Vajos darbai

Requirements



Saliutas sąvartyno Angelui I

Detektyvinė apysaka

 

 

Vakarėjantis gegužio dangus degė purpuru – pranašavo rytojaus vėją. Sąvartyno viduriu žengė du vaikai. Jie retkarčiais treptelėdavo koja, pagąsdindami kokią riebią žiurkę, įžūliai spoksančią į juos.

Staiga jaunėlis timptelėjo keturiolikmetį brolį: „Žiūrėk, Vikte, Gerklelė vėl kažkokį spektaklį sumanė“.

Jiedu prisiartino prie susibūrusių žmonių.

– Cha! Cha! Cha! Tai, sakai, matei lavoną? Tik jūs paklausykit! Jis vakar matė tikrą lavoną!– juodbruvas vaikis, pravarde Samtis, kvatojo net susiriesdamas.

Šalia senis, visas paraudęs nuo įniršio, gniaužė kumščius:

– Tu, varlioke, manęs pirštais nebadyk! Jei sakau, kad mačiau, taip ir buvo!

– Ir dėl to į kelnes pridėjai? Cha! Cha! Cha!

Apspitę juodu žmonės, nuskarusiais ir pasmirdusiais drabužiais, žiūrėjo, kuo viskas baigsis. Šiame sąvartyne tokie susibūrimai ne naujiena. Visi vienas kitą gerai pažįsta. Aišku, tas karštakošis senis vakar padaugino.

– Na, tai sakyk, kaip ten buvo?– pagaliau neiškentė viena moteris užkimusiu balsu. Ji užsirūkė ir, pasiruošusi klausytis, atsisėdo ant šalia besivoliojančio sulamdyto kibiro. Kiti bendrai, kreivai šypsodamiesi, stoviniavo aplink.

– Kaip buvo? Nagi taip. Trise kiek išmetėm. Ir pritrūko. O aš turėjau dar paslėpęs vienoj vietoj…

– Ko meluoji? Ten ne tavo buvo! Ėjai vogti iš Henkos slėptuvės! Aš žinau!– vėl šokosi Samtis.

– Man Henka leido pasiimti, kada reikės! O ko sekei iš paskos, snargly nesudžiūvęs! – senis vėl šoko į atlapus jaunesniam.

– Nagi, raminkitės!– žmonės nekantraudami laukė pabaigos.

– Na va, mudu ten ir susiėmėm,– senis vėl piktai dėbtelėjo į Samtį.

– O aš ištraukiau iš jo kelnių diržą, dailiai pasodinau ir prisegiau Gerklelę prie medžio.– neiškentė nepasigyręs jaunasis.– Pasiėmiau butelį ir grįžau, palikęs vargšą prie medžio. Kad jūs būtumėt matę, kaip jis ardėsi!

– Nepertraukinėk! – senio įtūžis mažėjo.– Taigi, nutraukti diržo aš niekaip neįstengiau, tai privargęs ir užmigau. Naktį pabundu nuo burzgimo – vos ne ant manęs furgonas užvažiavęs! Žiūriu, kas bus toliau. Nagi, išlipa du vyrai ir tempia maišą. Pametė netoliese. O, siaube! Iš jo plikos kojos kyšo! Lavonas! Tie vyrai ėmė duobę kasti, o kai vėl pajudino maišą, tai ir sijonas išlindo. Toks languotas, kaip Folijos!

– Cha! Cha! Cha! Jis visų bobų sijonų žinovas! O Folija, matyt, brangi buvo, kad gailiesi nė skiautelės nepasilikęs jos sijono atminčiai!– Samtis vėl ėmė tyčiotis iš Gerklelės.

Kiti susidomėję rimtai klausėsi.

Iš sąvartyno Folija buvo dingusi prieš dvi savaites. Tai buvo mitri moteriškė, maždaug penkiasdešimties metų. Giminių nei artimųjų ji neturėjo, o čia mėgo ją už gyvą būdą.

