Vajos darbai

Requirements



Saliutas sąvartyno Angelui III

Detektyvinė apysaka (pabaiga)

Alaus baras skendėjo dūmuose. Gabrielius įsitaisė prie lango pačiame baro kampe, kad galėtų stebėti žmones. Vyrai – daugiausia čia buvo jų,– triukšmavo ir garsiai keikėsi. Tame šurmulyje skimbčiojo bokalai ir buvo girdėti krizenimas – matyt, kažkas vėl papasakojo nešvankų anekdotą.

Prie Gabrieliaus staliuko šiaip taip pataikęs atsisėsti ant kėdės vyrukas maigė rankose cigaretę. Aiškiai matyti, kad nori dar išgerti, bet nebeturi iš ko. Gabrielius pamojo padavėjui ir užsakė bokalą savo kaimynui. Tas patenkintas išvertė apgirtusias akis, aiškiai nustebintas tokio vaišingumo. Palingavo ties bokalu ir ištuštino vienu atsikvėpimu.

– Skolingas lieku, ik! – vyriškis markstydamasis žiūrėjo į Gabrielių.

Šis išsitraukė spalvotą nuotrauką ir padėjo ant stalo.

– Butelį pastatysiu už kiekvieną. Sužinok, kas jie tokie. – Gabrielius badė pirštais kiekvieną fejerverko dalyvį.– Būsiu čia kiekvieną vakarą. Ir vaišinsiu tave iki nukritimo. Jei turėsi gerų naujienų. Nuotrauką palieku tau. Padėsi?

Žmogelis kaip mat prablaivėjo. Tai bent pasisekė! Jo draugai beveik visą miestą pažįsta. Sužinos. Tikrai sužinos.

Ir ištiesė Gabrieliui ranką. Sukirsti.

* * *

Kitą vakarą vyriokas pasitiko Gabrielių švytėdamas. Gabrielius nusišypsojo: „Turi?“ Ir palinko ties nuotrauka. Vyriškio pirštas išdidžiai nusileido ant blondinės. Gabrielius klausiamai pažvelgė į jį.

– Čia yra kažkokio mafijozo kekšė! – Išdidžiai tarė „seklys“

Gabrielius nepatenkintas laukė. Tą ir jis pats supranta.

– Bet aš žinau, kur ji gyvena!

Gabrielius plačiai nusišypso:

– Gerai, statau butelį!

Kai vyriokas gavęs dar smulkių patenkintas nuėjo, vis atsigręždamas ir lankstydamasis, Gabrielius apsižvalgė. Čia vienas prieš kitą stovėjo du dvylikos aukštų namai. Aplinkui kaip dėžutės spraudėsi penkiaaukščiai. Taigi, dešimtas aukštas, pirmas langas iš kairės nuo įėjimo. Dega geltona šviesa.

Gabrielius įėjo į gretimą namą ir neskubėdamas lipo laiptais, vis pasižvalgydamas. Pačiame viršuje jis dar palipo kelis laiptelius iki lifto aikštelės. Šalia ūžė liftas, čia pat dar kažkokios durelės. Jis stumtelėjo jas ir nusipurtė dulkes. Tai išėjimas pro ventiliacijos patalpą ant stogo. Jis užsiropštė aukštyn ir atsistojo. Traukė vėjas ir buvo vėsoka. Miestas matėsi kaip ant delno, pasipuošęs vakarinėmis šviesomis.

Gabrielius išsitraukė iš užančio žiūronėlius ir nukreipė geltonojo lango link. Iš pasitenkinimo net švilptelėjo. „O! Tikras sekso filmas“, – pagalvojo šyptelėjęs. Pusnuogė blondinė, – jis dar pasukiojo žiūrono lęšį, ir vaizdas paryškėjo, – atsidrėbusi lovoje, rūkė cigaretę. Išmėtyti drabužiai ant stalo ir kėdžių, pora taurių ir butelis rodė linksmybių pabaigą.

Na, ir šaunuolė! Ji nesivargina traukyti užuolaidas! Patenkintas įsikišo žiūronus atgal į kišenę ir grįžo į laiptinę. Leidosi liftu žemyn, ėjo gatve, vis pasižvalgydamas ir mąstydamas, kaip surasti Indrę. Ji pasakojo tik tiek, kad jos namas netoli miško, prie jo upės vingis. Iš metalo iškalta tvora, imituojanti ietis. Namas dviaukštis – didelis ir gražus.

