ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS Nr.9

PLUNGIŠKIO GINTAUTO ČERNECKIO NAUJOS KNYGOS „LAKONIKOS“ SUTIKTUVĖS VU P. SMUGLEVIČIAUS SALĖJE

Birželio 6 dieną Vilniaus Universiteto bibliotekoje vyko Lietuvos bibliofilų klubų susirinkimas, kurio tema – „Lietuvos bibliofilų klubai: veikla, perspektyvos ir bendradarbiavimo galimybės“. Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas Gintautas Černeckis pakvietė į sostinę vykti ir Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ narius. Tema labai aktuali ir literatų klubui. Plungiškiams buvo sudaryta puiki edukacinė programa: Valdovų Rūmus ir Taikomosios Dailės muziejaus eksponatus patraukliai pristatė gidas Donatas Jokūbaitis, su vilniškių knygrišystės subtilybėmis supažindino Vida Kaunienė, VU bibliotekos įdomybes pristatė gidė Nijolė Giniotienė.

Į Vilniaus Universiteto retų knygų P. Smuglevičiaus salę rinkosi Martyno Mažvydo bibliofilų klubo, Panevėžio bibliofilų klubų nariai, XXVII knygos mėgėjų draugija iš Kauno ir mes, plungiškiai. Lietuvoje nėra lengva gyvuoti nevyriausybinėms ir nepelno siekiančioms organizacijoms, ypač toms, kurios vykdo švietėjišką, kūrybinę veiklą. Klubai gyvuoja daugiau idėjiniu pagrindu. Apie tai pranešimuose minėjo ir profesorius Domas Kaunas, ir mūsų bibliofilų klubo vadovas G. Černeckis.
Po Lietuvos bibliofilų klubų pirmininkų ir jų atstovų pasisakymų, naujų knygų pristatymo, (jas pristatė XXVII knygų mėgėjų draugija iš Kauno) poetas Vladas Braziūnas auditorijai papasakojo apie ką tik išleistą, prieš keletą dienų parvežtą iš spaustuvės S. Daukanto bibliofilų klubo (tai vienintelis tokio pobūdžio klubas ne tik Žemaitijoje, bet ir tarp rajonų) vadovo G. Černeckio knygą „Lakonikos“. Tai – trečioji autoriaus knyga (pirmoji – „Knygos pakeleivio užrašai, 2001 m., antroji – „Slaptakeliai, slaptavietės, slaptaknygės“, 2004 m.). Visos G. Černeckio knygos iliustruotos dabar jau anapilin išėjusios dailininkės Gražinos Didelytės.
Kaip pats Gintautas sako, „Lakonikos“ yra bibliofilinė knyga, nes tikslingai skirta žinovams, pasižymi dėmesiu materialiai formai. Patogus ir puikus knygos formatas – kišeninė knyga, kurioje – 305 lakonikos. Viršelį puošia šviesios atminties dailininkės G. Didelytės graviūra „Knygnešių gatvės obelis“ (knygos autorius gyvena Knygnešių gatvėje), kurią autorė sukūrė po viešnagės Plungėje, G. Černeckio namuose. Puslapyje – viena lakonika, kurią autoriaus pageidavimu puošia dizainerės ir maketuotojos Erikos Smirnovos sukurtas vos pastebimas skrendantis paukštis.

Pats lakonikų žanras – poetiška filosofinė miniatiūra. Tai toks mąstymo ir kalbėjimo būdas, anot Gintauto, kai siekiama mažai kalbant daugiau pasakyti. Kam skirta knyga? Ji skirta žmogui, ieškančiam dvasinių vertybių. Žmogui, kurio širdžiai reikia šviesos, reikia patvirtinimo, kad pasirinko būtent tą kelią, kuris veda į tikrų vertybių suvokimą, perkainojimą. Knygoje dominuoja šviesioji mintis ir tamsiosios gyvenimo pusės veidas. Tai mintys, dvasios blyksniai, kaip sako autorius, užrašyti eilėraščio eilute. Knyga – žmogui, kuris nori pažinti save, susikalbėti su savimi, rasti kelią, vedantį į žmoniškumą, platesnį pasaulio suvokimą. Pasaulio, kuris yra gražus, jei tavyje apsigyvena gėris, gerumas, sąžinė ir grožis.

