Nesantis žodis
- Informacija
- Publikuota Trečiadienis, 18 Sausis 2023 11:56
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 571
Pažinojau šviesiaplaukį vaikiną, kuris ėjo tarsi per dykumą, nes būdavo kasdien prie mirties. Bet jam tai patiko. Tas vaikinas pažinojo mane – juodaplaukę moterį, kuri vis tarsi šluodavo smėlį nuo jo takų. Abu buvom panašūs – abu pažinojom Mirtį. Ir tai, kas už jos. Matėm, jautėm ir supratom Gėrį bei Blogį, ir mums nebuvo jokių paslapčių iš Anapus, kur baigiasi Erdvė ir Laikas. Mes buvom pasąmoningi bičiuliai.
Bet jis išėjo. Netikėtai. Visiems laikams ten, iš kur negrįžtama. Pasijutau, tarsi būčiau likusi viena dykumoje – tamsios ir šaltos naktys, ir nė lašelio – net iš akių. Nuo sielvarto viskas gėlė ir skaudėjo, likę prisiminimai metų metus degino, o atplaukiančias mintis ir jausmus žarstydavau tarsi smėlį – nebebuvo su kuo dalintis. Vienatvėje mirdavau – palengva, po truputį netekdama savęs. Jaučiau tik, kaip viskas manyje akmenėja, eižėja, trupa, žyra ir nyksta. Mirtis kasdien – geliant, skaudant, apverkiant, išvemiant skausmą ir kančias. Kol supratau – nebėra manęs, nebėra gyvos. Likę tik kažkas, kas jau nebebijo mirties.
Kartą juodžiausioje naktyje įsivaizdavau dykumą, kurioje kilo audra – vėjas pustė mintis, o šaltis stingdė širdį. Aš buvau ten, ir jaučiau, kaip neviltis lėtai sėda ant mano gyvenimo. Buvau taip pavargusi, kad net mintimis nesipriešinau, tetrokšdama ramybės. Lyg klausiausi vis smarkėjančio vėjo ir tyliai gesau, leisdama sau nieko negalvoti. Pamažu rimau, grimzdama nebūtin...
Ir netikėtai per sapną pajutau to vaikino – jau seniai išėjusio ir niekada negrįšiančio – rankas. Jos švelniai braukė ir valė nuo manęs neviltį – nuo veido, akių, juodųjų plaukų. Nenorėjau atsimerkti, nenorėjau jo išvysti, ne... Ir tada išgirdau jo tariamą žodį iš Nebūties. Tai buvo vienintelis žodis – veiksmažodis, – reiškiantis: „Mylėjau, myliu ir mylėsiu“.
Nesantis žodis talpino veiksmą praeityje, dabartyje ir ateityje. To žodžio nėra, negali būti, nes žmonės padarė taip, kad jo nė nebūtų, nors jo reikšmė – didesnė už Visatą, Erdvę ir Laiką. Jei žodis „mylėti“ skamba tarsi tuščias indas, tai anapusinės kilmės žodis turėjo pilno indo prasmę. Tas trancendentinis pasakymas turėjo kitokį išmatavimą ir suteikė naują prasmę meilės jausmui – išliekančiam ir nekintančiam, kaip tai tegali būti kitokiame pasaulyje, kur neegzistuoja nei erdvė, nei laikas. Likusi tik energija – pastovi ir turinti niekada neišnykstančią jėgą.
Tai buvo taip realu ir tikra. Patikėjau, nes tas žodis atėjo iš Ten, ir buvo ištartas be garso. Supratau, ne, - įsitikinau! - kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas. Stipri banga privertė suplakti širdį, pramerkti akis. Atsirado jėgų. Ir aš eilinį kartą išlipau iš kapo duobės. To nesančio žodžio galia vėl prasidėjo naujas ne-gyvenimo ratas. Į jį vėl žengiu tarsi iš savo dykumos, bet einu palaiminta – apdovanota nemirtingumo indu, pilnu amžinosios meilės galios.