę. Kaip aš atrodau? Ar atpažintum?

Gabrielius žvilgtelėjo į ją ir mintyse palygino nuotraukoje matytą išsidažiusią damą vakarine suknele ir gyvą, stovinčią prieš jį – apsigobusią skara, suvargusią, sulysusią… Ką čia lyginsi, todėl paklausė:

– Ar ji neatpažino?

– Ne. Pasirodo, tėvas pasiėmė vaiką aną dieną ir niekada nebepasirodė.

– O! Tada mano laimėjimai didesni. Einam, kai ką aš tau parodysiu, o pakeliui viską papasakosiu.

Kai jiedu užsikabariojo ant dvylikaaukščio stogo, Gabrielius padavė jai žiūronus:

– Žiūrėk į aną langą.

Indrė tylėdama žvelgė.

– Aha, blondinė ne viena. Kas tas vyras? Bet jis keistai elgiasi! Jiedu barasi, ar ką? Ne, jis skuba. Vaje, čia gi Šliužas! Gabrieliau, jis turi tą dėžę!

Indrė skubiai padavė žiūronus savo draugui.

– Tą pačią dėžę aš mačiau ten, tunelyje! Jis atėjo pas blondinę ne meilės, o biznio reikalais!– Indrė įsikarščiavusi net paraudo.

Gabrielius vis dar žiūrėjo ir kažką įtemptai mąstė. Nuleido žiūronus ir pasisuko į moterį.

– Šiaip ar taip, jie turėtų žinoti, kur tavo vyras, gal ir vaikas. Bijau, kad taviškis įveltas į tą biznį. Ar tu supranti, kuo jie prekiauja?

Indrė tylėjo ir staiga atatupsta žengė atgal.

– Negali būti! – sušnibždėjo pasibaisėjusi.

Gabrielius tęsė toliau:

– Vyras yra tau sakęs, kad tai labai slaptas dalykas ir nieko negalįs aiškinti.– Šliužas skrodžia lavonus. Ne, ne lavonus, o gyvus žmones ir pardavinėja jų organus užsienyje. Įsivaizduoji, koks biznis! Įdomu, kur jų buveinė? Kažkur jie vis dėlto turėtų glaustis, tik kur?

Kol Gabrielius dėstė savo mintis, Indrė neatsitraukdama žvelgė pro žiūronus.

– Šliužas išeina! Su dėže! Ką darom?

Jiedu katės vikrumu iščiuožė į aikštelę, paspaudė lifto mygtuką. Atsivėrus durims, įpuolė į kabiną.

– Aš gi buvau sapnavusi. Mano vaikas pavojuje! Dabar aš Šliužo nepaleisiu. Gabrieliau, tu dabar jam nesirodyk, tik nepamesk mūsų iš akių! Jis nusiveš mane į patį „lizdą“!

Ir puolė lauk pro atsivėrusias duris.

* * *

Šliužas su dėže rankoje jau rakino automobilio – mėlyno „Fordo“ – dureles

– Vagis! Vagis! – rėkė moteris, leisdamasis lauko laipteliais žemyn.

Vyriškis sekundę stabtelėjo, atsigręžė. Tuo tarpu pribėgusi Indrė prigludo ir suleido nagus į Šliužo ranką, laikiusią lagaminą.

– Gyvatė! – sušvokštė jis.

Indrė įsmeigė neapykantos pilnas akis ir griežtai pasakė:

– Tuoj pat sodini mane į mašiną, jei ne – cypsiu, sulėks žmonės! – Indrė buvo nusiteikusi ryžtingai.– Paskui pasiaiškinsim.

– Rupūžė! – Šliužas atvėrė duris, ir Indrė įsibrovė į mašiną.

– Vežk, kur nori, aš esu dingusi be žinios, juk pažįsti mane. Ar šiaip, ar taip – man galas. Mainais atiduosi man mano vaiką. Aš viską žinau. Jei vaikas nebus nurodytu adresu po dviejų valandų, susprogsi! Vienoj vietoj yra laiškas, kuris pajudės, o tada jau visiems jums galas.! Todėl pasiimk mano kepenis, širdį, bet vaiko – nė pirštu neliesk!