– Klausykit! Gal einam pažiūrėti? Iškasam? Arba policijai pranešam?– suabejojo vienas vyriškis.

– To dar betrūko! Aš nagų nekišiu. Paskui policija užtampys, sakys, kad patys ir pribaigėm,– moteris, sėdėjusi ant kibiro, numetė nuorūką, nusispjovė ir pakilo eiti.

– Vargšė, o gal ten iš tikrųjų Folija užkasta? O kas tie vyrai, kurie ją atvežė?– sušneko žmonės.

Dabar istorijos didvyriu tapęs senis pakėlė galvą.

– Einam! Einam, parodysiu tą vietą – iš vienos pusės kelias ir griovys, krūmokšnių prižėlęs. Ir vanduo. Beveik nepraeinama vieta. Gerai dar, kad jie manęs nepastebėjo! Būtų trenkę kastuvu per galvą ir šalia užkasę!– senis, matyt, rimtai buvo išgąsdintas.

– O kas tave beišlaisvino? – paklausė kažkuris iš būrio.

– Kai pagaliau jie nuvažiavo, aš jau buvau blaivutėlis. Pasisukau diržą sagtimi į priekį, atsisegiau… ir nuėjau, – senis kiek sumišo, kad girtas nesugalvojęs taip padaryti.

Kraipydami galvas, žmonės ėmė skirstytis.

– Na, eime, Angele,– Viktoras apkabino per pečius savo brolį, ir jiedu patraukė prie savo lūšnos.

Sąvartyne visi vadino septynmetį Tomą Angelu – dėl jo šviesiai geltonų garbanų. Ir jo veidas buvo skaistus ir rimtas.

– Vikte, žinai, vakar mane toks dėdė pavaišino saldainiais ir sakė, kad ir šiandien duos!

– Gerai jau, gerai,– Viktoras, kažką įsigalvojęs, nelabai klausėsi, ką plepa mažasis.

– Tai aš bėgu! Padėsiu konservus į slėptuvę ir tuoj grįšiu! – Angelas jau suko takeliu į šoną.

„Dėdė sakė lauks prie tilto, pakalnėje. Konservus užkasiu vėliau“, – pagalvojo mažylis.

– Žiūrėk, kad būtų drėgnas smėlis, Angele! – šūktelėjo Viktoras.

Jis paėjėjo kelis žingsnius įkandin, nepaleisdamas iš akių brolio. Čia buvo jauki vietelė. Šalia – miškas, o iš kitos pusės prasideda nuokalnė. Iš čia puikiausiai matyti kelias, tiltas per upę. Šviesiaplaukis pasišokinėdamas leidosi žemyn keliu, paskui tiltu.

Staiga iš kažkur, baisiai kriokdamas, atsirado furgonas ir užlėkė ant tilto dideliu greičiu.

– Beproti, kur leki! – išsigandęs suriko Viktoras.

Vietos prasilenkti ant tiltelio nebuvo, o mašina lėkė tiesiai ant jo brolio. Angelas dar spėjo atsisukti, o po sekundės jau susirietęs gulėjo ant tilto grindinio. Furgonas nuropojo į kalną.

Viktoras ima isteriškai rėkti: „Suvažinėjo Angelą!“

Netruko susirinkti žmonių.

– Angelą suvažinėjo! Angelą! Furgonas! – Viktoras visas drebėjo.

Senis priėjo prie jo ir papurtė už pečių.

– Nusiramink! Būk vyras! Sakyk – koks furgonas?

– Viešpatie! Na, toks baltas, su mėlyna juosta apačioje.

– Tas pats! – senis atsigręžė į žmones. – Aš jums sakau, tas pats! Vakar jį mačiau.

Visi nuščiuvę kurį laiką tylėjo. Nepaleidžianti iš dantų cigaretės moteris išsiėmė spirito.