Kai Gabrielius pasidalino mintimis su savo „sekliu“ iš baro, tas tik gūžtelėjo pečiais. Nebent galėtų būti tame turtingesniųjų kvartale. Kaip ten patekti? Jis yra miesto pakraštyje, pietinėje pusėje. Ten važiuoja ar ne dvyliktas autobusas. Iki galo.

Taip. Autobusas atvežė, o surasti jis turi pats. Gabrielius ėjo iš lėto žvalgydamasis į namus ir tvoras, bet nieko panašaus dar nepastebėjo. Kažkas šūktelėjo:

– Ei!

Gabrielius pasisuko ton pusėn.

– Gabrieliau, – Indrė tekina pasileido prie jo.

Jiedu puolė vienas kitam į glėbį. Šypsodamiesi patylėjo, žvelgdami vienas į kitą ir abu iškart pratrūko:

– Kaip tu?

– Sakyk!

– Ne, tu pasakok!

– Supranti, Gabrieliau, be vaiko gyventi aš negalėjau.

Jis pritariamai linktelėjo galva.

– Ir, pagalvok, aš jo dar neradau – moters akyse viešpatavo skausmas.– Savo namą aš stebėjau dvi dienas ir supratau, kad niekas čia negyvena..Apsimečiau sociologinių tyrimų darbuotoja ir nuvykau pas auklės kaimynę. Kaip aš atrodau? Ar atpažintum?

Gabrielius žvilgtelėjo į ją ir mintyse palygino nuotraukoje matytą išsidažiusią damą vakarine suknele ir gyvą, stovinčią prieš jį – apsigobusią skara, suvargusią, sulysusią… Ką čia lyginsi, todėl paklausė:

– Ar ji neatpažino?

– Ne. Pasirodo, tėvas pasiėmė vaiką aną dieną ir niekada nebepasirodė.

– O! Tada mano laimėjimai didesni. Einam, kai ką aš tau parodysiu, o pakeliui viską papasakosiu.

Kai jiedu užsikabariojo ant dvylikaaukščio stogo, Gabrielius padavė jai žiūronus:

– Žiūrėk į aną langą.

Indrė tylėdama žvelgė.

– Aha, blondinė ne viena. Kas tas vyras? Bet jis keistai elgiasi! Jiedu barasi, ar ką? Ne, jis skuba. Vaje, čia gi Šliužas! Gabrieliau, jis turi tą dėžę!

Indrė skubiai padavė žiūronus savo draugui.

– Tą pačią dėžę aš mačiau ten, tunelyje! Jis atėjo pas blondinę ne meilės, o biznio reikalais!– Indrė įsikarščiavusi net paraudo.

Gabrielius vis dar žiūrėjo ir kažką įtemptai mąstė. Nuleido žiūronus ir pasisuko į moterį.

– Šiaip ar taip, jie turėtų žinoti, kur tavo vyras, gal ir vaikas. Bijau, kad taviškis įveltas į tą biznį. Ar tu supranti, kuo jie prekiauja?

Indrė tylėjo ir staiga atatupsta žengė atgal.

– Negali būti! – sušnibždėjo pasibaisėjusi.

Gabrielius tęsė toliau:

– Vyras yra tau sakęs, kad tai labai slaptas dalykas ir nieko negalįs aiškinti.– Šliužas skrodžia lavonus. Ne, ne lavonus, o gyvus žmones ir pardavinėja jų organus užsienyje. Įsivaizduoji, koks biznis! Įdomu, kur jų buveinė? Kažkur jie vis dėlto turėtų glaustis, tik kur?

Kol Gabrielius dėstė savo mintis, Indrė neatsitraukdama žvelgė pro žiūronus.

– Šliužas išeina! Su dėže! Ką darom?

Jiedu katės vikrumu iščiuožė į aikštelę, paspaudė lifto mygtuką. Atsivėrus durims, įpuolė į kabiną.

– Aš gi buvau sapnavusi. Mano vaikas pavojuje! Dabar aš Šliužo nepaleisiu. Gabrieliau, tu dabar jam nesirodyk, tik nepamesk mūsų iš akių! Jis nusiveš mane į patį „lizdą“!