Indrė kalbėjo drąsiai. Ji nebijojo nieko, išskyrus vieną – suklysti ir leptelėti kokį netikslumą, kuris išduotų, kad nėra jokio laiško, jokio sprogmens. Ir jokio pavojaus iš tokios, kaip ji. Moteris tik turėjo begalinę motinos jėgą, kuri atsiranda, kai vaikui gresia pavojus.

Aišku, tą suprato ir Šliužas

– Vištelė vanagui grasina?– pasišaipė.

Jis iš lėto vairavo „Fordą“, svarstydamas, ką daryti. Šefas įsakė atvykti, na, o jei atsiveš dar ir geros žmogienos, gal sulauks ir pagyrimo.

Šliužas pavežiojo ją gatvėmis šen ir ten, stebėdamas, ar nėra „uodegos“. Ir, nieko įtartina nepastebėjęs, padidino greitį.. Už miestelio stabtelėjo, išsiėmė virvę, surišo jai rankas ir kojas, įgrūdo į gerklę skudurą. Pagalvojęs kiek, pririšo Indrę prie sėdynės. Pagyrė:

– Gerai, klusnioji avele, gal dar ir pamatysi savo išperą

Taip taręs Šliužas daugiau nebepravėrė burnos. Išjungė šviesas ir pasuko keliuku pagal krūmokšniais apžėlusią upę, laukų keliais.

* * *

Gabrielius sėdėjo taksi, praradęs bet kokią viltį. Prie šviesoforo jiedu su vairuotoju paleido iš akių mėlynąjį „Fordą“, ir dabar tiesiog nebežinojo, kur sukti – stovi čia pragaištingas dešimt minučių. Gabrielius pagaliau apsisprendė: „Bandykim važiuoti už miesto į pagrindinį plentą“.

Ir jiedu pajudėjo. Gabrielius vis žvalgėsi į visas puses – vėlyvą vakarą ne kažin ką gali įžiūrėti, esant tokiam apšvietimui. Juos lenkė mašina po mašinos: „Audi“, Mercedes“, ir – negali būti ! – mėlynasis „Fordas“!

Gabrielius net pašoko:

– Greičiau, iš paskos!

Jiedu laikėsi keliasdešimties metrų atstumu, bet užmiestyje galėjo būti pastebėti. Štai Šliužas pasuka iš kelio. Dabar nebelieka jokios prasmės sekti jį mašina. Išjungia šviesas. Viskas.

Gabrielius paskubom atsiskaitė su vairuotoju, taksi nuburzgė, o jis pasileido ton pusėn, kur nuvažiavo „Fordas“. Pėsčiomis. Užkopęs ant kalvelės, įsiklausė. Prie upės buvo girdėti motoro burzgimas, kuris vis tolo. Palaukė tyloj. Dar pasiklausė. Miestas ūžė kitoj pusėj, o ten buvo tylu ir juoda. Paskui pasigirdo tolimas aršus šunų lojimas – atrodė, kad ten loja visa šunų ferma. „Aha, ar ten ir nebus jų lizdas?“– sumojo Gabrielius ir patraukė ton pusėn.

* * *

Kuo arčiau, tuo atsargiau jis ėjo. Kaip indėnas – prieš vėją, kad šunys neužuostų. Taip, tai buvo panašu į tvirtovę. Žemus, horizontaliais stogais pastatus juosė spygliuotų vielų tvora. Ji buvo dviem eilėm. Tarp jų bėgiojo šunys. Vienintelis įėjimas užtvertas neperžengiamais vartais ir apšviestas. Matyt, čia įtaisyta videoaparatūra, kurios sekimo akutė pastebėtų kiekvieną užklydusį svečią. Taip, čia baisoka.

Už nugaros trakštelėjo šakelė, ir Gabrielius akimirksnį atsisuko. Už krūmokšnių kažkas stovėjo. Tyloj du juoduojantys siluetai buvo atsigręžę vienas į kitą.

