ATVERTAS LANGAS

• 
• 

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Penktadienis, 21 Gegužė 2021 09:48

Parašė Regina Miežetienė

Skaitytojų: 153

 

 

,,Atvertas langas“ (2006 m.) – pirmoji poezijos knygutė, kurioje pajuntu gyvenimą lyg veidrodžio ar lango atspindyje. Šešėlių tonais sušvytuoja įvairių metų laikų gamtos grožio, vienatvės, liūdesio, ilgesio akimirkos ieškant minties, jausmo, vaizdo, žodžio prasmės. Spektaklyje, skaitytoje knygoje, lietuvių kalbos pamokoje, mokinio rašinyje, sutiktame žmoguje...

 

Mįslė

 

Voratinkliu pakibus

kambario kertelėj,

į raizgų tinklą surinkus

neišsakomų

minčių verpetą,

kokiu raštu

jį išvedžioti tektų,

į kokį ilgį ir į plotį?..

Voru pabuvus gal

įmanoma suvokti

painybę prigimties ar to,

ką užaugino tau lyg votį

gyvenimo kuprotieji?..

 

 

Naktis –

Moters giminė?

Vėjų motina?

Medžių dukra?

Žemės pasotinta

Mirga žvaigžde?..

Laumių sesuo?

Raganų regena?

Aukų akmuo

Po peilio ašmeniu?

Dievo aky

Nuodėmės nukryžiuota?..

 

SAULĖGRĮŽOS KRANTE

• 
• 

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Penktadienis, 21 Gegužė 2021 09:52

Parašė Regina Miežetienė

Skaitytojų: 137

 

 

,,Saulėgrįžos krante“ (2012 m.) atsiveria Plateliai su ežerų ežerėlių akvarelėmis, kurių piešiny per filosofinę bėgančio laiko, gyvenimo praeinamybės pojūtį įsiklausoma į save, įsižiūrima į buvimo prasmę, gimtinės gelmenas, prabylama žemaitiška tarme. Skaudokai išgyvenama dėl likimo duženų, ilgesio, kurį ,,kaip medų rinksi – nesurinksi“, todėl kreivom sudiržusių žodžių parabolėm norisi iškvėpuoti nuotaikų, svajonių ,,kekulus“, kur kiekvienas esame vandenų – žemės – dangaus akimirkų pabaigoje – pradžioje ...

 

Mėnulis

Mėnulis sprogsta pilnatim

Lyg gelsvas kvepiantis pyragas,

Tačiau neatsilaušiu šioj nakty

Ištirpstančio danguj krislelio.

Į delčią gręžiasi širdis,

Mėnulio pjūčiai pasiruošus,

Palikdama jo ašmenims

Neišsipildymų pyrago puotą...

 

Pavasarėjimas

Kasdienybės buvimo širdperšoj

Pro dyžtančio ledo properšas

Tavaruoja mėlynos akys,

Ilgesio žuvys nendrėse plakas.

Pažliugusio spindulio kory,

Šešėlių nugrimzdusių tonuose,

Gelmių gilumybėje, sako,

(Ne)meilės šukas ar šukes susirasime.

...Padrikę žolynų plaukai –

Šiapus/anapus kranto likai...

ANT LIKIMO NEPYK

• 
• 

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Penktadienis, 21 Gegužė 2021 09:58

Parašė Regina Miežetienė

Skaitytojų: 140

 

,,Ant likimo nepyk‘‘ ( 2014 m.) atskleidžia konferencijų, seminarų, paskaitų patirtį. Vilniaus muziejų, bažnyčių, teatrų, susitikimų su rašytojais, poetais, muzikos atlikėjais ir kt. įspūdžiai rekonstruojami įvairiomis būties ir buities inkrustacijomis apie meno, gamtos, žmogaus grožį bei nuosmukį, gyvenimo būsenas, ego prasmes, kurios lieka nepripildomos, nes viskas – šokimas, muzika, mūza, ritmas, stebuklo buvimas, kai viena jau laukia kito. Todėl ar galima  pykti ant likimo?..

 

Susitikimas

(su  rašytoja K.Sabaliauskaite

2013 – 12 – 07 parodoje ,,Mokykla 2013“)

 

...gyveni saloje,

apjuostoj vandenyno

mokslo, menų, daiktų ir žmonių,

maža skruzdėlė – skuja skruzdėlyno,

nešiojanti salą kartu su savim...