Ir puolė lauk pro atsivėrusias duris.

* * *

Šliužas su dėže rankoje jau rakino automobilio – mėlyno „Fordo“ – dureles

– Vagis! Vagis! – rėkė moteris, leisdamasis lauko laipteliais žemyn.

Vyriškis sekundę stabtelėjo, atsigręžė. Tuo tarpu pribėgusi Indrė prigludo ir suleido nagus į Šliužo ranką, laikiusią lagaminą.

– Gyvatė! – sušvokštė jis.

Indrė įsmeigė neapykantos pilnas akis ir griežtai pasakė:

– Tuoj pat sodini mane į mašiną, jei ne – cypsiu, sulėks žmonės! – Indrė buvo nusiteikusi ryžtingai.– Paskui pasiaiškinsim.

– Rupūžė! – Šliužas atvėrė duris, ir Indrė įsibrovė į mašiną.

– Vežk, kur nori, aš esu dingusi be žinios, juk pažįsti mane. Ar šiaip, ar taip – man galas. Mainais atiduosi man mano vaiką. Aš viską žinau. Jei vaikas nebus nurodytu adresu po dviejų valandų, susprogsi! Vienoj vietoj yra laiškas, kuris pajudės, o tada jau visiems jums galas.! Todėl pasiimk mano kepenis, širdį, bet vaiko – nė pirštu neliesk!

Indrė kalbėjo drąsiai. Ji nebijojo nieko, išskyrus vieną – suklysti ir leptelėti kokį netikslumą, kuris išduotų, kad nėra jokio laiško, jokio sprogmens. Ir jokio pavojaus iš tokios, kaip ji. Moteris tik turėjo begalinę motinos jėgą, kuri atsiranda, kai vaikui gresia pavojus.

Aišku, tą suprato ir Šliužas

– Vištelė vanagui grasina?– pasišaipė.

Jis iš lėto vairavo „Fordą“, svarstydamas, ką daryti. Šefas įsakė atvykti, na, o jei atsiveš dar ir geros žmogienos, gal sulauks ir pagyrimo.

Šliužas pavežiojo ją gatvėmis šen ir ten, stebėdamas, ar nėra „uodegos“. Ir, nieko įtartina nepastebėjęs, padidino greitį.. Už miestelio stabtelėjo, išsiėmė virvę, surišo jai rankas ir kojas, įgrūdo į gerklę skudurą. Pagalvojęs kiek, pririšo Indrę prie sėdynės. Pagyrė:

– Gerai, klusnioji avele, gal dar ir pamatysi savo išperą

Taip taręs Šliužas daugiau nebepravėrė burnos. Išjungė šviesas ir pasuko keliuku pagal krūmokšniais apžėlusią upę, laukų keliais.

* * *

Gabrielius sėdėjo taksi, praradęs bet kokią viltį. Prie šviesoforo jiedu su vairuotoju paleido iš akių mėlynąjį „Fordą“, ir dabar tiesiog nebežinojo, kur sukti – stovi čia pragaištingas dešimt minučių. Gabrielius pagaliau apsisprendė: „Bandykim važiuoti už miesto į pagrindinį plentą“.

Ir jiedu pajudėjo. Gabrielius vis žvalgėsi į visas puses – vėlyvą vakarą ne kažin ką gali įžiūrėti, esant tokiam apšvietimui. Juos lenkė mašina po mašinos: „Audi“, Mercedes“, ir – negali būti ! – mėlynasis „Fordas“!

Gabrielius net pašoko:

– Greičiau, iš paskos!

Jiedu laikėsi keliasdešimties metrų atstumu, bet užmiestyje galėjo būti pastebėti. Štai Šliužas pasuka iš kelio. Dabar nebelieka jokios prasmės sekti jį mašina. Išjungia šviesas. Viskas.

Gabrielius paskubom atsiskaitė su vairuotoju, taksi nuburzgė, o jis pasileido ton pusėn, kur nuvažiavo „Fordas“. Pėsčiomis. Užkopęs ant kalvelės, įsiklausė. Prie upės buvo girdėti motoro burzgimas, kuris vis tolo. Palaukė tyloj. Dar pasiklausė. Miestas ūžė kitoj pusėj, o ten buvo tylu ir juoda. Paskui pasigirdo tolimas aršus šunų lojimas – atrodė, kad ten loja visa šunų ferma. „Aha, ar ten ir nebus jų lizdas?“– sumojo Gabrielius ir patraukė ton pusėn.