Skaitytojau, skaityk knygą lėtai, neskubėdamas, nes kiekvienas žodis turi stiprią filosofinę išraišką, kurią turėsi išlukštenti ir tą riešutą pasiimti kaip dovaną sau. Žodžiai apvilkti ypatingais metaforų, palyginimų ir regėjimų rūbais. Autorius puikiai skaitytojui pateikia blogio ir šviesos koncepciją: kas tavęs laukia, kai pasirenki kelią į šviesą, ir kas tavęs laukia, kai šviesa gęsta tavyje, kai pasiduodi minios tendencijoms, kai nesi savimi, o esi tik prisitaikęs gyventi, o širdis nori eiti kitu keliu – keliu į save. Galiu drąsiai pasakyti, kad, perskaitęs knygą, nepadėsi jos į lentyną kaip perskaityto romano. Norėsi vėl atsiversti lakoniką, kuri kažkokiu būdu pataikė tau į dešimtuką.
„Lakonikas“ galima įsigyti ir Plungės „Varpo“ knygyne.

Gintauto Černeckio „Lakonikos“

(M. Mažvydo bibliofilų klubas, 2012.VI.6)







Žanras

Tatjana Daniljanc užvakar: „Ir šitas lapas nuraudęs įkrito į atmintį“ („Dienos skerspjūvis. Monostìchai“)

Leo Butnaru per Poezijos pavasarį:

P.S. savo knygai
„Kas būtiniausia“
(P.S. la cartea „Strict necesar“)

eilėraštis
turi būti trumpas
kaip
vaivorykštė







Gintautas Černeckis:

CLXXX

Yra toks žinojimas –
tiesiai į švarraštį –
vienu įkvėpimu –
be paspirties.

Nuo savęs pridėčiau: išlauktu įkvėpimu, dvasiai nuolat būdraujant, būnant pasirengus – tam netyčia galinčiam padvelkti įkvėpimui. Ar – nuskaidrėjimui:

CCXX

Tie nuskaidrėjimai –
kasdien darbuojantis
šviesos lauke
nelaukiant dovanų.


Iš tų nuskaidrėjimų ir randasi Gintauto Černeckio lakonika, individualus, intymus žanras, toks eilėraštis:

CCLXX

Esantis sau –
toks vienas,
lyg ežero ajeras
po žvaigždėtu skliautu.

Gražiai rymantis erdviame švariame puslapy. Užtat ir verčiantis mane kalbėti santūriai, dideliais skambiais žodžiais nekeliant bangų, o mėginant įsiklausyti. Tad vietoj kokio mokslingo pristatymo susirašiau dalį man iš karto smilktelėjusių lakonikų, susirašiau ne iš eilės, o kaip man pačiam pasirodė logiška ir priimtina, taip ir paskaitysiu, tik retkarčiais įterpdamas kokią įspūdžio gal labai nesugriausiančią pastabėlę.


Sutiktuvių pradžia

CCIV

Ten yra šventė,
kur linksma
be vyno
ir be juokdario.


LXXIX

Gyvo žodžio
sutiktuvių šventėj
mažai kalbantieji
uždega žvakes.


LXXVIII

Kada sodai žiūri
pro namų langus,
nepavargę prisėda
tyliai pabūti.


CXVII

Tylėjimo valandomis
vidinis balsas ragina
prisijaukinti ugnį
tėvo namuose.


CCXXXV

Iš namų
tas giedras linksmumas
ir bičiulių balsai
iš arti.

Galėtum sakyti, jog šios lakonikos – šviesos laiškai suklusti dar gebančiai sielai. Tokius laiškus rašančiojo – tariant „Nemuno“ savaitraščio rubrikos žodžiais, – „kūrybinė drąsa ir baimė“. Baimė nugalėta. Drąsos žodžiai:

CLXXIV

Ieškau nepažįstamojo,
kuris, nebijodamas savo balso,
ištaria meilės vardą
turgaus aikštėj.

Dažnai šios drąsiai meilingos ištarmės yra neišvengiamai – vien dėl apimties – aforistiškos. Kartais jų išmintis – švelniai didaktiška:

CCVIII

Tas yra atjaučiantis,
kuris ištveria
be atlygio
kito pragarą.

Arba:

LXXXIV

Negalintieji atleisti
nugrimzta į šešėlių pasaulį
lyg kreivame veidrodyje
ieškodami savęs.

Gražiausia vis dėlto, kur piešiama – vos žymiais pustoniais, tarsi nieko neteigiant:

CCLXXXIII

Meistras gaudo
saulės spindulius
ir siunčia juos ten,
kur šilumos vos žymu.

Kelias iš „gyvenimo prie turgaus“

XIII

Koks šviesumas,
kai mintys leidžiasi vidun
lyg baltos paukštės
lesalu neprijaukintos.