Šioj saloje ir esam laimingi,

apsupti artimųjų,

daiktų,  giminės,

keliauji žeme –

(ne)regimybėj –

meilės - nemeilės

,,silva rerum“

raidė?..

 

 

Tylos dievui Karpatui

Atminties ekrane –

būties klajonių siužetai –

neradę artumo veidai –

saulėlydy slepias maketai...

Prisiglaudimai trumpi,

išsiskyrimai – myliomis –

dievui tylos parduoti

ištylėsim ir žodyje ,,myliu“.

Piešiu lietuj kreidele

būtį poezijos fono,

kol atminties ekrane

Karpatas nepakeitė formų.

Kelionėje

(mintys po konferencijų 2013 – 12 – 06

,,Lituanistika: tradicija ir paveldas“,

,,Vilnius ir Kaunas lietuvių kultūroje 1918 -1940“)

 

Esu

kelionėje...

(be)reikšmis

lapelis istorijos

Kuršių senos teritorijos...

Akys ir veidas klajokliškas

šmėkšo raštuos, dienoraščiuos,

stebinčiuos protėvių būtį

datose, poženkliuos ,,Žūti“...

Karas, maras ar badas,

perversmai – ,,taikios“ aferos

kunigaikščių, bajorų, karalių,

seimų valdininkų – bedalių...

Kur(šio) pasaulio pašonėj

svetimos žemės ir žmonės

mėgins nukeliaut – pasimesti,

lapeliuos dienoraščių rastis?..

 

 

 

 

 

Ožgavienės Žemaitėjuo

(2014 – 03 – 04, tikrąją Užgavėnių dieną, Vilniuj susidūriau

tik su 1 Užgavėnių kauke ansamblio ,,Dijūta“ repeticijoje)

 

Tėn, Žemaitėjuo,

pro gelstontė karkla vėršūnės

ėš ryta vingoriou dūmā,

pakvimp blynās, skanomās,

pri dorų sobėld atiejūnā,

ėšvertė kailiu kaltūnus,

sėjuonās margās, keporiem,

platēs veizuolās, sriebtoviem.

Liūliou nokarosės krūtės –

Muorė vežėmė sokas,

kad metā veislingė viel būto –

dounas, medaus netrūkto...

Baladuosės par dėina velniokā,

cėguonės so raganu bortās

žėima ėš kėima varīs,

pavasarė dūmo pakvėps

na tik Žemaitėjuo!

Poezijai

(2014 – 03 – 20  Rašytojų klube – pasaulinė Poezijos diena,

skirta poeto A.Bernoto 80 – osioms gimimo metinėms)

 

Tai Ji paglosto žolę,

kai sausy braška tvoros,

tai Ji paukščiu sučiulba,

numetus sparną gulbei,

kad mylimą prišauktų

ir praradimuos lauktų

po medžių ošimu

žvaigždės nušvitimu

Algirdiškių danguj,

kai kris lašai žaibų,

vienu įkvėpimu –

lyg dievo liepimu –

prisikelia mintis –

poezija – jauti?..

Kad Lietuva neišsivaikščiotų

(R.Mikutavičius. ,,Kad Lietuva neišsivaikščiotų“.

Knygos pristatymas Rašytojų klube 2014 – 03 – 24)

 

 

Paveikslai dingusių kolekcijų,

parklupę dvasioj rekolekcijų

be baimės žaizdą atvynioti,

kol dienos dar neiškvėpuotos...

Tik pokalbyje su medžiu

išpažintis švariausia bus –

aukštyn su samanom keliauti

besitikint, kad spės užaugti

lig dievo – meilės nesakytos,

pavasario lietum nulytos...

Kol su medžiu gali kalbėti,

nedvelkia svetimumo vėjai

dvasios kolekciją išsaugoti,

kad... Lietuva neišsivaikščiotų...

 

 

 

Velkas vienatvė –

Vieškelių vilkas,

Vėjų viešnagė

Vegetacijos vilčiai.

Voro verpstėj –

Varnalėšos vinis.

Veidą varganą vėl

Varstys vėjai visi...

Veltui vakaro virsmas

Vienatvės versmėj –

Vaivorykštės vynas

Vaivorinis varvės...