* * *

Kuo arčiau, tuo atsargiau jis ėjo. Kaip indėnas – prieš vėją, kad šunys neužuostų. Taip, tai buvo panašu į tvirtovę. Žemus, horizontaliais stogais pastatus juosė spygliuotų vielų tvora. Ji buvo dviem eilėm. Tarp jų bėgiojo šunys. Vienintelis įėjimas užtvertas neperžengiamais vartais ir apšviestas. Matyt, čia įtaisyta videoaparatūra, kurios sekimo akutė pastebėtų kiekvieną užklydusį svečią. Taip, čia baisoka.

Už nugaros trakštelėjo šakelė, ir Gabrielius akimirksnį atsisuko. Už krūmokšnių kažkas stovėjo. Tyloj du juoduojantys siluetai buvo atsigręžę vienas į kitą.

– Ko tau čia reikia?– Gabrielius išgirdo berniukišką balsą ir lengviau atsikvėpė.

Iš krūmokšnių išlindo vaikinas, laikydamas rankoje didoką akmenį.

– O, tai mudu abu labu tokiu, nebijok manęs, – Gabrielius bijodamas išgąsdinti berniuką net nekrustelėjo.

Vaikinas numetė akmenį ant žemės. Jis buvo visas šlapias ir dvokė.

– Klausyk, aš neturiu laiko, reikia gelbėti moterį, pakliuvusią į bėdą.

– O ji čia? – paklausia jaunėlis

– Ką tik įvežė.

– A… Nori patekti į vidų?

– O ką, gal turi raktus?– nusišaipė Gabrielius.

– Ne, aš ką tik iš ten išlindau.

– O kaip tu ten patekai?

– Įkliuvau jiems į nagus. Jie nužudė mano brolį ir aš juos norėjau susprogdinti.

– Ir?..

– Vos manęs neužmušė. Toks rausvaplaukis vyras mane išgelbėjo. Parodė kelią pro kanalizacijos vamzdį. Jei nori, eime.

Jiedu priėjo prie dvokiančios atmatų duobės.

– Matai, vamzdis. Juo pakliūsi į kiemo vidurį – jame nėra palaidų šunų. Pagrindinis įėjimas į vidų – iš kitos pusės. Jei pasiseks, ir aš padėsiu, o dabar laikykis, kaip išmanai! – vaikinas nekantravo dingti iš čia.

– Ar daug ten jų?

– Be moters – šefas, ilgšis, storulis ir tas ryžas vyras su berniuku.

– Ačiū tau, bičiuli! Beje, kuo vardu?

– Viktoras.

Gabrielius įsigrūdo į vamzdį ir šnopuodamas nuslinko juo.

* * *

Šliužas atidarė duris ir pirma savęs praleido moterį išsigandusiom akim. Nedideliame kabinete prie stalo sėdintis šefas šaltakraujiškai peržvelgė įėjusius. Šliužas kažką ketino sakyti, bet šefas rankos mostelėjimu nutildė. Kitame kabinete sėdėjusiam vyrui odine striuke paliepė:

– Džipai, atvesk berniuką.

Tas išėjo. Šefas užsidegė cigarą, pasikėlė nuo odinio fotelio. Priėjęs prie moters, ranka paėmė jai už smakro:

– Kažkur matyta, – ir pasisuko klausiamai į Šliužą.

Tas, vilkdamasis baltą chalatą, išdidžiai iškėlė galvą.

– Ji laikoma dingusi be žinios – mūsų ūkvedžio žmonelė.

Šefas pakelė antakius:

– Štai, kaip, paukštyte! Neblogai!

Staiga atsivėrė durys ir įpuolė Džipas:

– Jo nėra! Berniukas dingęs!

Šefas net nekrustelėjo:

– Atvaryk tą šunsnukį ūkvedį!

Kabinete tvyrojo tyla. Šefas toliau rūkė cigarą, jo pirštai nervingai virpėjo. Pasigirdo žingsniai, ir pro atsivėrusias kabineto duris į vidų Džipas įstūmė išsigandusį Adolfą. Jis buvo apsikabinęs Frederiką.

