Ne tango

 

Tai buvo tik vienas iš gausybės renginių kultūros centre. Į mūsų nedidelį provincijos miestelį atvyko tango šokėjų grupė iš sostinės. Vyko lyg ir kažkoks konkursas, varžytuvės, net nepamenu. Vietinė akordeonistų trio griežė Piazollo muziką, šokėjai mechaniškai tarsi laužė kojas tango ritmu. Renginys, nepaisant ryškiai raudonai apšviestos scenos, atrodė pilkas ir nuobodokas. Sėdėdama 7 eilėje periodiškai fotoaparatu užfiksuodavau šokėjus, patikrinusi iškart ištrindavau nevykusias nuotraukas. Kažką parašysiu ir tuo užpildysim vietos laikraštuko kultūros skiltį.


Paskutinė pora išėjo į sceną, ir aš, nusprendusi, kad nuotraukų pakaks, atsipalaidavusi atsilošiau krėsle, atsainiai žvelgdama scenos link. Jiedu dar nešoko, tik žvelgė vienas į kitą. Ir aš suklusau – ta pora buvo kitokia. Aukštas, liesas vyriškis pasišiaušusiais garbanotais plaukais kažkuo priminė Paganinį. Jis turėjo savyje kažką demoniško – kažkokią seksualią energiją – be proto didžiulę, kad jautėsi net sėdint atokiau. Prisimerkęs, bet pasitikinčiu žvilgsniu peržvelgė salę, tarsi vertindamas publiką. Ir nusigręžė, kaip nuo nereikšmingo ir dėmesio neverto dalyko į savo partnerę, tarsi psichologiškai atlaisvindamas erdvę judviejų šokiui. Ta moteris buvo jo priešingybė – kažkokia minkštutė, švelni, gana žemo ūgio. Trumputė platėjanti jos suknelė seksualiai apnuogindavo jos šlaunis, nes abu, tarsi prieš preliudiją, susikibę už rankų, kiek pasiraitė tarsi norėdami tik apšilti prieš šokį. To užteko, kad visa esybe pajusčiau jausmą, esantį tarp judviejų. Laukė aistringas šokis.

 

...Nebuvo staigių kapotų judesių. Ir dirbtinių kojų apsivijimų, pėdų pirštais atšliaužus grindimis. Nebuvo aistros, karščio, nekantrumo, pykčio, draskymosi, kas tango šokyje reiškia geismą. Seksualumo nebuvo, nė troškulio...

 

Buvo meilė. Kiekviename vyriškio globojančiame judesyje jautėsi švelnumas savo moteriai. O ji šypsojosi ne tik putliomis lūpomis, akimis, bet ir apnuogintomis apvaliomis šlaunimis. Vyro paslaptingumas ištirpo, virsdamas kone atviru meilės aktu – kiek tai bebūtų įmanoma scenoje šokant tango ritmu. Atrodė, kad jiedu nesilietė vienas su kitu, bet vis susiliedavo – kūnais, sielomis – nebeatskirti... Jiedu tematė vienas kito akis, o rankos, kojos, liemenys, šlaunys ir plaukai judėjo tomis pačiomis meilės ritmo bangomis. Jiedu buvo meilės vienis.

Man atrodė, kad aš truputį išraudau, žvelgdama į atvirą meilės šokį. Raudonos juostos raudonai apšviestoje scenoje rodos nublanko prieš šokėjos raudonai degančias lūpas, o jos krūtinė kilnojosi iš mėgavimosi ir pasitenkinimo. Didžiule meilės banga sklido jų begėdiškas ir švelnumo kupinas pasirodymas.

Jiedu lengvai pernešdavo tą patį jausmą į kitokio tempo muziką kitame jų šokyje. Ir jiems buvo tas pats, kas ką groja, kas kaip mato. Jie šoko ne tango, kuris būna tarsi prieš poravimąsi, bet tikros meilės šokį.

 

Pasibaigus jų šokiui aš tik atsidusau. Ir tuo pačiu metu jiedu persivertė – tarsi tapo kitais žmonėmis: abu su šaltumo, mandagumo, abejingumo kaukėmis. Stovėdami kartu su kitais išsirikiavusiais šokėjais, kuriems salė plojo, teikė gėles ir sveikino, jiedu transliavo absoliutų abejingumą, o gal nuovargį po euforijos.

Kaip gerai, kad spėjau padaryti judviejų šokio paskutinį kadrą, kai baigę šokti, sustingo tarsi statulos – tai buvo nuostabi poza. Akys skendo vienas kito akyse, moters kūnas apsirangęs pusiau klūpančio vyriškio liemenį. Ir pati seksualiausia detalė – labai lengvai, laisvai nuleista atsipalaidavusi moters ranka, reiškianti begalinį pasitikėjimą savo partneriu. O gal pasitenkinimą tuo, kas įvyko.

Iš moteriško pavydo tik pagalvojau: jūs ne tango šokot, mielieji. Tikrai ne tango.