– Išgerk kiek, palengvės. Mačiau, kaip į greitąją Angelą įkėlė ir nusivežė. Gal viskas bus gerai…– lyg Viktorą guodė, lyg sau kalbėjo moteris.

Negalėdami niekuo padėti, žmonės išsiskirstė.

Viktoras tarsi medinėm kojom parsivilko į lūšną ir sudribo ant lovos. Jis ne kartą buvo muštas, bet niekada jam tiek neskaudėjo – atrodė, tuoj plyš širdis. „Tomai, broleli mano, Angele…“ – šnibždėjo Viktoras, susirietęs į kamuoliuką, rankomis apglėbęs kelius. Jis nebežinojo, ką ir begalvoti. Iš kur galėjo atsirasti tos mašinos? Čia retai kas važinėja. Jis matė, kad furgonas už kalvos pasuko į plentą. O kur dingo greitoji? Skradžiai į žemę prasmego? Eitų jis ieškoti brolio, bet nežino, net į kurią pusę. Staiga prisiminė. Dėdė! Kažkoks dėdė Angelui saldainių siūlęs! Keisti dalykai dedasi sąvartyne. Neseniai dingo Folija. Dabar Angelą suvažinėjo. Niekas nesidomi, kur jie. Ne, taip jis nepaliks.

Viktoras prisiminė motiną, tuos metus, kai jiedu vargo, stumdomi ir skriaudžiami. Tik sąvartyne jie pasijuto laisvi ir ramūs – užteko ir maisto, ir skudurų.

Viktoras paėmė nuo stalo maišiuką su bandele ir ilgai į ją žiūrėjo. Šviežia, kvepianti, pabarstyta riešutais ji buvo skirta mažajam Angelui. Už parduotus butelius Viktoras dažnai nupirkdavo vieną bandelę ir parnešdavo broliui, sumelavęs, kad savąją pakely suvalgęs. Viktoras atsikando kąsnį ir suprato, kad niekaip negalės nuryti. Gerklę smaugė ašaros, ir pirmąkart po mamos laidotuvių jis pasikūkčiodamas pravirko.

Bet tuoj sugniaužė kumščius. Ir neužmigo, kol nesumanė, ką toliau darys…

* * *

Viktoras vikriai perbraukė skuduru per mašinos priekio dangtį, pablizgino lempas, ir nešinas kibirėliu purvino vandens, priėjo prie vairuotojo. Tas mestelėjo keletą centų ir nuvažiavo. Vaikinukas susižėrė į kišenę pinigus, šliūkštelėjo purviną vandenį į šoną, prisipylė švaraus ir atsisėdo ant žemės laukti kitos mašinos. Benzino kolonėlės savininkas buvo sušnekamas ir leido Viktorui čia sukinėtis. Uždirbdavo jis mažai. Tai jam buvo vienintelė galimybė surasti brolio skriaudikus. Juk jie vis vien kada nors užvažiuos įsipilti degalų

Viktoras apsišarvojo kantrybe, laukdamas baltojo furgono. Jau pora savaičių jis taip budi. Nuo ankstyvo ryto žvelgia apsnūdęs į plentą. Rūkas kyla, atrodo, lis. Kelyje kažkas subolavo. Nejaugi? Viktoras pašoko. Iš tikrųjų, baltas furgonas sumažino greitį ir pasuko prie kolonėlės.

Vaikinas čiupo kibirėlį su vandeniu ir drebančia širdimi puolė prie išlipusio vairuotojo:

– Pone, ar nereikia pavalyti?

Vyriškis atsisuko degalų bako dangtį ir, stumtelėjęs vaikėzą, nuėjo užsimokėti. Viktoras virpančiomis rankomis skubiai supylė vandenį iš savo kibirėlio į baką. Po to, paėmęs skudurą, kaip niekur nieko ėmė blizginti mašinos šoną.

– Šalin, varly, vis vien negausi nė skatiko! – Mestelėjo grįžęs vairuotojas ir įkišo benzino žarnos antgalį į automobilio baką

– Ai, koks piktas tas dėdė! – kažkas kreipėsi į Viktorą.