–Viešpatie! – sudejavo moteris. Ji pažino savo vyrą ir vaiką. Norėjo pašokti nuo kėdės, bet pripuolęs Džipas suspaudė už peties ir pasodino atgal. Vaikas buvo pakeltas iš miego ir išsigandęs žvalgėsi.

– Paprastas dalykas, Adolfėli! Berniuko nėra, o už… – šefas dirstelėjo į auksinį laikrodį ant riešo, – už dvidešimties minučių atskrenda malūnsparnis prekės. Tavo vaikas tam reikalui tiks.

– Ne!– suspigo Indrė.

Šefas išėmė iš stalčiaus pistoletą ir įrėmė Frederikui į smilkinį:

– Jei bent vienas krustelėsite, susitvarkysime greičiau!

Šefas linktelėjo galvą Šliužui – judinkis.

Šliužas išsitraukė švirkštą su vaistais.

– Tokiu kiekiu gali dramblį užmigdyti, nepadaugink, man su tuo vaikiščiu teks keliauti, – perspėjo šefas.

– Dešimtadalį?– pasitikslino Šliužas.

– Gerai.

Šliužas priėjo prie berniuko ir tiesiai per drabužius suleido vaistų. Indrė suklykė nesavu balsu..

– Man reikia dėželės, ji mašinoje, tuoj viską sutvarkau, – tarstelėjo Šliužas šefui ir nerė pro duris.

* * *

Gabrielius tyliai sėlino tamsiais koridoriais, vis įsiklausydamas. Išgirdęs moterišką riksmą, nuskubėjo į tą pusę. Prie koridoriaus posūkio jis vėl pasiklausė. Kažkur nebetoliese trinktelėjo durys, pasigirdo artėjantys žingsniai. Nebeliko, kada svarstyti. Gabrielius stipriau suspaudė vamzdžio galą rankoje. Už posūkio išniro žmogus baltu chalatu. Gavęs smūgį, nespėjo nė aiktelėti – sukniubo kaip maišas. Gabrielius atvertė jį ir pažino Šliužą. „Aha, iš svetimųjų beliko du – šefas ir vairuotojas“.

Gabrielius nuvilko chalatą, apsirengė juo pats, užsimovė Šliužo baltą kepurę ir užsirišo ant burnos kišenėje rastą marlę. rastą marlę. Chalato kitoje kišenėje užčiuopė švirkštą, pilną kažkokių vaistų. „Kas bus, tas!“,– atsiduso ir ryžtingai jas atidarė.

* * *

Padėtis buvo ne kokia. Indrė – šalia durų. Kažkoks ilgšis laiko ją už skarelės ant kaklo. Išsigandęs raudonplaukis – aišku, Adolfas. Ir vyras su pistoletu – atrodo, čia šefas – įrėmęs pistoletą vaikui į smilkinį.

Gabrielius išsitraukė švirkštą ir, žiūrėdamas į šefą, parodė pirštu moters link. Šefui sutikus, ilgšis paleido Indrę, ir Gabrielius stumtelėjo ją pro duris sušnibždėjęs: „Surišk Šliužą“.

Akimirksniu šefas suvokė klastą ir nusitaikė į Gabrielių. Adolfas griebė už rankos šefui, ir jiedu susikibo.

Gabrielius smeigė švirkštu arčiausiai stovinčiam priešui – ilgšiui – į koją ir suleido visus vaistus. To nesitikėjęs, Džipas suriko ir griebė pasilenkusiam Gabrieliui už sprando, abu griuvo ant grindų, stengdamiesi įveikti vienas kitą. Neužilgo Džipas ima silpti, nes narkozė darė savo, o Gabrielius vis dar daužė jo galvą į grindis. Staiga kažkas iššovė. Atsisukęs Gabrielius pamatė krauju apsipylusį Adolfą. Keikdamasis ir nepaleisdamas iš rankos pistoleto, šefas pripuolė prie durų, spyrė į jas, išstūmė berniuką ir pats išslinko atatupstas. Užtrenkė duris, užšovė skląstį. Tempdamasis berniuką paskui save, pasuko koridoriumi. Šefas skubėjo – jam beveik neliko laiko.