( iš skyriaus,,Abėcėlės lygtys“)

LAIKO MOZAIKOSE

• 
• 

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Penktadienis, 21 Gegužė 2021 10:03

Parašė Regina Miežetienė

Skaitytojų: 133

,,Laiko mozaikose“ (2020 m.) perjaučiamas gyvenimas nuo laukiamo pavasario pranašo vieversio giesmės iki gandrų skrydžio ,,pro vėjų pagairę“ ir likusios tylos... Nuo mėnulio jaunaties vilčių svajingumo iki jų praeinamybės, rimties delčios krėsle... Susimąstoma dėl gyvenimo trapumo, laikinumo, subyrančio ir atsinaujinančio gildančio nerimo, meilės ilgesio, prasmės – beprasmybės... Prisiliečiama prie tam tikrų vietų, asmenybių, palikusių nemenką įspūdį, kvietusių įsižiūrėti į save, ieškoti paskirties gyventi tautai ir savo tėvynei kaip K. Donelaitis, Vydūnas, J. Biliūnas, Žemaitė; išlaikyti esmines žmogiškąsias vertybes, kaskart pro ,,metų rėtį“ nuberti kasdienybės apnašas, kad pulso dūžiai neimtų retėti...

 

 

Rugsėjui

Dovanok

žaliai melsvus

bangų karoliukus,

į ežerus akių

smaragdiškas

nendrynų

atspindys

pritinka;

apjuosk

jų plaukus

saulės vainiku,

te pirštų švelnume

dar kraujas tvinksi,

priglusk į trumpą aistrą

gyvenimo svajų –

į puokštę rausvą lapų,

rugsėjo knygai rinktą,

pabūk šviesos karoliuku,

smaragdiškos ramybės tiltu...

 

 

 

 

 

 

* * *

Paskutinės

vasaros dienos –

šermukšnių

saulėtas gurkšnis

aitroko raudono vyno

tavo širdžiai paliesti...

Kai rudenio

lietūs ims purkšti,

tegu užkaista akys

lig pat šalnų vėlyvų

degančių uogų kekėmis...

 

 

 

Kadugio spygliu

nesmeik širdies –

šakelėje Verbų

ji Tikisi Vilties,

kad Mylim –

suklupus prieš altorių,

Trejybėje glaudies –

gyvybės saujoje

lašu krapylo...

Tegu srovens

virpėjime giesmės

pavasariškas Aleliuja –

žydėk, širdie, gyvenk

palaiminta į spyglio dūmą...

žaliuoti,

kol sparnai skardens

virš pievų žiedo budinti,

o krintant lapams nuplevens

rausvom žarom į rudenį...

 

Aklavietė

Gal nori tyliai pasitraukti,

nerasdamas kelių iš labirinto –

aklavietės, kur atsidūrė meilė,

pavargusi vėl meilės šauktis...

Į pelkių tyrus ją išginki,

užriski akmeniu, jei žeidė –

paplentės laukas plynas

rugiagėles surinks

ant mūsų veido – – –

 

 

 

Išgirstu

Vėl išgirstu – obuolys

krenta ant stogo į naktį,

supliaukši žuvis tvenkiny

ar bebras, guolį suradęs;

sušiurena pastogėj pelė –

gremžias varvėjusios žvakės,

suboluoja keistai skrybėlėj

sienoj išblukusios akys...

Teklostos šilčiau židiny

žarijos, žarijoj prigludusios,

kad įsipliekstų ugnis

dar neišėjusių lūpose...

 

 

Į rūką

lapkričio

mėnulio

jaunatis

pakyla

su atminų

vardais,

jų prašymais

ir pažadais,

kol saujoje delčios

tik smiltele nubyra

tenai, danguos,

žvaigžde į tylą...

ieškodama kažko

dar mūsų akyse –

gal vėjo sparno –

gulbės – varno –

nunešti mesto

į rūką lapkričio

iš Žemės įsčių

išeiti – grįžti...

 

 

Vydūnas

Tos akys...

skvarbios ir reginčios

dailę bei grožę

visos kūrinijos –

žmogaus kaipo dievo

suprantančios esmą

tautai gyventi

ir savo tėvynei...

Šviečiąs baltumu

lyg krivių krivaitis,

paniręs palaimoj į tylą,

šventadienio rytą

Verdainės pakrantėj

randa sau tapatybę...

