Grafikos paroda KINTANTIS LAIKAS III

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Penktadienis, 07 Spalis 2022 21:13

Parašė I.L.

Skaitytojų: 125

Žemaičių dailės muziejuje spalio 7 d. atidaryta Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės jubiliejinė paroda KINTANTIS LAIKAS III. Grafika. Rankų darbo popieriaus objektai. Tapyba.

„Gimiau ir vaikystę praleidau nuostabiame Buenos Aires mieste. Tolimos bei širdžiai artimos Argentinos dvasia, jos kultūros archetipai tebejaudina mane.

Baigiau Vilniaus Dailės akademiją, įgydama grafikės specialybę. Žavėjo įvairios technikos: litografijos minkštumas, moderni šilkografija, o labiausiai – įvairios metalo technikos. Įsigilindama į turtingą grafikos meno palikimą, palaipsniui ėjau prie abstraktesnės formos, akcentuodama liniją, faktūras ir emocinę raišką per spalvą. Lemiamas posūkis kūryboje įvyko 1994 m. po apsilankymo pas dailininką Ricardo Crivelli. Jis atskleidė rankų darbo popieriaus technologines ir menines galimybes. Nuo to laiko popieriaus gamyba pakerėjo mane. Supratau, kad popierius gali talpinti savyje visas pasaulio realijas – nuo žiedlapių, augalų stiebų, atplaišų, sėklų, smėlio, paukščio plunksnų. Išnaudodama popieriaus plastiškumą, savo kompozicijas pradėjau turtinti autoriniais atspaudais ir koliažais.

Surengiau virš 40 autorinių parodų Lietuvoje, Argentinoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Japonijoje. Dalyvavau daugiau nei 200 tarptautinių parodų.

Kūryba ne kartą buvo pažymėta garbingais apdovanojimais. Darbų yra įsigiję muziejai ir privatūs kolekcininkai: Lietuvos Nacionalinis dailės muziejus, MO muziejus Vilniuje, Nacionalinis grafikos muziejus Argentinoje, M.K.Čiurlionio galerija Čikagoje, Florean muziejus Rumunijoje ir kiti. Džiaugiuosi, kad savo patirtimi galiu pasidalyti su visais, besidominčiais neišsenkančiomis rankų darbo popieriaus galimybėmis.

Kūryba – tai gyvenimo būdas, savotiškas ritualas ir priemonė išreikšti būsenas ir potyrius. Tai – esatis, suteikianti kasdienybei pagarbų ritmą ir pilnatvę. Per simbolį ar užuominą bandau paliesti prabėgančio laiko šešėlį, konstruoti prisiminimų pasaulį tarsi iš dienoraščio puslapių... Labiau žavi darbo procesas nei rezultatai. Nenoriu šokiruoti ar nustebinti, bet siekiu darnos ir ramybės.“

„Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė nuosekliai kuria savitą estetiškai įspūdingą pasaulį, kuriame skleidžiasi neišsenkančios vaizduotės kūrybingumas ir pietietiškas temperamentas. Net abstrakčiose racionalia logika surikiuotose jos kompozicijose vis prasiveržia ekspresija, sutrikdomas griežtas konstruktyvus ritmas, paliekama erdvės skleistis improvizacijai ir laisvai žiūrovo interpretacijai.

Parodoje „Kintantis laikas“ eksponuojami pastarųjų metų kūriniai apibendrina daugiau kaip penkis dešimtmečius trunkančią Kriaučiūnaitės meninio laiko visumą. Tai abstrakčios daugiasluoksnės alegorijos, kurių spalvose, formose, faktūrose įlieta menininkės patirtis – giluminis išgyvenimų klodas. Jis talpina kruopščią raižyseną, atidą detalėms, subtilų išlavintą skonį, neišsenkančios improvizacijos kupiną vaizduotę. Kintančio laiko tėkmėje trapūs ir kartu ilgaamžiai Kriaučiūnaitės lakštai talpina humanišką ir magišką dailininkės pasaulį.“

