Vajos darbai

Requirements



Saliutas sąvartyno Angelui II

 

Detektyvinė apysaka (tęsinys)

 

 

Ir pabudo. Paskubomis užsidegė lempą ir žvilgtelėjo į laikrodį. Šešios. Vyras dar negrįžęs. Indrė susirietė į kamuoliuką…“ Ačiū Dievui, kad tai tebuvo košmariškas sapnas, „– pamanė. Prisiminė vakarykščius įvykius. Be reikalo ji vakar negėrė. Šiandien nuotaika buvo bjauri.

Ji atsikėlė ir užsikaitė kavos. Mielai išgertų taurelę vyno, bet reikia eiti į polikliniką – jos pažįstama gydytoja primygtinai kvietė ją ateiti. Vaikas per dieną pabus pas auklę. Įsigalvojusi pylė vandenį į stiklinę, pasigirdo trakštelėjimas – sprogo stiklas. Karštas vanduo klestelėjo ant stalo ir grindų, o šukės aštriom briaunom lieka žiojėti ant servetėlės.

Indrė atsiduso: „Dužo stiklas – lauk nelaimės“. Apsirengė ir pasiėmusi rankinę išėjo į polikliniką.

Gydytoja parodė ranka kėdę ir pasiūlė arbatos. Jos buvo geros pažįstamos.

– Mieloji, kaip reikalai?

– Būna blogiau…– Indrė išgėrė arbatą – jos skonis buvo neįprastas.

– Matai, – gydytoja rinko žodžius, – tavo kraujo analizė rodo…

– Na, kad jau taip tragiškai žiūrite į mane, pabandysiu atspėti! – Indrės nuotaika pasitaisė, o šiaip ji sveikata nesiskundė – jautėsi puikiai.– Vėžys?

Gydytoja tylėjo, nuleidusi akis į užverstą ligonio kortelę. Po to pasižiūrėjo į Indrę ir prakalbo:

– Tu gi puikiai jautiesi, ar ne? Mes padarysime viską, ką galėsime. Duosiu siuntimą į sostinės klinikas, ten puikūs gydytojai. Jie pakartos analizę. Nėra taip beviltiška…

– O ką, iš tikrųjų? – Indrė nustebo.

– Taip. Kraujo vėžys...

Mirties nuosprendį palydėjo kabineto tyla. Už lango švietė saulė, o iš koridoriaus buvo girdėti šurmulys ir durų trinksėjimas.

– Kiek gyventi man liko?– Indrei vos apsivertė liežuvis.– Sakyk, tik be apgaulės…Kad žinočiau, ką daryti…

– Geriausiu atveju – pusę metų, nors būna stebuklų, išgyvena ilgiau. Važiuok į sostinę. Paskambinsiu pažįstamam, padės…

Gydytoja jau rašė siuntimą. Indrė pradėjo virpėti.

– Aš tau įpyliau į arbatą vaistukų,– tuoj pasijusi geriau.

– Ačiū.

Gydytoja pagaliau prirašė šūsnį lapelių ir padavė jai.

– Reikia palydėti?

– Ačiū, ne.

Indrė, nė pati nesuprasdama kaip, ėjo koridoriumi pro žmones, laiptais žemyn, koridoriumi, tuneliu. Nieko negalvodama. Chlorkalkių smarvę keitė formalino, po to skalbyklos kvapai. Ji apsidairė. Į kurią pusę nuklydusi? Grįžo apytamsiu tuneliu iki atsišakojimo ir patraukė į kitą pusę.

Šonuose – uždarytos durys, buvo jaučiama drėgmė ir pelėsių kvapas. Pagaliau ji pastebėjo liuminescencine lempa apšviestą patalpą – įėjusi paklaus, kur išėjimas. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Tyla ir švara, tik nežinomas įkyrus kvapas lindo į nosį. Apsižvalgė. Ant kėdės padėtas keistas pilkos spalvos ovalinis bidonas, pilnas raudono skysčio. Ji priėjo arčiau ir pakraupo – čia plūduriavo kepenys!

Koridoriuje pasigirdo žingsniai, ir Indrė instinktyviai pasitraukė už durų prie spintos. Skubėdamas žmogus baltu chalatu uždarė bidoną – dabar jis labiau panašėjo į dėžę – spragtelėjo užraktu ir, atsargiai paėmęs į rankas, pasuko durų link. Indrei užėmė kvapą – ji pažino Šliužą. Nei gyva, nei mirusi Indrė, sulaikiusi kvapą, žiūrėjo pro tarpą tarp spintos ir durų.