* * *

Išstumta pro duris Indrė atsidūrė tamsiame koridoriuje. Ji iš lėto traukėsi, žvalgydamasi Šliužo, ir už posūkio vos neužkliuvo už jo. Tas guli išdribęs. Indrė nusijuosė skarelę ir stipriai suriša jam rankas už nugaros. Kiek pagalvojusi, iš Šliužo kelnių ištraukė diržą ir juo suveržė kojas. „Velnias, koks sunkus,“– sumurmėjo Indrė, sunkiai tempdama jį. Visos durys koridoriuje užrakintos, ir ji, užčiuopusi mygtuką, paspaudė jį – čia turėtų būti liftas. Ir pasijuto besmenganti žemyn.

Kai nusileidusi platforma sustojo, Indrė atsidūrė blausiai apšviestoje patalpoje. Šliužą palikusi gulėti ant platformos, pati nuėjo apsižiūrėti. Čia pat buvo metalinių grotų vartai, už kurių žiojėjo tamsa. Kitoje pusėje – šarvuotos durys. Indrė pastūmė, ir jos atsidarė.

Tai buvo šefo salonas – veidrodžiai, lova, baras.

– Rankas aukštyn! – Indrė nustėro, pakėlė rankas ir atsigręžė. Šefas viena ranka laikė jos sūnų, kita – pistoletą. Jis buvo nutaikytas į Indrę.

– Prašom prie baro, prašom, – sukrizeno šefas.

Ji atatupsta pasitraukė į tą pusę, kur parodė.

– Dabar paspausk tą mygtuką… Greičiau, po velnių! – šefas nebejuokavo.

Indrė palietė pirštais mažą keturkampį iškišimėlį baro sienelėje. Atsidarė baro durelės. Viduj – seifas. Šefas priėjo, prirėmė keliu apsnūdusį berniuką prie sienos, įbedė į jo nugarą pistoletą, taip prilaikydamas jį. Laisva ranka pasukioja rankenėlę, surinko šifrą. Tada vėl prisitraukė vaiką už apykaklės ir įsakė Indrei:

– O dabar sudėk viską štai į tą lagaminėlį. Uždaryk! Sukis! O dabar paimk ir prisek man jį! Greičiau! – šefas prikišo prie pat galvos pistoletą, kitoje vis dar laikydamas vaiką. Indrė drebančiomis rankomis prie šefo diržo prisegė lagaminėlį ir staigiai metėsi prie baro, griebė butelį ir paleido jį į šefą. Pasigirdo šūvis, butelio dužimas, šviesa užgeso ir sunkiai krisdamos su didžiuliu trenksmu subildėjo metalinės grotos. Indrė akloje tamsoje išgirdo dirbtinį šefo juoką – „Supūk čia, kale…“ Indrė grabaliojosi akloje tamsoje kol išgirdo, kaip užsitrenkė dar vienos durys – sunkios, metalinės. Pati netikėtai atsimušusi į grotas moteris suprato, kad šefas ją įkalino, automatiškai nuleisdamas visą apsaugą. Ji viena tamsoje ir tyloje, netekusi sūnaus…

…Kraupus klyksmas nuskambėjo požemiais…

Šefas ėjo koridoriumi, vilkdamas vaiką. Jie pakilo laipteliais aukštyn. Vyras spyrė į duris, pro kurias, su trenksmu atsivėrusias, šefas ant stogo išvilko vaiką.

Staiga suskato loti šunys. Jie bėginėjo aptvare, skalydami į visas puses. Tolumoje pasigirdo malūnsparnio plerpimas. Jis sparčiai artėjo. Šunys draskėsi kaip pasiutę.

Šefui kakta išrasojo, o akys blizgėjo. Jis pakėlė akis į malūnsparnį, kuris ūžė virš galvos. Iš ten mojo. Tuoj nusileido virvinės kopėčios.

Nepaleisdamas berniuko už apykaklės, ranka įsikibo į kopėčių virvę. Keturi metrai – ir atlikta. Valandėlė – ir jis užsienyje. Trys su puse…

Staiga pasigirdo kalenimas – kažkas nenutrūkstamai šaudė iš automato. Šefas paleido Frederiką ir šis šliumptelėjo ant stogo. Malūnsparnis paskrido į šoną keletą metrų, nešdamas su savimi kybantį šefą. Automatas vis dar kaleno – negailestingai.