Svarbiausi apdovanojimai:

Lietuvos dailininkų sąjungos Aukso ženklelis (2005)
XVIII tarptautinės grafikos trienalės Krokuvoje laureato diplomas (2006)
Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2012)

Mokslinė konferencija apie Alsėdžių istoriją

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Šeštadienis, 10 Rugsėjis 2022 09:46

Parašė admin

Skaitytojų: 124

Jolantos Skurdauskienės foto

Apie naują A.Daukantaitės knygą, rudenį ir obuolius...

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Trečiadienis, 21 Rugsėjis 2022 08:42

Parašė Daiva Rudelytė-Stončienė

Skaitytojų: 174

Kaip jūs manote, ar obuolys vakarienei sveika ir sotu? O gal mažoka po dienos darbų? Daugelis pasakytų, jog mažai - po dienos darbų reikia gerai pamaitinti kūną... Aš vakar pabaigiau skaityti naujausią Adelės Daukantaitės  knygą ,,Obuolys vakarienei''. Ir žinot - pamaitinau ne tik kūną, bet ir savo sielą...

Knyga kietais viršeliais, nedidukė -  kaip rankinukas, tiesiog pati traukia dėmesį. Viršelio autorė – dailininkė Agnė Dragūnaitė. Knygoje rasite ir spalvotų mažučių piešinukų – tai pačios Adelės Daukantaitės darbai.  O ko tik ten neradau!.. Anot autorės - ten ,,bordakėlis''. O aš pasakyčiau, kad toks minčių lobynas, kuris lyg ugnis degina iki pat širdies... Kiekviena eilutė - tai lyg skiepas, lyg adatos dūris: „Ką išsinešiu? /Nieko. /Tiek dirbau, tiek vargau!/ Viską paliksi./ Kokia prasmė gyventi? /Meilė. /Ji yra prasmė, /ji yra gyvenimas...“  Šyptelėjau perskaičiusi: ,,Kiek pirštų turi Dievas? /Kur tik pažvelgsi - visur baksnoja...''...

Autorė kviečia skaitytoją pasikalbėti apie gyvenimo duotybes, savo asmeninį Dievą, gamtos stebuklus ir apie meilę,  kuri yra tyli...  Meilė – būtų pagrindinė minčių tema, bet...  Tik nemeluodami sau galime pasiekti gyvenimo pilnatvę: ,,...save pavasariu mylėk -/ dėkoki už kiekvieną žingsnį....'', „Regėjau - /išėjo saulė į jūrą, /palikusi aukso kelią /žmonėms. /Kas juo eina, /parsineša gyvenimo /druską...“ Adelės kūriniai man panašūs į mįsles, kurias reikia įminti -  jos kviečia mąstyti, žavi minčių paslaptingumas ir paprastumas.

Man labai patiko skaityti rytais. Gerdama kavą su kiekvienu jos gurkšniu aš įkvėpdavau nuostabių minčių aromato, kaip: ,,... malonė tiesiog vaikšto/ ir ieško tų, / kurie jos laukia...'', „Akys! /Jos mato pasaulį - /puošnų, prijaukintą, gražų... /Ar jos mato jį nuogą? /Akys nemeluoja, - sako žmonės, /bet nuogą matyti nedrąsu. /Pasauli, apsirenk!“   Kitas užsikabinimas:  ,,Gyvenkime meilėje, /nes joje - Išmintis '', ,,...kasdien dėkok Kūrėjui/ už įdėtą dieną /į tavojo laiko delną...''...  Visko neišrašysi, nes kiekviena mintis paliesdavo sielą ir ašarą išspausdavo tokie  išminties ir meilės kupini žodžiai. Skaitai ir atrodo, kad būtent tau parašyta, kad eilėse save atpažįsti.