– Ko tau čia reikia?– Gabrielius išgirdo berniukišką balsą ir lengviau atsikvėpė.

Iš krūmokšnių išlindo vaikinas, laikydamas rankoje didoką akmenį.

– O, tai mudu abu labu tokiu, nebijok manęs, – Gabrielius bijodamas išgąsdinti berniuką net nekrustelėjo.

Vaikinas numetė akmenį ant žemės. Jis buvo visas šlapias ir dvokė.

– Klausyk, aš neturiu laiko, reikia gelbėti moterį, pakliuvusią į bėdą.

– O ji čia? – paklausia jaunėlis

– Ką tik įvežė.

– A… Nori patekti į vidų?

– O ką, gal turi raktus?– nusišaipė Gabrielius.

– Ne, aš ką tik iš ten išlindau.

– O kaip tu ten patekai?

– Įkliuvau jiems į nagus. Jie nužudė mano brolį ir aš juos norėjau susprogdinti.

– Ir?..

– Vos manęs neužmušė. Toks rausvaplaukis vyras mane išgelbėjo. Parodė kelią pro kanalizacijos vamzdį. Jei nori, eime.

Jiedu priėjo prie dvokiančios atmatų duobės.

– Matai, vamzdis. Juo pakliūsi į kiemo vidurį – jame nėra palaidų šunų. Pagrindinis įėjimas į vidų – iš kitos pusės. Jei pasiseks, ir aš padėsiu, o dabar laikykis, kaip išmanai! – vaikinas nekantravo dingti iš čia.

– Ar daug ten jų?

– Be moters – šefas, ilgšis, storulis ir tas ryžas vyras su berniuku.

– Ačiū tau, bičiuli! Beje, kuo vardu?

– Viktoras.

Gabrielius įsigrūdo į vamzdį ir šnopuodamas nuslinko juo.

* * *

Šliužas atidarė duris ir pirma savęs praleido moterį išsigandusiom akim. Nedideliame kabinete prie stalo sėdintis šefas šaltakraujiškai peržvelgė įėjusius. Šliužas kažką ketino sakyti, bet šefas rankos mostelėjimu nutildė. Kitame kabinete sėdėjusiam vyrui odine striuke paliepė:

– Džipai, atvesk berniuką.

Tas išėjo. Šefas užsidegė cigarą, pasikėlė nuo odinio fotelio. Priėjęs prie moters, ranka paėmė jai už smakro:

– Kažkur matyta, – ir pasisuko klausiamai į Šliužą.

Tas, vilkdamasis baltą chalatą, išdidžiai iškėlė galvą.

– Ji laikoma dingusi be žinios – mūsų ūkvedžio žmonelė.

Šefas pakelė antakius:

– Štai, kaip, paukštyte! Neblogai!

Staiga atsivėrė durys ir įpuolė Džipas:

– Jo nėra! Berniukas dingęs!

Šefas net nekrustelėjo:

– Atvaryk tą šunsnukį ūkvedį!

Kabinete tvyrojo tyla. Šefas toliau rūkė cigarą, jo pirštai nervingai virpėjo. Pasigirdo žingsniai, ir pro atsivėrusias kabineto duris į vidų Džipas įstūmė išsigandusį Adolfą. Jis buvo apsikabinęs Frederiką.

–Viešpatie! – sudejavo moteris. Ji pažino savo vyrą ir vaiką. Norėjo pašokti nuo kėdės, bet pripuolęs Džipas suspaudė už peties ir pasodino atgal. Vaikas buvo pakeltas iš miego ir išsigandęs žvalgėsi.

– Paprastas dalykas, Adolfėli! Berniuko nėra, o už… – šefas dirstelėjo į auksinį laikrodį ant riešo, – už dvidešimties minučių atskrenda malūnsparnis prekės. Tavo vaikas tam reikalui tiks.

– Ne!– suspigo Indrė.