Sužeistas šefas nebeišlaikė ir krito tiesiai į vilkšunių aptvarą. Šie urgzdami puolė prie kruvino šefo, draskė į skutus drabužius, plėšė mėsgalius. Netrukus iš šefo liko mėsos ir kraujo košė. Šunys, kruvinais snukiais bėgiojo ratu, mindami į purvą pasklidusius iš lagamino dolerius.

Malūnsparnis pasisukiojo virš tos vietos ir netrukus dingo.

* * *

Viktoras pasikeitė apkabą ir paleido šūvių seriją į šunis. Tie sucypė ir vienas po kito sukrito. Viktoras nusispjovė: „Taip šlykštu niekada nebūna net sąvartyne“, – tarstelėjo lyg sau. Jis pasiėmė suglebusį Frederiką ir nusigrūdo laiptais į vidų.

Viktoras atšovė skląstį ir Gabrielius su Adolfu išpuolė pro duris.

– Viktorai, ačiū už sūnų,– Adolfas vos išlemeno, glausdamas prie savęs berniuką.

– Jei nebūtume pasiruošę, kažin kaip čia būtų buvę.

– O kur Indrė?– paklausė Gabrielius.

Vyrai susižvalgė. Adolfas pagalvojęs atsakė:

– Pabūk su berniuku, mudu nujaučiam, kur ieškoti.

Gabrielius paėmė ant rankų Frederiką ir grįžo į kabinetą, o Adolfas su Viktoru patraukė tamsiu koridoriumi. Pasikrapštė metalinėje dėžėje kol įsižiebė šviesa. Nusileidę į apačią, įjungė variklius, ir viena po kitos pakilo apsaugos, atsidarė šarvuotos durys. Adolfas pamatė žmoną, kuri įsikibusi į metalines grotas šaukė visu balsu:

– Kur Frederikas? Dieve, kur Frederikas?

– Viskas gerai! Jis su Gabrieliumi – gyvas ir sveikas!– ramino moterį vyrai, laukdami kol pasikels juos skyrusios grotos.

Užtvarai pakilus, Adolfas nedrąsiai, bet stipriai apkabino žmoną.

– Atleisk man… Eime pas vaiką.

* * *

Šefo kabinete verkdama iš laimės, Indrė glaudė prie savęs vis dar tebemiegantį Frederiką.

Vyrai susimąstę tylėjo. Pagaliau Adolfas neiškentęs prabilo:

– Ką darom?

– Važiuokit, gydykitės, o mano darbas dar neatliktas.– Viktoras paliko juos ir nubėgo į rūsį, bet netrukus grįžo.

– Štai mašinos rakteliai, – Viktoras pametėjo juos Gabrieliui.– Paskubėkit.

– O tu?

– Aš paskui.

Viktoras palaukė, kol jie užsivedė mašiną ir išvažiavo. Grįžęs dar perėjo patalpas. Viską apžiūrėjęs, pasilenkė prie laikrodžio mechanizmo ir paleido jį. Tada neatsigręždamas sparčiu žingsniu išėjo iš pastato, aptvaro, keliu palei upę, kol pasiekė kalvelę. Čia atsistojo ir, sunėręs rankas, laukė. Stovėjo tylioj nakty, žvelgdamas į žvaigždes ir dangų juodą, begalinį, skandinantį visų nelaimes ir vargus, priimantį visų maldas ir aimanas. Žvelgė į nebylų, juodą dangų, neatsakantį nė į vieną klausimą.

Driokstelėjo, tvokstelėjo milžiniškas liepsnos kalnas, nurausvindamas padangę, mesdamas žiežirbas ir kildamas aukštyn – į begalybę. Atrodė, vulkanas išsiveržė iš žemės – taip degė ir traškėjo milžiniškas laužas. Tai sprogo žmogžudžių lizdas. Degė ne tik jų kūnai, bet ir visa, prie ko jie lietėsi, kas buvo sutepta žmonių krauju.

– Saliutas tau, broleli, mano Tomai, – sušnabždėjo Viktoras.– Saliutas tau, broleli mano, Angele!