Užtvindys gal sielą

lyg skambantys lietūs,

į žalumą sodrią paskendę,

virš kūdikio lopšio

prasilenkė laikas

pasauliui kitam –

nesulaikomam...

 

 

Žemaitis

 

Kāp tomsės, tīlės eglės –

pastuovės, rimtas, ligo niūrės,

kāp kūlis, truopnē žemie smēgės,

stuoruosės, sergies nomus drūtē.

Kāp ūkolis – ruodas nepeši,

bet sraunē ordolious kāp opė,

bruolėškā tapšnuos par peti,

jē anon ėlgiau kėik pajosi…

Žemaitis īr karīngs ėr ožsėspīrės,

tā vėsus ūkolius nuspėrs,

vo sava kalbuos napamīnės,

jē rēks, ož sava gėnti mėrs...

EDENO MOTERIS

• 
• 

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Antradienis, 30 Kovas 2021 19:06

Parašė Irena Stražinskaitė-Glinskienė

Skaitytojų: 213

 

Ilgiuosi jausmo,

Kuris už rankos veda

Į Moters amžinybės sodą –

Tik ten esu gražiausia,

Tik ten mylėti mokaus

Ir išmintį iš ten

Į Tavo, mielas, delnus

Įdedu galiausiai.

 

Eirenė

 

 

Autorės žodis

 

Kai diskusijose kalba pakrypsta apie vyrus ir moteris, dažnai pajuokaujama, kad moteris – ne žmogus. O aš niekada ir nesiginčiju, tik priduriu: „Kitaip ir būti negali, nes moteris – tai Angelas!“

 

Ta diena, kai supranti dėl ko gimei, griauna mąstymo stereotipus, verčia aukštyn kojom moteriškumo sampratą. Tada į tavo gyvenimą pradeda ateiti žmonės, kuriuos gali pavadinti Mokytojais iš didžiosios „M“. Jie visokie, ne tik „geriečiai“, bet būtini tavo keliui į savęs ieškojimą. Tas, kas moteryje nori pažinti Moterį, kelią sau nelengvą užduotį. Bet, kaip sakoma, kas ieško, tas ir randa.

 

Ta diena, kai supranti, kad išeini į šventą misiją – mylėti gyvenimą ir save gyvenime – tiesiog pakeičia tavo gyvenimą. Ši transformacija pasmerkta sėkmei nuo pirmos minutės, nes ją valdo visuotinės meilės stichija. Ji tokia galinga, kad ne kiekvienas šalia būnantis atsilaiko.

 

Ta diena, kai supranti, kad dalindamas meilę tėvams, vaikams, artimui ir visam supančiam pasauliui ne skurdina, o turtina, yra tarytum atskaitos taškas į pilnatvės pajautą.

 

Ta dieną, kai supranti, kad gyvenimo dovaną gauna ne kiekvienas, apima neapsakomo išskirtinumo jausmas, verčiantis branginti neįkainojamą duotybę.

 

Knyga „Edeno moteris“ skirta tiems skaitytojams, kuriems įdomus moters pasaulis. Kad būti moterimi, pirmiausia reikia ja gimti, pasakytų tūlas. Taip. Gimtis, tėvai, jaunystės svajos, aistros, geismai, vaikai, netektys, ieškojimai, atradimai ir praradimai, pasiaukojimas ir dar daug daug dalykų moterį paverčia Moterimi. O jei tikriau – Angelu.

 

 

Kas ji – Edeno Moteris? Ji ta, kurios taip ieško vyriška širdis. Kai randa – nesupranta, kad tai buvo Ji...

O Ji kvepia mėtomis, iš lauko parneštais skalbiniais, jūržolėm, žaibo išlydžiu, erotiškais ryto sapnais, vanile, naminiais kotletais, kartais ūkišku muilu...

Jos akyse ne žvaigždės, o tikėjimas, Jos skruostų duobutėse gyvena vaikiška šypsena, Jos lūpomis kalba ne aistra, o išmintis.

Jos plaukuose rūko šilkas pasilieka pėdsakus, kad rastų kelią į viliojantį švelnumą.

Ji vaiko skausmą malšina delnu ir bučiniu.

Ji tylą paverčia  gražiausia muzika, o triukšmą slepia po antpirščiu.

Ji – tęstinumas tęstinumui.