Išėjo. Ir durys liko atviros. Moteris lengviau atsiduso. Dar kiek palaukė ir tyliai išsliūkino į tunelį, o tada, jau net nesižvalgydama, nuskubėjo tiesiai. Štai ir atsišakojimas. Štai ir žmonės. Ji ėjo iš paskos ir taip išlindo į ligoninės kiemą.

Dabar jau visai lengvai atsikvėpė.

* * *

Indrė atrakino ir iš lėto pravėrė savo namo duris. Žvelgė į savo būstą, tarsi pirmąkart regėdama. Vaškuotas parketas kvepėjo ir švietė, senas klavesinas orus stovėjo prie sienos prieš židinį. Jos pačios piešti paveikslai skleidė gerą energiją. Prabanga nerėžė akių, visur buvo jaučiamas saikas. Kambarius įsirengė pagal savo skonį, ir jai čia buvo gera gyventi. Indrė ėjo nuo daikto prie daikto, lietė juos… ir atsisveikinėjo. Ašaros gniaužė gerklę. Tik paglosčiusi vaiko nuotrauką, prapliupo raudoti visu balsu.

Suburbuliavo mobilusis telefonas. Ji įsijungė jį ir išgirdo vyro balsą:

– Tai kur valkiojies? Automobilį galėjai man palikti, matai, nebeturiu nė kaip parvažiuoti!

– Gali ir neskubėti. Būk, kur nori, kiek nori, ir kaip nori…

– Ko čia dabar vaidini? Ar ne mano kišenėje sėdi? Pradėsiu naują biznį, nusipirksiu „mersą“, taip sutarėm. O dabar man dirbti reikia. Ir netrukdyk man savo kvailiojimais. Išlekia iš pusės baliaus!

– Be manęs, atrodo, neliūdėjai?

– Ne tavo reikalas! Aš grįšiu vėlai, gal ir rytoj, nes turiu kai kur išvažiuoti. Parsivežk nuo auklės vaiką, o jei bus kas jam atsitikę, taip ir žinok!

– O ką, jei manęs nebūtų, ar ta blondinė į aukles netiktų?

– Užsičiaupk, užsiauginčiau ir be tavęs. Jei randi geresnį, čiuožk! Aš turiu tokį pažįstamą teisėją. Mes tave į purvą sudirbsim, iš baltos į juodą paversim. Ir motinystės teises atimsiu, ir namuose vietos tau nebebus! Skirkis, jei taip nori!

Telefonu Indrė išgirdo moters kikenimą.

Viskas. Pirmą kartą ji išdrįso pasiginčyti su savo vyru. Be baimės ir pykčio. Niekas nelaiko jos čia, šiame gyvenime. Tik vaikas. Jam ji dar reikalinga. Ar ilgai?

* * *

Jau sutemo, bet Indrė vis dar vaikščiojo iš lėto gatvėmis mąstydama, svarstydama. Ji nepastebėjo, kad paskui ją seka jaunuolis. Viktoras – o tai buvo jis – stoviniavo netoliese, kai Indrė užlipo ant tilto. Traukinys atvyksta po vidurnakčio penkios minutės. Jai liko apsispręsti pusvalandis. Indrė pasirėmė ant turėklų ir žvelgė į vandenį. Jis raibuliavo, sūkuriavo, veržėsi, judėjo ir bangavo. Kaip ir gyvenimas. Juodas juodas vanduo ir tolimų šviesų atšvaitai. Toks ir gyvenimas, juk jis nieko nevertas. Indrė atsilošė nuo turėklų, iškėlė galvą, tvirtai apsisprendusi, ką daryti.

Viktoras nenuleido nuo jos akių visą dieną. Vaikinui jau atsibodo lėtai slampinėti paskui moterį. Bet dabar sunerimo: „Galvelėj jai pasimaišė, ar ką? Bene ketina skandintis?“ Ir neiškentęs priėjo.

– Ponia, atsiprašau, kiek dabar valandų?– paklausė ir išsigando, pažvelgęs į jos veidą. Indrė sekundę žiūrėjo stiklinėmis akimis, nieko nesuvokdama.

– Ką?

– Atsiprašau, ponia, kiek dabar valandų?

Indrė patylėjo, iškart nesusigaudydama, ko iš jos nori. Ir atitoko. Pažvelgė į laikrodį:

– Be penkiolikos dvylika.

– Be penkiolikos dvylika nakties, – tarsi aidu atkartoja Viktoras. – Ir ką jūs, ponia, čia veikiate?