CXLVII

Tiesa suplasnoja
lyg baltasis paukštis
džiaugsmo giesmėje –
draikosi kasdienybės voratinklis.


CCIX

Kasdienybės paveiksle
atsivėręs kelias
veda einančius,
jam nėra ribų.

Gintauto Černeckio lakonikos beveik neturi kasdienybės ribų – ribojančių. Nebent retkarčiais vos gali nuspėti buvus kokią konkrečią situaciją kaip pirminį eilėraščio impulsą, bet ir tai nedrįstum tvirtinti, kad, tarkim, Lakštingalų slėnis yra kaip tik tas slėnis Palemone, prie Salomėjos Nėries namelio, kur vykdavo Poezijos pavasariai. Nes lakonikos visas konkretybes plečia ir bendrina – iki gryno sielos įvykio:

CCXXII

Lakštingalų slėnyje
dainuojančiam gyvenimą
žiedlapiai krinta
ant galvos.


CXCV

Vos girdžiu
užklydusį giesmininką –
tas varnų karkimas
miesto parke.


XX

Jau temsta.
Vienišųjų kelyje
pakeleiviai sveikinasi,
uždegdami žibintus.


LXXXI

Pasiryžęs keliautojas
nesustoja pakelėse,
kur sąmonė gęsta
lyg vėjo užpūstas žibintas.


CLXXIX

Širdis pritraukia
einančius nuo pradžios,
tamsoje šviečia
namų žiburėliai.


CII

Keleivis grįžta
į namus,
jei saulės žiedas
dega languose.


CXIX

Žvaigždės supa
sielos kibirkštį
lyg sparnuotą kūdikį
ugniniame lopšyje.


CLXXV

Neblėstančios ugnies
šviesūs pavidalai
atveria akis
jos garbintojams.


CLXXVI

Karštas vėjas,
įžiebęs naują liepsną,
nusineša atvėsusius pelenus –
užtenka pabūti.

Sutiktuvių pabaiga

CXX

Linksmoj draugijoj,
tik išlaikytas vynas
kaip gražuolės akys
malšina troškulį.


XXII

Kada gražiausioji nueina,
geriu ir blaivėju
iš ilgesio
ir skaidrėjančio linksmumo.


CCLXXIX

Nuoširdumo indas
nėra išsemtas,
saulės gentis renkasi
prie vaišių stalo.


XXIX

Jeigu pakeleivis gurkšnoja
tauriausią gėrimą
ir niekur neskuba –
nereikia jo raginti.


Kalbėjusiojo atodūsis sau:

CCXI

Neištarusiam gero žodžio
nėra vietos
prie vaišių stalo,
gal kada atsiras.

Bibliofilo Gintauto Černeckio nauja knyga „Lakonikos“

G. Černeckio pasisakymas Martyno Mažvydo bibliofilų klubo susirinkime 2012 06 06, Vilniaus Universiteto bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje

Vietoj įžangos

Kai knygoms pasidarė ankšta mano trijų kambarių bute, buvau priverstas statyti namą. Kiti tai priėmė kaip pokštą. Bet man nebuvo juokinga, nes knygos „varė“ knygių iš namų.
Namą statant šešerius metus, daugėjo knygų. Pirmame aukšte, numatytoje vietoje jos nesutilpo. Visus metus sugaišau, kol įrengiau biblioteką tinkamoje vietoje.
Kai medžio meistrai padarė knygų lentynas, mano geriausios draugės – knygos apsigyveno asmeninėje bibliotekoje, kurią pavadinau tyliuoju kambariu.
Čia vyksta Simono Daukanto bibliofilų klubo renginiai, literatūriniai vakarai. Čia gimė bibliofilų periodika („Bibliofilų puslapis“), laikraštis „Žemaičių bibliofilas“ir lakonikos.
Pasirūpinau, kad gyvenčiau Knygnešių gatvėje. Tik pašaliečiams sunku patikėti, kad knygos nulėmė mano gyvenimą.

Trečioji lakonikų knyga parašyta 2001–2011 metais (pirmoji – „Knygos pakeleivio užrašai“, Plungė, 2001; antroji – „Slaptakeliai, slaptavietės, slaptaknygės“, Kaunas, 2004, Gražinos Didelytės graviūrų knygelė su Gintauto Černeckio lakonikomis).
„Lakonikos“ yra bibliofilinė knyga, nes tikslingai skirta žinovams, dailiai apipavidalinta, pasižymi dėmesiu materialiai formai.