Šalia atsirado ką tik iš kabinos išsirioglinęs storulis.

Viktoras tylėjo, bet akimis tiesiog ryte rijo abu vyrus. „Tie patys!“ – šmėkštelėjo galvoje.

– Klausyk, vaikine, ar nenori geresnio darbo pas mus? – vėl šnekina storasis, susimerkęs su vairuotoju.

Viktoras tylėjo.

Anas tęsė:

– Pašersi šunis, palakinsi, gyvensi tikram kurorte, – dabar kaip tik ten ir važiuojam,– pakreipęs galvą, šnekėjo ištižėlis, nenuleisdamas akių nuo vaikino. Po to ryžtingai paėmė jį už rankos:

– Eime.

Visi trys susigrūdo kabinoje ir pajudėjo. Viktoras sėdėjo viduryje, suspaudęs rankas tarp kelių ir iš padilbų dairėsi. Kabinoje nepastebėjo nieko ypatingo. Staiga Viktoro žvilgsnis užkliuvo už prie priekinio stiklo gulinčio sulankstyto laikraščio. Ant jo, matyt, laiškanešio buvo brūkštelėta „Auš 3“.

„Aha, tai turėtų būti adresas – Aušros arba Aušrinės gatvės trečias numeris“,– suprato Viktoras.

Lyg netikėtai variklis sučiaudėjo, sušnypštė ir nutilo.

– Po velnių! Kas čia pasidarė? Nė kelių kilometrų nenuvažiavom!– nusikeikė ilgšis vairuotojas.

Lauke ėmė lyti, ir tas nenoriai išlindo lauk. Susikūprinęs nubėgo, pakelė dangtį. Pasikrapštė kiek ir grįžęs tarė storuliui:

– Nieko nebus, varykis „greituke“, nėra kada gaišti, aš paskui grįšiu.

Drimba šnopuodamas išsiropštė lauk ir atsisuko į Viktorą. Tas jį stumtelėjo, šoko iš mašinos ir pasileido grioviu į pakelės krūmus, o čia pat ir miškas. Dar išgirdo ilgšį klausiant: „Gaudysim?“, bet storulis, matyt, numojo ranka.

Viktoras užsiropštė į kalvelę, praskleidęs varvančias šakas, žvelgė žemyn. Vyrai nuleido galines furgono duris. Po minutės išriedėjo automobilis su raudonu kryžiumi ant šono. „Viešpatie!“ –sušnibždėjo Viktoras. Jis pažino greitąją. Tai ji nusivežė Angelą. Dabar suka į „kurortą“. „Kodėl jie tą vietą pavadino „kurortu“?– pagalvojo vaikinas.

Viktoras neblogai pažino apylinkes ir mintimis klaidžiojo po vietovę. Miške – ne, neįmanoma – per daug brūzgynų. Anoj pusėj dykvietė, laukai ir senos fermos. Prie upės? Taip! Gali būti – čia prasideda draustinis. Graži vieta! Reikės aplankyti!

Visas sulijęs Viktoras nusprendė grįžti namo – į sąvartyną. Pasisotins, išsimiegos – tada į miestelį ieškoti „Auš 3“. Papurtė varvančius plaukus ir, slysdamas tižia žeme, pasileido beveik tekinom.

* * *

– Tai čia už kampo ta gatvė? – Viktoras padėkojo ir nuėjo. Jis buvo ir pats nusiprausęs, ir marškinius išsiskalbęs kvepiančiu muilu, išblizgintais batais – visai nepanašus į sąvartyno berną. Rankoje laikė laikraštį – jei kas užklaus tokio įtartinai slampinėjančio paauglio, pasakys, kad ieško darbo pagal skelbimą. Po vakarykščio lietaus dangus buvo žydresnis, popiečio saulė kaitino žydinčių kaštonų žvakes. Viktoras net atsiduso – kaip čia gražu! Ir kaip kvepia. Tai gyvena žmonės! Jis priėjo prie gyvatvorės. Čia Aušros gatvė, trečias numeris.