Indrė piktai pasižiūrėjo į jį.

– Ne, ne! Nesupraskite manęs neteisingai. Man tik pasirodė, kad jūs norite nusižudyti, – tiesiai pasakė Viktoras.

– O koks jūsų reikalas? – supykusi Indrė paklausė pabrėžtinai mandagiai.

– Aš pamaniau, ponia, kad jūs tokia…– Viktoras rinko žodžius, – tokia turtinga, ir tokia nelaiminga… Jei neturite, kur gyventi ar apsistoti, pakviesčiau į sąvartyną. Turiu užsilikusių konservų ir atiduočiau geriausią apklotą. Žinokite, ten gyventi visai neblogai, tik prie smarvės reikia priprasti. Kol apsiprastumėte, galėtumėt kokią savaitę nė kojos nekelti į mano plotą, aš jus aprūpinsiu maistu. Bet žudytis! Tai… tikrai neverta…

Viktoras kalbėjo nuoširdžiai, kaip brolis, besirūpinantis mažyte seserimi. Indrė prapliupo juoktis. Ji kvatojo tiesiog isteriškai, o iš akių biro ašaros, ir juokas nejučiomis virto verksmu. Viktoras ėmė graibytis po savo kišenes, ieškodamas nosinės, ir, aišku, jos nerado. Jis stovėjo ir tylėjo, kol Indrė susitvardė.

– Ačiū, – moteris tiek tepasakė.

Atsiduso ir apsisukusi nuėjo.

* * *

– Tu nuostabus, mielasis, – blondinė apsivijo rankomis Adolfo kaklą ir įsisiurbė lūpomis. – Nebegalvok apie tą vištą…

Adolfas nustūmė meilužę ir atsisėdo lovoje. Blondinė įsižeidusi papūtė lūpas, bet tuoj susitvardė ir vėl sučiulbėjo:

– Gal nori išgerti? Šampano? Vyno?

Adolfas, nieko neatsakęs, netvirtais žingsniais išlingavo iš kambario. Blondinė įsisiautė į blizgantį rožinį chalatą ir nucipeno iš paskos.

– Mielasis, važiuojam į vieną neblogą restoranėlį. Tu gi norėjai mane pavaišinti, katinėli!

„Katinėlis“ jau sagstėsi kelnes, ir blondinė, nenorėdama visiškai pralaimėti, paskubom apsivilko vakarinę suknelę, vikriai susitvarkė plaukus ir po minutės vėl žavinga kraipėsi prieš Adolfą. Jam nebeliko nieko kito, kaip paimti už parankės damą, ir, atvėrus duris, praleisti ją pirma.

Restorano salėje skimbčiojo įrankiai ir taurės, pusbalsiu šnekučiavo solidūs ponai ir prašmatnios jų damos. Adolfas suirzęs gėrė taurę po taurės, ir prastai slėpdamas nepasitenkinimą („Velnias! Kiek išleisiu pinigų?!“), tylėjo. Blondinės būta nekvailos – ji neblogai pažinojo tokius paukštyčius ir nusprendė, kad dabar pats laikas pradėti „vykdyti programą“. Ji šyptelėjo, prisiminusi tokį keistoką šefo išsireiškimą. „Tie vyrai – tikri asilai, – pagalvojo, svajingai žvelgdama į rausvai rudus meilužio plaukus.– Kvaileli, tu tuoj būsi išsunktas kaip citrina ir cypsi po mano šefo kojomis.– Vis dar šypsodamasi pakėlė taurę prie lūpų. – Ką gi, tarnyba yra tarnyba. Šefas už tai man pinigus moka, kad sutvarkyčiau tokius pusgalvius“,– atsiduso blondinė ir pasikėlė nuo kėdės.

– Eime?

Adolfas irgi pakilo sumurmėjęs: „Nemoku aš šokti…“ Bet kaip avinėlis nusekė iš paskos. Dama perėjo visą salę ir pasuko prie šoninių durų. Čia stabtelėjo ir, pabučiavusi meilužį į žandą, paklausė:

– O žaisti moki?

Nelaukusi atsakymo, atvėrė duris.

Prirūkytoje lošimo salėje prie apvalių stalų sėdėjo įraudę ponai, rankose laikydami kortas. Jų įsitempę veidai bylojo apie slepiamą azartą.

– Betgi aš neturiu pinigų, – sušnibždėjo Adolfas savo meilužei.

– Šefas duos avanso, – tvirtai atsakė ji. – Čia toks gyvenimas, ir kitaip negalima.

