Kunigaikštis

 

Lapkričio antroji diena yra pilna visokiausių draudimų dėl, kaip tikima, tądien apsilankysiančių vėlių. Pasak mano dabar jau amžinatilsį močiutės pasakojimų, tą dieną ateina ypatingi svečiai pasižiūrėti, kaip mums, gyviesiems, čia sekasi, kaip gyvenasi. Pagal papročius, stalas turėtų būti nenukraustytas – paliktos lėkštės su maistu. Tądien daugiau meldžiamasi už mirusiuosius. Ir – neduok Dieve! – nevalia šluoti aslos, kad vėlių neiššluotum. Pagarbą joms reikia rodyti namuose uždegant žvakelę, už mirusiuosius užprašant šventas Mišias. „Tyloje ir ramybėje geriau tą dieną pabūti“, – visada taip pasakojimą užbaigdavo močiutė.

 

Tad į lauką išvedusi šuniuką pavedžioti, praeidama pro kaimynų namą pasibaisėjau – šie šlavėsi kieme, iš pakrūmių grėbė lapus, kišo į maišus ir nešė į šalia esantį parką, suversdami įdubon. Šie kaskart išvertus pasklisdavo šiugždėdami, lyg šnibždėtųsi. Tarsi gyvi.

 

Taip pasimėgaudama rudeniškos gamtos ramybe su šuneliu traukiam rūmų link. Medžiai jau numetę lapus, oras apsunkęs, apsiniaukęs, kaip ir dera Vėlinėms. Jau ruduo, ir anksti temsta, parkas tylus ir šiandien čia nejauku. Tuščia visur – nei praeivių, nei paukščių, tik šuniuko šmirinėjimas pakelėje, kartkartėmis pakeliančio koją.

Tolumoje suboluoja rūmai – tarsi iš rūko išnirę, papilkėję ir liūdni, tarsi jų gyventojai būtų ne šio pasaulio.

 

Įdomu, o kaip su senaisiais kunigaikščiais, ar jie per Vėlines ten apsilanko? – pusiau juokais, pusiau rimtai galvojau. Juk visokių pasakojimų girdėta, nutikimų būta... Kažin, kaip ten yra su tuo mirusiųjų pasauliu...

Mintijau, kol pastebėjau, kaip parko takeliu artėja vyras. Kažkaip iškart nepamačiau jo, nors ką tik žvelgiau rūmų link. Artėjo iš lėto, dailiai lazdele pasiramsčiuodamas. Atrodė, kad labiau iš mandagumo, nei dėl būtinybės lazdelę nešiojasi. Nepažįstamas žmogus. Nes juk dažnai vaikštinėjant parke vis kažką sutinki, jei ir nepasilabini, bet atpažįsti. O čia – niekada nematytas, nepažįstamas, nežinomas. Gal pas ką atvyko į svečius? Bet taip prabangiai apsirengęs gal turėtų užsimokėti už taksi, užuot pėdinęs purvinais takeliais per vakarėjantį parką.

 

Prakilnusis ponas artėjo, ir aš jau galėjau geriau įsižiūrėti į jo apdarą. Šis buvo... joks. Tas apdaras dvelkė prabanga, bet aš negalėjau įvardinti drabužio, nors esu pastabi detalėms. Akivaizdu, jog jis vilkėjo kažkuo – ar tai buvo kelnės ir švarkas, ar ir apsiaustas, ar turėjo skrybėlę? Kokios spalvos? Negaliu pasakyti. Turėjo būti kažkokia spalva, bet tai nebuvo nei ruda, nei pilka, nei žalsva, nei juoda. Ir jei pasakyčiau, kad drabužiai be pavadinimo neturėjo dar ir spalvos, tai būtų arčiausiai teisybės. Bet aš nenustebau dėl paprasčiausios priežasties – parke visai temo, o aš trumparegė. Taigi, temačiau tik vieną dalyką – tai buvo prabangiai apsirengęs poniškas senas vyras, inteligentiškas, tiesus, nors ir su lazdele.
Nenusakomas buvo ir jo amžius – gal tarp septyniasdešimt ir devyniasdešimt metų, nors tokio amžiaus  pėdintų sulinkę, lėtai keldami koją už kojos. O šis gana žvalus senukas žengė guviu žingsniu, nors ir neskubėdamas. Tiesą sakant, atrodė, jog jis tik išėjo pasivaikščioti, pasižvalgyti ir dabar, būdamas vienas pats parke – neskaitant manęs su šuniuku, – jis jaučiasi gana jaukiai.

 

Nežinojau, ar man su juo pasilabinti – juk šiaip ar taip, mandagumas nepakenktų, juo labiau, kad jaučiau jam kažkokią nenusakomą pagarbą. Taip besikuklindama tik nuleidau akis, kai prasilenkėm. Ir tik tada, paėjėjus vos porą metrų, sustojau. Žinojau, labai gerai žinojau, jog apsilenkiant jis tarsi man būtų įteikęs nematomą vizitinę kortelę – žinojau, kas jis. Buvau visiškai užtikrinta: jeigu dabar tuoj pat atsisuksiu – nematysiu jokio senuko. Nieko nepamatysiu. Nieko. Tik parko takelį tarp lapus numetusių klevų. Tuščią alėją, temstant tolumoje už posūkio susiliejančią su parko vartais. Žinojau, jog jis buvo, ir jo nėra. Nėra. Ir nebus, jei nedelsiant atsigręšiu.

 

Todėl ir neatsisukau.

Kam pasaulį daryti dar sudėtingesnį, nei jis yra. Neatsisukau, nes taip – ramiau.

Nebuvo seno, išdidaus kilmingo pono.

Bet aš žinojau jo vardą.