Nupieštas skvernas
- Informacija
- Publikuota Ketvirtadienis, 16 Lapkritis 2023 17:32
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 486
Nuo pat mažumės mėgau paišyti – kiek save pamenu. Buvau gal vos penkerių, kai savo vyresnio brolio paprašiau pamokyti piešti. Jis paėmė baltą popieriaus lapą, pieštuką, ir pasižiūrėjęs į mane paklausė, ką norėčiau, kad jis nupieštų.
„Nežinau. Gal namą?“
„Namą? Gerai.“
Jis nupiešė stačiakampį, jame – du langelius su kryželiais, kaip lango rėmus, ant stogo užpiešė dar vieną stačiakampį – tai kaminas. Dar vienas stačiakampis – tai durys.
„Nori sodo?“
„Žinoma“, - atsakiau.
Jis nupiešė dvi lygiagrečias linijas – tai buvo medžio kamienas – ir apibangavo aplink – tai buvo medžio laja. Nuvinguriavo dar dvi linijas.
„Kas čia? Upė?“
„Ne, takas.“
„Aišku. Takas.“
„Na, o dabar, jei nori, nuspalvink viską“, - jis padėjo pieštuką ant stalo ir pakilo.
Aš ėmiau spalvinti. Saulę – geltonai, namą – rudai, medžius – žaliai.
„Mama, mama, ką man nupiešti?“ – kai neliko troboj brolio, pristojau prie mamos.
„Piešk, ką tik nori.“
„Aš nežinau.“
„Na, pažiūrėk, kas yra aplink? Ir piešk.“
Kambaryje buvo visko – tiek daug, ir viskas sudėtinga. Medinis apvalus stalas, medžio kėdės su atlošais, baltos tiulio užuolaidos, ant stalo nunertas vąšeliu geltonas takelis. Ir pakabinta rezginėlė, kuri irgi buvo nunerta, tik iš valo, naudojamo žvejybai – mama buvo išradinga ir gabi – ką tik imdavo, tą ir padarydavo. Taigi, netgi iš spalvoto valo numegzta rezginėlė pirkiniams parsinešti buvo ypatinga, ir niekas kitas tokios neturėjo. Ji buvo iš kelių spalvų juostų – rausva, žalsva, ir dar netgi išmegztas melsvas trikampis – kad būtų įdomiau.
Aš taip ją ir nupaišiau, tą rezginėlę.
„Bet tu pažiūrėk, tas trikampis eina stogeliu aukštyn, o tu nupiešei – žemyn. Kitąkart būk atidesnė,“ – pamokė mama.
Ir kai vieną vakarą su tėčiu jiedu išėjo į kiną, aš nutariau piešdama pagudrauti. Atlenkiau vieną knygelės lapą, priglaudžiau jį prie stiklo, ant viršaus uždėdama balto popieriaus lapelį. Ir taip, persišvietus paveiksliukui, kur buvo pavaizduota graži laputė, aš išbraižiau gyvūnėlio kontūrus – piešinys išėjo labai gražus. Pavyko. Nubėgusi prie stalo, ėmiau spalvinti – raudonai, rudai, raudonai rudai, kokios ryžos būna lapės.
Kai grįžo tėvai, parodžiau savo šedevrą.
„Pati piešei?“
„Aha.“
Juk nemelavau, bet kažkodėl susigėdau. Jie neturėtų suprasti, kad aš per lango stiklą nukopijavau lapę. Mama susižvalgė su tėčiu, nusišypsojo ir nieko man nebesakė.
Aš išraudusi nubėgau prie stalo piešti kitų paveiksliukų. Taip stengiausi pamiršti savo gėdą.
Žurnalas „Jaunasis dailininkas“ buvo užprenumeruotas, kai jau vėliau pradėjau lankyti mokyklą. Skaičiau visus straipsnius iš eilės, žiūrėdavau visus piešinius, nuotraukas – man iš tikrųjų viskas buvo labai įdomu. Tada pradėjau stengtis piešti iš natūros. Įsipyliau į stiklinę vandens, kur pamerkiau parsineštas rugiagėles, ir atsisėdau su aliejiniais dažais prie popieriaus lapo. Nupiešti vandenį stiklinėje?