Prieštarauti buvo nevyriška. Adolfui beliko pasirinkti lošimo stalą ir partnerius.

…Preferansas ėjo į pabaigą. Adolfas šluostėsi prakaitą ir barbeno pirštais į stalą. Lošimo lentelėje skaičiai nežadėjo nieko gero – vištų[1] jis turėjo daugiausiai, o vistų[2] mažiausiai.

– Ponaiti, tamstai meilėj sekasi, jei korta nesiseka, – juokais paguodė jo partneris. Adolfas žvilgtelėjo į meilužę. Ta, neslėpdama šypsenos, pasiuntė oro bučinį.

„Po velnių, reikia rizikuoti, kas bus tas. Korta labai smulki, galiu praeiti su mizeriu[3]. Trūksta vienintelės čirvų aštuoniukės. Bet ji gali būti ir pas pasavusį, gali būti ir pirkinyje, pagaliau, gali ir pramesti. Vilties išlošti yra“, – Adolfas taip susiraukė, kad atrodė, jog sprendžia gyvenimo ar mirties klausimą. – Žaidžiant „prie eglės“ dvigubai padidėtų visa tai. Aišku, jei pralįsiu“. – Adolfas vos ne dūsavo, ranka liesdamas tai antakį, tai lūpas, tai smakrą.

– Mizeris, – užkimusiu balsu pralemeno.

Mizeris – kelio atgal nebuvo

– Gaudau, – išgirdo atsakant.

Adolfas metė po vieną visas savo tvirtas kortas, čirvus laikydamas pabaigai. Atėjo ir jų eilė. Čirvų devynakė. Adolfas užmetė ant jos čirvų septyniukę ir sulaikė kvapą.

Iškrito čirvų aštuoniukė.

„Viskas... Viskas. Viskas! Pralošiau!“ –Adolfas metė kortas ant stalo ir norėjo atsikelti.

– Palauk, sumesim, kas kiek skolingas.

Patyrę žaidėjai netruko suskaičiuoti:

– Aštuoniolika.

Adolfas nesuprato, kad tai jam sako .

– Ką? – išplėtė akis.

– „Žalių“. „Baksų“. O tu ką, manei su piemenim durnių lošęs? – visi kvatojo.

Blondinė įsikibo į Adolfo parankę ir valdingu balsu paskelbusi: „Šefas rytoj perves!“, išsivedė jį. Ankstyvo ryto vėsa jį atgaivino.

– Ko tu sielojies? Atidirbsi šefui, nebijok. O kol kas, manau, turėsi namą užstatyti, kitaip jis nesutiks. Su tais vyrais patariu nejuokauti – įsegs kulką į kaktą, ir nebeiškrapštysi. Tas mūsų šefas geras, jis tave išgelbės, pamatysi. Tik manęs klausyk,– blondinė čiulbėjo kaip paukštytė.

Adolfui lingavo žemė po kojomis. „Aštuoniolika! Negali būti! Ne! Negali būti!“

* * *

Adolfas surinko namų telefono numerį. Niekas neatsakė. Vyras lengviau atsikvėpė – bent dabar jam nieko nereikės aiškinti Indrei. Tada paskambino auklei. Taip, Frederikas pas ją, ir dar gali pabūti. Ne, Adolfas tuoj pasiimsiąs vaiką.

Jis atrakino duris ir įėjo vidun.

– Jei nori, pažaisk lauke, – tarstelėjo vaikui, ir tas patenkintas išrūko.

Adolfas atsisėdo. Jis norėjo pabūti vienas ir sugalvoti, ką dabar darys. Mintys buvo viena už kitą kvailesnės, ir neiškentęs jis ėmė žingsniuoti po kambarį. Akys užkliuvo už lapelio prie staliuko krašto.

„Neieškokit manęs. Likit sveiki ir laimingi“.

Na, to dar betrūko! Ką ta Indrė besugalvojo! Pagąsdins mat! Ir be jos jam tiek rūpesčių. Paskui susimąstė. Prisiminė jos balsą per telefoną ir suprato, kad šįkart viskas rimčiau. Po galais, kur ji galėjo dingti?

Krūptelėjo nuo garso. A, tai telefonas. Adolfas įsijungė ir išgirdo:

– Adolfai, atvažiuok pas mane, yra reikalas.

Tai šefas.

– Šefe… – pradėjo neryžtingai Adolfėlis, bet suprato, kad neverta aiškinti, – gerai.

Telefonas išsijungė. Pokalbis baigtas.