Šefas išėmė iš stalčiaus pistoletą ir įrėmė Frederikui į smilkinį:

– Jei bent vienas krustelėsite, susitvarkysime greičiau!

Šefas linktelėjo galvą Šliužui – judinkis.

Šliužas išsitraukė švirkštą su vaistais.

– Tokiu kiekiu gali dramblį užmigdyti, nepadaugink, man su tuo vaikiščiu teks keliauti, – perspėjo šefas.

– Dešimtadalį?– pasitikslino Šliužas.

– Gerai.

Šliužas priėjo prie berniuko ir tiesiai per drabužius suleido vaistų. Indrė suklykė nesavu balsu..

– Man reikia dėželės, ji mašinoje, tuoj viską sutvarkau, – tarstelėjo Šliužas šefui ir nerė pro duris.

* * *

Gabrielius tyliai sėlino tamsiais koridoriais, vis įsiklausydamas. Išgirdęs moterišką riksmą, nuskubėjo į tą pusę. Prie koridoriaus posūkio jis vėl pasiklausė. Kažkur nebetoliese trinktelėjo durys, pasigirdo artėjantys žingsniai. Nebeliko, kada svarstyti. Gabrielius stipriau suspaudė vamzdžio galą rankoje. Už posūkio išniro žmogus baltu chalatu. Gavęs smūgį, nespėjo nė aiktelėti – sukniubo kaip maišas. Gabrielius atvertė jį ir pažino Šliužą. „Aha, iš svetimųjų beliko du – šefas ir vairuotojas“.

Gabrielius nuvilko chalatą, apsirengė juo pats, užsimovė Šliužo baltą kepurę ir užsirišo ant burnos kišenėje rastą marlę. rastą marlę. Chalato kitoje kišenėje užčiuopė švirkštą, pilną kažkokių vaistų. „Kas bus, tas!“,– atsiduso ir ryžtingai jas atidarė.

* * *

Padėtis buvo ne kokia. Indrė – šalia durų. Kažkoks ilgšis laiko ją už skarelės ant kaklo. Išsigandęs raudonplaukis – aišku, Adolfas. Ir vyras su pistoletu – atrodo, čia šefas – įrėmęs pistoletą vaikui į smilkinį.

Gabrielius išsitraukė švirkštą ir, žiūrėdamas į šefą, parodė pirštu moters link. Šefui sutikus, ilgšis paleido Indrę, ir Gabrielius stumtelėjo ją pro duris sušnibždėjęs: „Surišk Šliužą“.

Akimirksniu šefas suvokė klastą ir nusitaikė į Gabrielių. Adolfas griebė už rankos šefui, ir jiedu susikibo.

Gabrielius smeigė švirkštu arčiausiai stovinčiam priešui – ilgšiui – į koją ir suleido visus vaistus. To nesitikėjęs, Džipas suriko ir griebė pasilenkusiam Gabrieliui už sprando, abu griuvo ant grindų, stengdamiesi įveikti vienas kitą. Neužilgo Džipas ima silpti, nes narkozė darė savo, o Gabrielius vis dar daužė jo galvą į grindis. Staiga kažkas iššovė. Atsisukęs Gabrielius pamatė krauju apsipylusį Adolfą. Keikdamasis ir nepaleisdamas iš rankos pistoleto, šefas pripuolė prie durų, spyrė į jas, išstūmė berniuką ir pats išslinko atatupstas. Užtrenkė duris, užšovė skląstį. Tempdamasis berniuką paskui save, pasuko koridoriumi. Šefas skubėjo – jam beveik neliko laiko.

* * *

Išstumta pro duris Indrė atsidūrė tamsiame koridoriuje. Ji iš lėto traukėsi, žvalgydamasi Šliužo, ir už posūkio vos neužkliuvo už jo. Tas guli išdribęs. Indrė nusijuosė skarelę ir stipriai suriša jam rankas už nugaros. Kiek pagalvojusi, iš Šliužo kelnių ištraukė diržą ir juo suveržė kojas. „Velnias, koks sunkus,“– sumurmėjo Indrė, sunkiai tempdama jį. Visos durys koridoriuje užrakintos, ir ji, užčiuopusi mygtuką, paspaudė jį – čia turėtų būti liftas. Ir pasijuto besmenganti žemyn.