Neskubėdama, labai atidžiai stengiausi atkartoti matomą vaizdą – gėlių koteliai, atsirandantys nuo briaunotų stiklinės paviršių, vandenyje buvo ne tik kampu pasvirę, bet ir keistai lūžę... Kai piešiau, atrodė, nei šiaip, nei taip, ir tik pabaigusi piešinį ir atsitraukusi iš šono pažvelgiau į jį, – pati buvau priblokšta – tikrai, vanduo! Tikrai – permatoma stiklinė, o joje – pamerktos gėlytės! Pavyko nupiešti! Gražiai išėjo! Kaip tikra!
Būčiau ir daugiau ką piešusi, bet blogiausia buvo tai, kad amžinai nežinojau, ką. Rodos, galiu nupiešti viską, bet… neįdomu. Pradėjau tingėti, kol visai apleidau savo pomėgį.
Bet kartą mama dailiai paprašė: „Nupiešk man šventą paveikslą. Didelį. Kaip Kristus meldžiasi Alyvų sode. Pabandyk. Tau pavyks. Va, panašiai kaip čia.“
Mama ištiesė mažytį, bet gražų spalvotą paveikslėlį.
„Kaip išeis, taip bus gerai,“ – dar pridūrė, rankos mostu rodydama į iš kažkur parsineštą tuščią paveikslo rėmą.
„Tokį didelį?“ – nustebau.
„Taip, tu sugebėsi.“
Ėmiausi darbo. Susikaupusi pieštuku užsimečiau daiktų kontūrus. O čia bus pats Kristus. Klūpantis, apsidengęs violetiniu apsiaustu, panašiai kaip reprodukcijoje. O čia bus alyvos. Kokios tos alyvos turi būti, net neįsivaizdavau. Kaip mūsų? – žydinčios melsvai rožine spalva? Kadagių, mėnulio nušviestų, bus tik siluetai. Tolumoje apšviestas miestas – bestogiai namai su geltonai šviečiančiais langeliais. Mėnuo pro debesis.
Paišiau kruopščiai ir su meile. Stengdamasi, kaip įmanydama tiksliau atkartoti reprodukcijoje matomas spalvas ir formas. Piešiau beveik ištisai – dieną, antrą, labai susikaupusi, kad net mama netrukdė manęs, prašydama išvirti pietus ar nueiti į parduotuvę.
Baigusi atidžiai pasižiūrėjau į savo darbą. Atsitraukiau, tarsi aprėpti visumą. Viskas atrodė gana neblogai, vietomis – netgi gražiau nei reprodukcijoje. Kristaus veidas dailus, panašus, tvarkingai banguojantys plaukai ir pamaldžiai sudėtos rankos, o tolumoje – mėnulio šviesose skendintis miestas.
„Kaip gražu!“ – tarstelėjo mama.
Aš net nepastebėjau, kada ji įėjo.
„Mam, aš dar nebaigiau.“
Ji susiprato išeiti.
Žvelgiau į paveikslą. Nebuvau patenkinta šiuo vaizdu. Visiškai. Supratau, jog per mažai turiu tam gabumų. Ir tai - akivaizdu. Apsisprendžiau niekada nebepiešti. Nieko. Liūdėjau, žvelgdama ir tarsi atsisveikindama su savo pomėgiu, su tuo nuostabiu palaimos jausmu, kai uodi dažus ir regi jų spalvotą grožį, regi galimybes sukurti kažką tokio. Pirmojo potėpio jaudulys, baltos erdvės užpildymas gyvybe, kūrybinio džiaugsmo pajautimas. Viskas – to nebebus. Niekada.
Skausmingai žvelgiau tyloje į paveiksle esantį apsiausto skverną ir vos neverkiau. Jis buvo gyvas, tas skvernas, tarsi išėjęs iš paveikslo rėmų ir atsidūręs čia, kambaryje. Toks realus, toks gražus, mielas, kad norėtųsi jį pačiupinėti, pajusti aksominį švelnumą. Atrodė, kad to skverno kampelį judina vėjelis, gaivina vakaro vėsa. Jis tikras. Norėjosi liesti, grožėtis ir glostyti jį. Spalvos raibuliavo, mesdamos šešėlius, ir tas skvernas buvo toks tobulas, toks natūralus... Bet vienas – visiškai vienas! – tarsi svetimkūnis, išsišokęs iš viso paveikslo – likusio lėkšto ir plokščio nuspalvinto paviršiaus.