* * *

Vairuotojas, pravarde Džipas, staigiai sustabdė automobilį. To nesitikėdami, ant galinės sėdynės sėdėję Adolfas su sūnumi vos netrinktelėjo nosimis į priekinius atlošus.

– Čia?– nustebo Adolfas.

– „Kurortas“, – ilgšis vairuotojas atsisuko, paniekinamai nužvelgė atvežtuosius ir įsikišo burnon cigaretę.

Adolfas išsiropštė iš mašinos, išsitempdamas paskui save Frederiką. Sūnus išsigandusiom akim žvalgėsi, nepaleisdamas tėvo rankos. Džipas pamojo jiems ir nusivedė prie vartų.

Adolfas nežinojo, kad jo šefas turi atkampioj vietelėj „kurortą“. Tai buvo dviguba spygliuota viela aptvertas plotas. Pastatai keisti, atrodė, kad iš žemės išlindę pamatai uždengti horizontaliu stogu. „Nebaigta statyba“,– nusprendė Adolfas. Jo nuomonė pasikeitė, kai Džipas įvedė juos į vidų ir judančia platforma nuleido žemyn.

Pro atviras duris sklido kavos kvapas. Čia Adolfas nustebęs apsidairė – prabangiai įrengta patalpa labiau priminė viešnamio apartamentus, nei darbo vietą: plati lova, pilnutėlis baras gėrimų ir šviesos muzika.

Šefas baigė gerti kavą ir pakilo pasitikti įėjusiųjų.

– Adolfai, tu turėsi man atidirbti. Būsi ūkvedys.– Šefas patylėjo. – Mėnesį pagyvensi… – jis pažvelgė į berniuką ir nustebęs pakelė antakius.

– Kodėl jis čia?

– Indrė kažkur dingo…

– Kaip suprasti?

– Na, nežinau nė pats, kur ji.

Šefas pasisuko į Džipą:

– Juk ne jūsų darbas?

– Ne, – tas pakratė galvą.

– Gerai, išsiaiškinsim paskui, – šefas toliau kalbėjo Adolfui.– Taigi, aš tavo namą paglobosiu – pasirašyk va čia.

Šefas ištraukė plunksnakotį ir popieriaus lapą – kažkokį dokumentą. Adolfas delsė, paskui paėmė raštą, perskaitė ir … pasirašė.

– Šaunus berniukas, – mestelėjo šefas. Neaišku, kam – sau, Adolfui, Džipui ar Frederikui.

– Džipai, nuvesk, supažindink su darbu. Berniuką palik kompiuterių kabinete.

Džipas vedė juos koridorium, laiptais, vėl koridoriumi. Pravėrė vienerias duris:

– Čia judu gyvensit.

(Adolfas tespėjo pastebėti, kad visos patalpos be langų.) Po to nuvedė į šalia esantį. Džipas pasakė berniukui:

– Čia gali daryti, ką nori.

– Palauksi tėtuko, gerai? – Adolfas padrąsindamas spustelėjo berniuko petį, nes tas buvo bepradedąs ašaroti. – Aš tuoj.

Džipas vėl nuvedė Adolfą prie šefo salono, bet šįkart jiedu pasuko į priešingą pusę. Paspaudus mygtuką, pakilo grotos, atverdamos kelią į koridorių. Jie nuėjo toliau. Atrakino metalu kaustytas duris, praėjus – kitas. Po to dar vienerias ir pakliuvo į baisiai dvokiančią patalpą – atrodė, lyg čia būtų cheminė laboratorija.

– Čia persivilk – darbuosies tik su guminiais rūbais.

– Ar jau dabar? – paklausė Adolfas.

– Taip, – Džipas užsimetė guminį apsiaustą, apsimovė guminius batus ir užsitempė storas gumines pirštines.

– Šitą maišą įkelsim va čia, – jis parodė į vežimėlį,– ir vešim ten.

Maišas Adolfui slydo iš rankų. Nosį ėmė bjauri aštri smarvė. Jis užsikosėjo.

– Dabar vežam va ten, – toliau komandavo Džipas.

Šioj mažytėj patalpoj nuo aštraus kvapo darėsi sunku kvėpuoti.

– Užsidėk dujokaukę. Po to jau nekalbėsim, tik dirbsim, ką pasakysiu. Maišą įmetam į sietą. Įleidžiam į vonią. Uždarai duris, išeini. Po paros įjungsi ventiliaciją, tik tada atidarysi duris. – Va taip iškelsi sietą. Po valandėlės, kai maišas nuvarvės, išversi atgal į karučius ir išveši į kitą patalpą. Parodysiu, kur. Ką toliau daryti, pasakysiu vėliau. Tiesa, toj vonioj yra koncentruota sieros rūgštis. Būk atsargus, nepaslysk ir neįkrisk.