Knyga įdomi. Joje visas minčių asorti: yra  juokingų ir šmaikščių, gilių ir paslaptingų, skausmingų ir su ironijos gaida, kaip antai:  ,,Dainuoja valdžia tautai lopšinę... /Koks sapnas, tokia ir daina!“... Autorei svarbu, kad skaitytojas suprastų, jog gyvename ne tam, kad tarnautume savo ego, o mylėtume save ir pasaulį visa širdim - nemeluodami sau, neišduodami savo dieviškosios prigimties. ,,Malda pražys, /kai sau atleisi, / širdin kai saulę įsileisi...'' – rašo autorė. Atrodo, jog autorė skaito mūsų mintis, paliečia širdį, skverbiasi į vidinį mūsų pasaulį, kuris dažnai maištauja: ,,...sustabdyk savo minties agresiją!'', ,,...prieš vėją sunku eiti, bet... /radęs siūlą, rasi ir kamuolį.''...

Skaičiau ir mėgavausi autorės sugebėjimu paliesti širdį ir suteikti viltį. Anot autorės - ,,ieškau žodžio, /kuris mylėtų tave, / mano Gyvenime...'' Knygoje kiek daugiau dominuoja rudens tema. Gal todėl, jog kiekvienas einame į savo gyvenimo rudenį ir brandą. Ruduo - toks metas, kai norisi šokti su lapais, gerti į save auksines spalvas ir dėkoti Kūrėjui už grožį.  ,,Paskutinis obuolys ant šakos- / pats saldžiausias. /Tai - rudens bučinys...'', ,,...kai žmogaus siela žydi - /Kūrėjas džiaugiasi. /Žydinti siela - amžinumo sodas'' – einu knygos žodžiais...

Autorė išskirtinai pabrėžia savo suvoktą žmogaus misiją šioje žemėje: mylėti - kurti - atiduoti. Ši knyga atrado vietą mano knygų lentynoje, rekomenduoju ją visiems, nes joje - daug atsakymų į klausimus, daug gyvenimiškos tiesos... Tik įsileisk saulę ir ji nuskaidrins visas mintis, jos spinduliai švies mūsų gyvenimo kelyje, tik būk savimi ir neišduok savosios prigimties... – tokios asociacijos, tokios mintys plaukte išplaukia iš knygos puslapių.... „Atviras kaip dangus /paukščiui, /kietas kaip akmuo dirvoje - /kelias, kuriuo darda gyvenimo /vežimaitis... /O kur arkliokas? /Suvoki, jog juo esi pats...“ – baigiu rašinį Adelės Daukantaitės žodžiais, atrastais pokalbiuose su vakaru knygoje „Obuolys vakarienei“...

Ryto debesys nunešė ašaras

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Trečiadienis, 27 Liepa 2022 18:11

Parašė Adelė Daukantaitė-Šeškauskienė

Skaitytojų: 296

Ryto debesys nunešė ašaras -

neišlijo, jos neišlijo,

kaimo rūbai sausi, nesušlapo -

ten piliarožės rausta,

ten šypsos lelijos...

Teka saulė ir rūkas išeina,

susirinkęs paklotes savas,

lyg kas žaizdą rankom priglaustų -

taip suskausta sieloj kažką...

Ach, tai gandras pasūdė to ilgesio

druskos,

išsivedęs šeimyną į pievą,

kur vorai lyg miegoję nubudo -

taip jie vasarą veja iš kiemo...

Liepa užtepė skonį medaus

ant laukuos jau

paauksintos duonos -

taip geltonais laivais ir atplauks

tas žvaigždėtas dangus

iš rugpjūčio kelionės...

Foto Adelės Daukantaitės

Ir tos dienos giedrumas

User Rating:  / 1

Informacija

Publikuota Pirmadienis, 09 Gegužė 2022 11:21

Parašė Rita Ringienė

Skaitytojų: 443

Šviesa džiugina

bundantį iš vidaus

ir tas giedrumas

artina nutolusius.