Iš metalo nukalti vartai imitavo ietis – atrodė, kad šeimininkai nori pabrėžti saugomą nuosavybę. Prabangi vila stovėjo atokiau nuo kelio, apželdinta tujomis, šalia veja lakstė kokių aštuonerių metų berniukas. Viktoras apsižvalgė ir sušvilpė. Berniukas pakelė galvą. Viktoras pamojo jam prieiti. Tas pamindžikavo kiek ir lėtai prisiartino:

– Ko nori?

– Ėjau, mėtydamas peiliuką, žinai, va taip – nusitaikai ir smeigi. O dabar jis nukrito kažkur prie jūsų tvoros. Gal padėtum paieškoti? Toks buvo gražus, spalvota rankenėle…

Berniukas užjaučiamai palingavo galvą ir pasilenkė prie tvoros.

Viktoras jį šnekino toliau:

– Mano vardas Viktoras, o tavo?

– Frederikas

– O tu čia vienas gyveni?

– Ne, su mama ir tėčiu.

– O kur jie dabar?

– Ruošiasi važiuoti į balių. Mane nuveš auklei.

– O kur mama dirba?

– Niekur.

– O tėtis?

– Ai, nežinau, pas kažkokį poną.

Kieme pasigirdo moters balsas:

– Frederikai! Važiuojam!

– Man reikia eiti…

– O, štai ir radau,– Viktoras ištiesė gražų peiliuką ir padavė mažajam. Pasiimk, dovanoju jį tau, drauguži.

Mažylis dvejodamas stoviniuoja.

– Frederikai! – vėl pašaukė.

– Aš ateisiu pas tave vėliau, gerai? – šūktelėjo Viktoras nubėgančiam berniukui.

„Jis galėtų man daug ką papasakoti“,– pamanė Viktoras ir nuslinko nuo tvoros. Paėjėjęs kiek, kad jo nepastebėtų, sustojo ir slaptom stebėjo kiemą. Išėjo rausvaplaukis vyras ir elegantiška dama, vedina Frederiku. Jie susėdo į pilką „Audi“ ir iš lėto nučiuožė vartų link.

Nuo šiol Viktoras šio namo nepaliks ramybėje.

* * *

– Tai yra šėtono viešpatavimo laikas. Ir vargas tam, kas neatsilaiko tuos devynis mėnesius, kai Juodasis Mėnulis keliauja jo ženklu. Dabar jis pasmerkia Ožiaragio žmones nesėkmei, nelaimei ir vargams, – oriai ir rimtai užbaigė dama.

Indrei patiko ši paslaptinga stalo kaimynė. Ji sėdėjo priešais. Kitas kaimynas – storas, išglebęs, užtinusiomis akimis ( tikras „šliužas“) – ryte rijo ją akimis. Matyt, viliojo jos iškirptė. Ji pasitaisė plaukų sruogą ir, nenorėdama besutikti storulio žvilgsnio, apsidairė aplinkui.

Moterys paraudusiais nuo vyno skruostais juokėsi ir flirtavo su vyrais. Šie stovėjo pasipūtę, pasitikintys savimi ir išdidūs. Indrė klausėsi tuščių plepalų, o akys klaidžiojo po puošnią salę. Ana, kur jos vyras! Jo raudonai rudi plaukai beveik nebesiskyrė nuo įraudusio veido. Apsikabinęs per liemenį aukštą blondinę, tiesiog užantin brukte bruka vyno taurę, ta kvatoja ir nė nebando trauktis. Tai naujieji vyro draugai. Jos brangiausiasis Adolfėlis visai išpuiko, pakliuvęs į tokią kompaniją. Atrodo, jūra jam jau iki kelių.