– O kas maiše?– paklausė Adolfas.

– Negi tau šefas nieko nesakė? Mes juos vadinam atliekom…

– Betgi čia panašu į …– Adolfas buvo visas perbalęs, tik jo plaukai, atrodė, degė.

– Nori pasakyti – lavoną?– Džipas šaltai spoksojo į rausvaplaukį. – Mažiau kalbų, daugiau darbų. Gerai dirbsi – ir vaikų vaikams užteks. Šefas dosnus. Jei kas nepatinka – tavo valia rinktis – kulka į smilkinį arba iškart į sieros rūgšties vonią. Dabar tu amžiams supančiotas su mumis. Tad jokių išdaigų. Supratai?

Jiedu užsimovė dujokaukes ir ėmėsi darbo.

* * *

– Vilkas – am! Ir prarijo senelę…– Adolfas sekė pasaką Frederikui. Jiedu jau čia gyveno pora savaičių, ir kiek apsiprato.

Staiga atsivėrė durys, ir į kambarį Džipas įstūmė kruviną vaikinuką. Jo veidas buvo ištinęs nuo sumušimo, iš burnos ir nosies bėgo kraujas. Neišlaikęs pusiausvyros, vaikinukas nuvirto ant grindų.

– Sutvarkyk tą velnią! – Džipas įsiutęs kaip žvėris. Jis pripuolė prie gulinčio vaikinuko ir dar spyrė kelis kartus į pilvą.

Adolfas pakėlė akis į Džipą:

– Ar jo eilė?

– Ne, po velnių! Sugalvojo slankioti apie tvorą.

– Tai gal netyčia užklydo?

– Jis jau vienąkart buvo įvaręs mums į baką vandens. Tada pabėgo, s…– Džipas susikeikė.

– O ką daryti su juo?– vėl paklausė Adolfas.

– Laikyk, kol ateis eilė. Manau, kad greit. Šefas gavo žinią. Po kelių dienų patikslins – ko ir kokių reikia. Manau, kad tas mėšlavabalis tiks.

– Tai kam bespardai? Atmuši ką nors, sugadinsi prekę…

– Užmušti s… maža! – Džipo įniršis pamažu baigė atlėgti.– Nesakyk šefui, kad pritvojau. Dėl to tau atvedžiau, kad apgydytum. Einu, pasigersiu.

Ir, trenkęs durimis, išėjo.

Frederikas pripuolė prie gulinčiojo, tas pramerkė akis.

– Tėte, tai juk Viktoras! Jis man peiliuką padovanojo, – Frederikas glostė jam galvą.

Adolfas priėjęs pasilenkė.

– Vargšelis, tiek sumuštas. Palauk, mes tuoj tave pastatysim ant kojų.

Adolfas sujudo ieškoti vaistų ir tvarsčių. Ant sumuštų vietų dėjo kompresus, žaizdas išvalė ir aptvarstė. Tada Viktorą paguldė į savo lovą.

– Ko tu čia lindai, kvaileli! – atsidusęs švelniai kaip sūnų pabarė Adolfas.– Gali ir gyvas nelikti.

– Mano brolis čia pražuvo.

– O koks jis buvo?

– Šviesiaplaukis, garbanius, švelnus ir tykus. Tikras angelas. O dabar ir man galas, ar ne?

– Tikriausiai…– Adolfas atsiduso.

Jie prasišnekėjo visą naktį, stiprindami viltį, kaip nors iš čia ištrūkti.

* * *

Traukinys dundėjo tolyn iš gimtojo miesto. Moteris – tais pačiais rūbais, kaip ir rytą – žvelgė pro langą. Ji nusipirko bilietą iki galo – dabar jautėsi rami, nes viskas įvyko. Važiuoja į nežinią. Namuose paliko raštelį – tarsi savižudė. O, ne! Ji nepribaigs savęs – moteris net nežino, kas bus. Kur ji eis? Kas jos laukia? Viena tik aišku – už mirtį baisiau nebus…

Trinktelėjo kupe durys, ir į vagoną įvirto vyrukas apgirtusiom akim. Linksmai nužvelgė susėdusius ir dribtelėjo šalia Indrės. Moteris nejučiomis dar labiau pasislinko prie lango.

– Aš vaišinu! – linksmai riktelėjo vyriokas.– Riešutais!