Žanras: lakonika-poetiška filosofinė miniatiūra. Toks mąstymo ir kalbėjimo būdas, kai siekiama mažai kalbant daugiau pasakyti.
Formatas: kišeninė knyga (170x100 mm). Knygų-plytų leidimo karštinėje malonu sugrįžti prie XVI a. Aldo Manucijaus sukurto aristokratiškojo formato.
Viršelis: baltos spalvos (rinkausi iš septynių atspalvių). Jo priekinę dalį puošia šviesios atminties dailininkės Gražinos Didelytės šiai knygelei sukurta graviūra „Knygnešių gatvės obelis“. Graviūra buvo sukurta po dailininkės viešnagės bibliofilo namuose Knygnešių gatvėje.
Užpakalinėje viršelio dalyje – išmoningai dailininkės pateikti autoriaus inicialai G.Č.
Įrišimas: kietviršis.
Nugarėlė: siūta, joje išspausdintas autoriaus vardas, pavardė ir knygos pavadinimas.
Popierius: baltas, kreidinis.
Lakonikų numeracija: knygoje yra 305 lakonikos. Jos sunumeruotos romėniškais skaitmenimis.
Lakonikų išdėstymas: kiekvienai lakonikai yra skirtas atskiras puslapis.
Iliustracijos: 10 dailininkės Gražinos Didelytės graviūrų, sukurtų šioms lakonikoms.
Ar literatui ir dailininkei pavyko „susigiedoti“, nuspręs skaitytojai.
Meninė detalė: autoriaus pageidavimu knygos dizainerė ir maketuotoja Erika Smirnova sukūrė prie kiekvienos lakonikos vos pastebimą sparnuotį. Subtili puošmena.
Tiražas: 200 numeruotų egzempliorių, iš jų 1–29 skirti Simono Daukanto bibliofilų klubo nariams, 30-tasis klubo archyvui, 50 egzempliorių yra išskirtiniai.
Kaštai: išleista autoriaus lėšomis.
Leidykla: Plungė, Knygnešių gatvė.
Spaustuvė: Sauliaus Jokužio, Klaipėda, Nemuno g. 139.
Kūrybinė grupė: lakonikų autorius, dailininkė G.Didelytė, dizainerė ir maketuotoja E. Smirnova, meninė redaktorė Aistė Talijūnienė (mano dukra ir asmeninės bibliotekos paveldėtoja). Dėkoju kūrybinei grupei ir kitiems talkininkams, prisidėjusiems prie „Lakonikų“išleidimo.
Turinys: minčių vėrinys žmogaus sielai papuošti ir apginti.
Vertybė: žmoniškumas (šviesiausia sąmonės būsena).
Prasmė: palaikyti šviesą.
Skaitytojas: jau yra lakonikų gerbėjų.

Šaltiniai:
1)    Rabindranatas Tagorė. Paklydę paukščiai. K.,1998, iš anglų k. vertė Alfonsas Tyrulis; kitas leidimas: Rabindranathas Tagorė . Užklydę paukščiai. K.,1998, iš anglų k. vertė Zigmantas Ardickas. Poetiškas filosofinių epigramų rinkinys.
2)    Morijos sodo lapai. V., 2000; Agni joga. Yčenije živoj etiki. M., 2006, I–II t, rusų k.; Vilniaus Lietuvos N. Rericho draugijos fotografuotinis leidinys.
3)    Omaras Chajamas. Rubajatai. V., 1998, vertė Linas Broga;
kitas leidimas Omaras Chajamas. Rubajatai. V., 2002, vertė Sigitas Geda
4)    Mažoji Tibeto budizmo antologija, I t. K.,1998, II t. K.,1999, III t. K., 2004. Budistų aforizmai
5)    Kahilis Džibranas. Smėlis ir puta. V., 1993. Aforizmų knyga
6)    Haiku. Drugelis sniege. K.,1999; Vėjo namai. Lietuvių haiku antologija. V., 2009
7)    Antanas Kalanavičius. Ne akmenys guli. V., 1994. Progiesmiai.
8)    Jurgis Baltrušaitis. Lelija ir Pjautuvas. V., 1996; J. Baltrušaitis. Derevo v ogne. V.,1983, rusų k.; Jurgis Baltrušaitis ir kiti rusų simbolistai iš Sidabro amžiaus.
9)    Vytautas Karalius. Žolė Trojos arkliui. Epigramos, aforizmai, paradoksai, V., 1984
10)    Petras Vaičiūnas. Gyvenimo preliudai. Poetinės miniatiūros (išėjo atskira knyga 1969 m.); Petras Vaičiūnas. Erdvių ugnys. V., 1980
11)    Eduardas Mieželaitis. Gnomos: poezija. V., 1987