Kai nusileidusi platforma sustojo, Indrė atsidūrė blausiai apšviestoje patalpoje. Šliužą palikusi gulėti ant platformos, pati nuėjo apsižiūrėti. Čia pat buvo metalinių grotų vartai, už kurių žiojėjo tamsa. Kitoje pusėje – šarvuotos durys. Indrė pastūmė, ir jos atsidarė.

Tai buvo šefo salonas – veidrodžiai, lova, baras.

– Rankas aukštyn! – Indrė nustėro, pakėlė rankas ir atsigręžė. Šefas viena ranka laikė jos sūnų, kita – pistoletą. Jis buvo nutaikytas į Indrę.

– Prašom prie baro, prašom, – sukrizeno šefas.

Ji atatupsta pasitraukė į tą pusę, kur parodė.

– Dabar paspausk tą mygtuką… Greičiau, po velnių! – šefas nebejuokavo.

Indrė palietė pirštais mažą keturkampį iškišimėlį baro sienelėje. Atsidarė baro durelės. Viduj – seifas. Šefas priėjo, prirėmė keliu apsnūdusį berniuką prie sienos, įbedė į jo nugarą pistoletą, taip prilaikydamas jį. Laisva ranka pasukioja rankenėlę, surinko šifrą. Tada vėl prisitraukė vaiką už apykaklės ir įsakė Indrei:

– O dabar sudėk viską štai į tą lagaminėlį. Uždaryk! Sukis! O dabar paimk ir prisek man jį! Greičiau! – šefas prikišo prie pat galvos pistoletą, kitoje vis dar laikydamas vaiką. Indrė drebančiomis rankomis prie šefo diržo prisegė lagaminėlį ir staigiai metėsi prie baro, griebė butelį ir paleido jį į šefą. Pasigirdo šūvis, butelio dužimas, šviesa užgeso ir sunkiai krisdamos su didžiuliu trenksmu subildėjo metalinės grotos. Indrė akloje tamsoje išgirdo dirbtinį šefo juoką – „Supūk čia, kale…“ Indrė grabaliojosi akloje tamsoje kol išgirdo, kaip užsitrenkė dar vienos durys – sunkios, metalinės. Pati netikėtai atsimušusi į grotas moteris suprato, kad šefas ją įkalino, automatiškai nuleisdamas visą apsaugą. Ji viena tamsoje ir tyloje, netekusi sūnaus…

…Kraupus klyksmas nuskambėjo požemiais…

Šefas ėjo koridoriumi, vilkdamas vaiką. Jie pakilo laipteliais aukštyn. Vyras spyrė į duris, pro kurias, su trenksmu atsivėrusias, šefas ant stogo išvilko vaiką.

Staiga suskato loti šunys. Jie bėginėjo aptvare, skalydami į visas puses. Tolumoje pasigirdo malūnsparnio plerpimas. Jis sparčiai artėjo. Šunys draskėsi kaip pasiutę.

Šefui kakta išrasojo, o akys blizgėjo. Jis pakėlė akis į malūnsparnį, kuris ūžė virš galvos. Iš ten mojo. Tuoj nusileido virvinės kopėčios.

Nepaleisdamas berniuko už apykaklės, ranka įsikibo į kopėčių virvę. Keturi metrai – ir atlikta. Valandėlė – ir jis užsienyje. Trys su puse…

Staiga pasigirdo kalenimas – kažkas nenutrūkstamai šaudė iš automato. Šefas paleido Frederiką ir šis šliumptelėjo ant stogo. Malūnsparnis paskrido į šoną keletą metrų, nešdamas su savimi kybantį šefą. Automatas vis dar kaleno – negailestingai.