Moteris krūptelėjusi pažvelgė ton pusėn.

– Tik turėsi pasakyti man savo vardą, – jau tyliai ir surimtėjusiu veidu užbaigė.

Kupe sėdėję du senukai susižvalgė.

Sumišęs vyras padėjo pilną saują negliaudytų riešutų ant staliuko prieš ją. Jo rankos buvo įjuodusios – plautos nenuplautos. Pats dvokė degtine.

Jis nutilęs žvelgė sau po kojom. Vėl į ją, vėl žemyn – liūdnas, bet tarsi prablaivėjęs. Pats tyliai ir nedrąsiai gliaudė riešutus, negalėdamas atitraukti nuo jos akių.

– Kodėl nevalgai? – moteris vėl išgirdo jo nedrąsų balsą.

Indrė pasisuko į jį. Ji norėjo griežtai pasakyti :“Atstok!“, bet pamatė nuolankiai žvelgiančias susižavėjusias akis. Jis iš tikrųjų buvo išgėręs. Ir labai nelaimingas. Ji iš lėto tyrinėjo jo veidą, nė kiek nesigėdydama. „Ir šiaip jis kažkuo panašus į mane „, – pagalvojo.

– Mano vardas Gabrielius.

Indrė nusisuko. Ne todėl, kad būtų pajutusi jam panieką. Anaiptol. Ji išsigando – nejaugi gyvenime dar ką nors reikš kažkoks Gabrielius?

Ji paėmė dviem pirštais riešutą ir pradėjo jį gliaudyti.

…Du senukai kinkavo galvas sulig kiekvienu traukinio krustelėjimu. Nesuprasi, ar jie snaudžia, ar markstosi. Viena aišku – jie nesiklausė, o gal negirdėjo, ką pasakoja vienas kitam – myriop pasmerktoji ir jos bendrakeleivis. Gabrielius – išsiskyręs ir palikęs žmoną su sūnumi mieste, pats gyvena kaimo trobelėje netoli miško. Grįžtąs iš brolio vestuvių.

Jis dabar nepaleidžia moters rankų iš savo delnų nuo tada, kai sužinojo šios vardą – Indrė. Gabrielius nenuleidžia nuo jos akių. Ir gaudyte gaudo kiekvieną jos žodį. Indrė pradžioje tyrinėjo – vagis jis ar perėjūnas – o dabar nieko nebesvarstė. Ji pasakojo, verkė ir vėl pasakojo savo liūdno gyvenimo istoriją, o jis tik glostė jos rankas ir klausė – tyliai, nuolankiai, ištikimai. Ir kai jis, atrodo, sukaupęs visą drąsą, sušnibždėjo: „Pasilik su manim“, – Indrė jau neabejojo.

Nes ji užsimiršo patį didžiausią siaubą – kad turi greitai mirti. Ir ji nesipriešino, kai, paryčiais išlipus iš traukinio kažkokiame miestelyje, jis apgaubė ją švarku ir nusivedė į savo lūšnelę.

Moteris pabudo vėlų rytą. Gabrielius ruošė pusryčius kaimietiškoje, bet gana tvarkingoje troboje. Indrė išsigandusiom akim pažvelgė į jį.

– Indre! Labas rytas! – jis draugiškai, kaip vaikas, pamojo iš tolo samčiu. Ir ji šyptelėjo. Patylėjo minutę, užsimerkė ir vėl atsimerkė – ar nesapnuoja? Čia ji turės gyventi? Su kažkokiu svetimu vyru? Nežinomoj vietoj? O kur jos namai? Viešpatie!

Prisiminė visą savo tragediją ir suprato – kelio atgal nėra. Jos Adolfas, ko gero, užmuštų ją, vis vien ne gyvenimas po to, kai ji išėjo iš namų. Dėl vaiko ji rami – juo pasirūpins vyras. Kad tik neplyštų iš skausmo širdis, begalvojant apie Frederiką. Indrė giliai ir skaudžiai atsiduso, bet jau nebeverkė. Juk vis vien ji netrukus mirs, ar bus kitaip?

Bet staiga tiek pasiilgo rytmečio šilumos ir atbėgančio vaiko į jos lovą, kad prapliupo verkti, įsikniaubusi į pagalvę.

– Indre, mieloji, raminkis…– Gabrielius apkabino ją. Švelniai, bet stipriai laikė jos krūpčiojantį kūną. – Indre, mieloji, aš tau padėsiu. Mudu ką nors sugalvosime, tik neverk.