Indrė nusisuko į kitą pusę. Čia, ties židiniu, stovėjo fotografas – fanatikas. Taip jis juokaudamas save prisistatė. Indrė pasuko prie jo.

– Kertu lažybų, kad šį vakarą fotoaparatą palikote namuose.

– Namuose palikau net tris fotoaparatus, o čia teturiu vieną, – jis šelmiškai šyptelėjo ir ištiesė ranką. Indrė priėjo arčiau. Iš tikrųjų – mažutis ir dailus daikčiukas beveik tilpo delne.

– Aš nepastebėjau, kada jūs fotografavote…

– Geriausios nuotraukos ir būna tada, kai niekas nepozuoja. Tuoj prasidės fejerverkas. Aš jums pasufleruosiu – atsistokite va ten.

Iš tikrųjų. Akinančios lempos staiga užgeso, palikdamos tamsoje žaidžiančias žvakių liepsnelės. Už stalo, tarsi iš žemės, aukštyn šovė mirguliuojančios spalvotos žvaigždės. Jos kilo ir geso – purpuro spalvos ir žalio smaragdo. Gelsvu žiedu aukštyn šoko jų sesės, tarsi norėdamos pasivyti ir pažaisti, kol tamsa ir laikas jų neištirpino.

Visi nutilo, susižavėję pasakišku vaizdu. Kai vėl užsidegė krištolinės lempos, net apakindamos susirinkusius, šie ėmė ploti.

– Čia tau pirmajai – meno gerbėjai, – Indrė atsisuko, išgirdusi pažįstamą balsą. Fotografas šypsodamasis padavė jai nedidelę nuotrauką. Joje aiškiai buvo matyti prieš minutę užgesęs fejerverkas ir jame paskendę puotautojai.

– Taip greitai?

– Tss, kitiems bus vėliau…

Indrė dėkingai paspaudė ranką fotografui ir nužingsniavo į holą. Apačioj palikta jos mažutė rankinė. Nuotrauka puikiausiai tilps joje.

Indrė iš lėto leidosi laiptais ir stabtelėjo, išgirdusi savo vyro balsą ir moters kikenimą. Ji persilenkė per laiptų turėklus ir loštelėjo atgal. Jos vyras ir blondinė…

Indrei pradėjo drebėti rankos. Ak, su kokiu malonumu ji perskeltų galvą kad ir ta vaza, arba tuo paauksuotu turėklų strypu, arba… Ji apsisuko ir pradėjo bėgti laiptais aukštyn.

Už posūkio Indrę pastvėrė į glėbį Šliužas. Indrė sukando dantis ir spyrė keliu jam žemiau juostos. Tas sudejavo, paleido ją ir sušvokštė:

– Kale, aš tau dar atsikeršysiu! – Jis liko stovėti susirietęs ir keikdamas ją.

– Šunsnukiai,– iššvokštė pro dantis Indrė, vėl bėgte nusileido laiptais, stvėrė rankinę ir nuskubėjo prie išėjimo. Trinktelėjo laukujos durys, sukaukšėjo kulniukai, ir po minutės suburzgė užvedama mašina.

Ji lėtai pajudėjo iš vietos ir, švelniai supdama, nunešė Indrę namų link.

Naktį jis atėjo. Bjaurus, šlykštus Šliužas. Ji norėjo keltis ir bėgti, bet baimė sukaustė visą kūną. Jis prisiartino iš lėto, pasiėmęs ilgą peilį, kurio galas visas kruvinas. Indrė norėjo rėkti, bet nepajėgė net burnos praverti. Šliužas badė iš lėto pagalvę abipus jos kaklo, netardamas nė žodžio.

„O dabar atiduok savo širdį…“,– peilio smaigaliu jis įbrėžė odoje lauką..

„Savo kepenis…“ – jis nuveda liniją žemyn.

„Atiduok savo vaiką!“– užrėkė pagaliau jai tiesiai į veidą, išsproginęs krauju pasruvusias akis.

– Ne! – suklykė nesavu balsu Indrė.