Sužeistas šefas nebeišlaikė ir krito tiesiai į vilkšunių aptvarą. Šie urgzdami puolė prie kruvino šefo, draskė į skutus drabužius, plėšė mėsgalius. Netrukus iš šefo liko mėsos ir kraujo košė. Šunys, kruvinais snukiais bėgiojo ratu, mindami į purvą pasklidusius iš lagamino dolerius.

Malūnsparnis pasisukiojo virš tos vietos ir netrukus dingo.

* * *

Viktoras pasikeitė apkabą ir paleido šūvių seriją į šunis. Tie sucypė ir vienas po kito sukrito. Viktoras nusispjovė: „Taip šlykštu niekada nebūna net sąvartyne“, – tarstelėjo lyg sau. Jis pasiėmė suglebusį Frederiką ir nusigrūdo laiptais į vidų.

Viktoras atšovė skląstį ir Gabrielius su Adolfu išpuolė pro duris.

– Viktorai, ačiū už sūnų,– Adolfas vos išlemeno, glausdamas prie savęs berniuką.

– Jei nebūtume pasiruošę, kažin kaip čia būtų buvę.

– O kur Indrė?– paklausė Gabrielius.

Vyrai susižvalgė. Adolfas pagalvojęs atsakė:

– Pabūk su berniuku, mudu nujaučiam, kur ieškoti.

Gabrielius paėmė ant rankų Frederiką ir grįžo į kabinetą, o Adolfas su Viktoru patraukė tamsiu koridoriumi. Pasikrapštė metalinėje dėžėje kol įsižiebė šviesa. Nusileidę į apačią, įjungė variklius, ir viena po kitos pakilo apsaugos, atsidarė šarvuotos durys. Adolfas pamatė žmoną, kuri įsikibusi į metalines grotas šaukė visu balsu:

– Kur Frederikas? Dieve, kur Frederikas?

– Viskas gerai! Jis su Gabrieliumi – gyvas ir sveikas!– ramino moterį vyrai, laukdami kol pasikels juos skyrusios grotos.

Užtvarai pakilus, Adolfas nedrąsiai, bet stipriai apkabino žmoną.

– Atleisk man… Eime pas vaiką.

* * *

Šefo kabinete verkdama iš laimės, Indrė glaudė prie savęs vis dar tebemiegantį Frederiką.

Vyrai susimąstę tylėjo. Pagaliau Adolfas neiškentęs prabilo:

– Ką darom?

– Važiuokit, gydykitės, o mano darbas dar neatliktas.– Viktoras paliko juos ir nubėgo į rūsį, bet netrukus grįžo.

– Štai mašinos rakteliai, – Viktoras pametėjo juos Gabrieliui.– Paskubėkit.

– O tu?

– Aš paskui.

Viktoras palaukė, kol jie užsivedė mašiną ir išvažiavo. Grįžęs dar perėjo patalpas. Viską apžiūrėjęs, pasilenkė prie laikrodžio mechanizmo ir paleido jį. Tada neatsigręždamas sparčiu žingsniu išėjo iš pastato, aptvaro, keliu palei upę, kol pasiekė kalvelę. Čia atsistojo ir, sunėręs rankas, laukė. Stovėjo tylioj nakty, žvelgdamas į žvaigždes ir dangų juodą, begalinį, skandinantį visų nelaimes ir vargus, priimantį visų maldas ir aimanas. Žvelgė į nebylų, juodą dangų, neatsakantį nė į vieną klausimą.

Driokstelėjo, tvokstelėjo milžiniškas liepsnos kalnas, nurausvindamas padangę, mesdamas žiežirbas ir kildamas aukštyn – į begalybę. Atrodė, vulkanas išsiveržė iš žemės – taip degė ir traškėjo milžiniškas laužas. Tai sprogo žmogžudžių lizdas. Degė ne tik jų kūnai, bet ir visa, prie ko jie lietėsi, kas buvo sutepta žmonių krauju.

– Saliutas tau, broleli, mano Tomai, – sušnabždėjo Viktoras.– Saliutas tau, broleli mano, Angele!