Jis paėmė jos galvą ir švelniai pabučiavo į drėgną nuo ašarų skruostą. Pirmąsyk pabučiavo ją. Jis nebuvo girtas. Švelniai žvelgė į ją ir šypsojosi. Atsikėlė, paėmė nuo stalo nuotrauką ir priėjęs padavė Indrei:

– Štai, radau iškritusią

Moteris paėmė į rankas. Tai buvo fejerverko nuotrauka.

– Štai mano vyras – rausvais plaukais. O čia jo meilužė blondinė. Čia tas, apie kurį pasakojau – Šliužas. Na, štai, kokia graži iliustracija mano bjauriai istorijai.

* * *

Ėjo diena po dienos. Gabrielius parveždavo maisto iš miestelio, dienom išėjęs dirbdavo. O kad jai nebūtų liūdna, parūpino visko, ko Indrė buvo prašiusi piešimui – dažų, drobės, teptukų. Ji tapydavo beveik iki išsekimo, iki visiško užsimiršimo. Taip norėjo užmiršti mirtį, buvusį gyvenimą ir tragediją, atsiskyrus nuo vaiko. Vakare, grįžus Gabrieliui, jiedu pasitaisydavo valgyti ir plepėdavo, kol imdavo lipti akys. Indrės pasaulis baigdavosi sulig namo sienomis. Niekas čia neužklysdavo.

Ir ji juokdamasi klausdavo:

– Po kuriuo krūmu tu mane pakasi, kai aš numirsiu.

Indrei prireikė drabužių, ir Gabrielius vieną rytą išvažiavo jų nupirkti. Popiet grįžo persimainiusiu veidu. Numetė maišelį pilną rūbų ant lovos ir krestelėjo ant kėdės.

– Sakyk, pagaliau, kas atsitiko?

– Skaityk,– Gabrielius iš užančio ištraukė sulankstytą, gerokai nutrintą laikraštį. Indrė išskleidė jį ir nuščiuvo. Ten buvo jos nuotrauka ir didokas rašinys apie ją.

– Ko gero, ieškoma esu?– paklausė ir įniko skaityti.

Staiga pakelė galvą

– Viešpatie! Negali būti!

Tas straipsnis iš tikrųjų aprašė jos istoriją. Ji laikoma dingusi be žinios, įtariama, kad galėjusi ir nusižudyti. Tačiau aiškiai buvo parašyta, kad įvyko klaida, darant kraujo analizę, dėl to apsirikta ligos diagnozė. Rašinys užsibaigė klausimu: „Ar moteriai buvo lemta mirti, ar ji iš tikrųjų jau nebegyva?“

Indrė sušnibždėjo: „Aš nemirsiu… Nemirsiu!“ Ir žvilgtelėjo į Gabrielių. Tas sėdėjo visas nesavas. Dabar gyvenimas vėl apsivertė aukštyn kojomis.

– Indre, aš žinojau, kad tavęs neteksiu, – vyras sunkiai rinko žodžius.– Bet nemaniau, kad tai bus taip sunku. Ką žadi daryti?

Ji tylėjo. Žiūrėjo į vieną tašką ir mąstė.

Rytą Gabrielius pabudęs staiga atsisėdo lovoje ir apsižvalgė. Indrės troboj nebuvo. Stryktelėjo iš lovos ir vikriai apsirengė. Ant stalo tebegulėjo sulankstytas laikraštis. Jis iš lėto paėmė jį ir užbrėžė degtuką. Ugnis laižė ir rijo popierių, šis rietėsi ir tamsėjo, vis plačiau įsiliepsnodamas. Staiga tarp degančių lapų Gabrielius pastebėjo ranka prirašytą lapelį. Ūmai trenkė laikraštį į grindis, užgesino ugnį ir iš suanglėjusių trupančių skiaučių ištraukė apdegusio lapelio kraštą. Jame tebuvo likęs vienintelis įskaitomas žodis: „Gabrieliau“… Vyras iš apmaudo atsiduso. Kaip jam sužinoti, kur ji, ką ji jam parašė? Atsisveikino? Tikriausiai.

Gabrielius atsisėdo ant lovos ir pasirėmė galvą rankomis. Kur jinai? Aišku, išvažiavo pas savo vaiką. Kas jos laukia? Nieko gero.

„Jai reikės mano pagalbos,“ – tarė pats sau ir pradėjo rinktis daiktus.



[1] “Vištos” preferanse yra baudos taškai

[2] “Vistai” – laimėjimo (išlošimo) taškai

[3] “Mizeris” – lošimo būdas preferanse, kai laimi, negavęs kirčio