(Gintautas Černeckis)

Vakar Naujosios Akmenės bibliotekoje įvyko susitikimas su Simono Daukanto bibliofilų klubo žmonėmis iš Plungės: dalyvavo klubo vadovas Gintautas Černeckis, Aistė ir Mindaugas Talijūnai su dukrele. Kalbėta(si) apie 38-tus metus trunkantį daukantiečių sąjūdį, žygius, susitikimus ir pokalbius apie knygas ir žmones. Pasakojimas dar ir su metraščių, leidinių atsivežta paroda, su dovanojamo ,,Žemaičių bibliofilo“ numeriais. Nepamirštami susitikimai su daukantiečiais Simono Daukanto muziejuje, kai jam patarnavo (kaip ne kartą pati savo darbą buvo įvardijusi) klubo Garbės narė Danutė Veisienė.

Nors vakar lakonikų kūrėjas Gintautas nebuvo lakoniškas, apie savo kūrybą tik renginio pabaigoje trumpai užsiminė, bet prieš metus išleistą knygelę popietės dalyviai norėjo įsigyti. Skaitys vis iš naujo perversdami trumpuosius eilėraščius, iliustruotus tėvo veiklos pasekėjos dukters Aistės monotipijomis (pirmąsias lakonikų knygas iliustravo Gražina Didelytė). Filosofinės minties skalsūs blyksniai iš tylos knygų kambaryje, gal iš įsižiūrėjimo į žalias tolumas, į klausiančio žmogaus akis. Ir jau neatskirsi, kas iš psichologo, istoriko, gamtameldžio žemaičio patirties. Kas palieka iš mokytojo istoriko pamokų, jei į Knygnešių gatvės pašto dėžutę krinta laiškai su skaitančio žmogaus atvaizdais vokuose. Tikrai daugiau negu didėjanti atvirukų kolekcija ar dar viena knyga keliatūkstantinėje namų bibliotekoje. Dar brangiau, kad tėvo pėdomis eina jo vaikai sakydami ,, Nebus paskutinio susirinkimo, nes mes juk ateisime.“ Bibliofilija – ne pramoga, bet visada džiaugsmas ir pokalbis, jei ir ne prieš didelę ar mažesnę auditoriją, bet būtinai dialogas. Pritartų ir Ignas Valantis, kurio brangiosios knygos ir kraštotyros aplankalai jau Viešojoje bibliotekoje. O juk taip neseniai vis turėdavo ko patikslinti, kuo pasidalinti... Dabar už jį kalba kruopščiai surinkti, sumetrikuoti tekstai ir retos knygos.

Taigi žinia kaip šviesa sklinda, ribuliuoja, ir žmonės pasiilgsta pasikalbėti – šviesti ir šviestis.

Metas grįžti namo

ir uždegti laužą

ant pilies kalno,

tamsieji atsėlina

(Iš naujosios lakonikų knygelės ,,Saulės gėlės sėklos“, p. 89)

Ilga buvo Bibliotekų savaitės diena svetingoms naujaakmeniškėms bibliotekininkėms ir jų direktorei Zitai Sinkevičienei. Ilga su dar vienu sakiniu dažnų susitikimų kronikoje. Tiesa, pasigailėjau nors vienu blykstelėjimu nepasidovanojusi paveikslo iš Ritos Almanis parodos, bet gal tą bus padaręs ir šio renginio fotografas Jonas Vapsva. Dar daug ko liko, netelpančio į jokią kišenę, kad ir birbynininkų melodijos su pažįstamų iš Meno mokyklos veidais, dar maloni staigmena su kanklėmis pritariančia Irena Žalimiene. Po renginio sužinosiu, kad atverta suaugusių muzikavimo klasė. Gal ir jos septyni užaugę vaikai džiaugiasi, kad mama groja. Gražu, lyg būčiau pagrojusi pati...