ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS Nr.9

PLUNGIŠKIO GINTAUTO ČERNECKIO NAUJOS KNYGOS „LAKONIKOS“ SUTIKTUVĖS VU P. SMUGLEVIČIAUS SALĖJE

Birželio 6 dieną Vilniaus Universiteto bibliotekoje vyko Lietuvos bibliofilų klubų susirinkimas, kurio tema – „Lietuvos bibliofilų klubai: veikla, perspektyvos ir bendradarbiavimo galimybės“. Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas Gintautas Černeckis pakvietė į sostinę vykti ir Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ narius. Tema labai aktuali ir literatų klubui. Plungiškiams buvo sudaryta puiki edukacinė programa: Valdovų Rūmus ir Taikomosios Dailės muziejaus eksponatus patraukliai pristatė gidas Donatas Jokūbaitis, su vilniškių knygrišystės subtilybėmis supažindino Vida Kaunienė, VU bibliotekos įdomybes pristatė gidė Nijolė Giniotienė.

Į Vilniaus Universiteto retų knygų P. Smuglevičiaus salę rinkosi Martyno Mažvydo bibliofilų klubo, Panevėžio bibliofilų klubų nariai, XXVII knygos mėgėjų draugija iš Kauno ir mes, plungiškiai. Lietuvoje nėra lengva gyvuoti nevyriausybinėms ir nepelno siekiančioms organizacijoms, ypač toms, kurios vykdo švietėjišką, kūrybinę veiklą. Klubai gyvuoja daugiau idėjiniu pagrindu. Apie tai pranešimuose minėjo ir profesorius Domas Kaunas, ir mūsų bibliofilų klubo vadovas G. Černeckis.
Po Lietuvos bibliofilų klubų pirmininkų ir jų atstovų pasisakymų, naujų knygų pristatymo, (jas pristatė XXVII knygų mėgėjų draugija iš Kauno) poetas Vladas Braziūnas auditorijai papasakojo apie ką tik išleistą, prieš keletą dienų parvežtą iš spaustuvės S. Daukanto bibliofilų klubo (tai vienintelis tokio pobūdžio klubas ne tik Žemaitijoje, bet ir tarp rajonų) vadovo G. Černeckio knygą „Lakonikos“. Tai – trečioji autoriaus knyga (pirmoji – „Knygos pakeleivio užrašai, 2001 m., antroji – „Slaptakeliai, slaptavietės, slaptaknygės“, 2004 m.). Visos G. Černeckio knygos iliustruotos dabar jau anapilin išėjusios dailininkės Gražinos Didelytės.
Kaip pats Gintautas sako, „Lakonikos“ yra bibliofilinė knyga, nes tikslingai skirta žinovams, pasižymi dėmesiu materialiai formai. Patogus ir puikus knygos formatas – kišeninė knyga, kurioje – 305 lakonikos. Viršelį puošia šviesios atminties dailininkės G. Didelytės graviūra „Knygnešių gatvės obelis“ (knygos autorius gyvena Knygnešių gatvėje), kurią autorė sukūrė po viešnagės Plungėje, G. Černeckio namuose. Puslapyje – viena lakonika, kurią autoriaus pageidavimu puošia dizainerės ir maketuotojos Erikos Smirnovos sukurtas vos pastebimas skrendantis paukštis.

Pats lakonikų žanras – poetiška filosofinė miniatiūra. Tai toks mąstymo ir kalbėjimo būdas, anot Gintauto, kai siekiama mažai kalbant daugiau pasakyti. Kam skirta knyga? Ji skirta žmogui, ieškančiam dvasinių vertybių. Žmogui, kurio širdžiai reikia šviesos, reikia patvirtinimo, kad pasirinko būtent tą kelią, kuris veda į tikrų vertybių suvokimą, perkainojimą. Knygoje dominuoja šviesioji mintis ir tamsiosios gyvenimo pusės veidas. Tai mintys, dvasios blyksniai, kaip sako autorius, užrašyti eilėraščio eilute. Knyga – žmogui, kuris nori pažinti save, susikalbėti su savimi, rasti kelią, vedantį į žmoniškumą, platesnį pasaulio suvokimą. Pasaulio, kuris yra gražus, jei tavyje apsigyvena gėris, gerumas, sąžinė ir grožis.

Skaitytojau, skaityk knygą lėtai, neskubėdamas, nes kiekvienas žodis turi stiprią filosofinę išraišką, kurią turėsi išlukštenti ir tą riešutą pasiimti kaip dovaną sau. Žodžiai apvilkti ypatingais metaforų, palyginimų ir regėjimų rūbais. Autorius puikiai skaitytojui pateikia blogio ir šviesos koncepciją: kas tavęs laukia, kai pasirenki kelią į šviesą, ir kas tavęs laukia, kai šviesa gęsta tavyje, kai pasiduodi minios tendencijoms, kai nesi savimi, o esi tik prisitaikęs gyventi, o širdis nori eiti kitu keliu – keliu į save. Galiu drąsiai pasakyti, kad, perskaitęs knygą, nepadėsi jos į lentyną kaip perskaityto romano. Norėsi vėl atsiversti lakoniką, kuri kažkokiu būdu pataikė tau į dešimtuką.
„Lakonikas“ galima įsigyti ir Plungės „Varpo“ knygyne.

Gintauto Černeckio „Lakonikos“

(M. Mažvydo bibliofilų klubas, 2012.VI.6)







Žanras

Tatjana Daniljanc užvakar: „Ir šitas lapas nuraudęs įkrito į atmintį“ („Dienos skerspjūvis. Monostìchai“)

Leo Butnaru per Poezijos pavasarį:

P.S. savo knygai
„Kas būtiniausia“
(P.S. la cartea „Strict necesar“)

eilėraštis
turi būti trumpas
kaip
vaivorykštė







Gintautas Černeckis:

CLXXX

Yra toks žinojimas –
tiesiai į švarraštį –
vienu įkvėpimu –
be paspirties.

Nuo savęs pridėčiau: išlauktu įkvėpimu, dvasiai nuolat būdraujant, būnant pasirengus – tam netyčia galinčiam padvelkti įkvėpimui. Ar – nuskaidrėjimui:

CCXX

Tie nuskaidrėjimai –
kasdien darbuojantis
šviesos lauke
nelaukiant dovanų.


Iš tų nuskaidrėjimų ir randasi Gintauto Černeckio lakonika, individualus, intymus žanras, toks eilėraštis:

CCLXX

Esantis sau –
toks vienas,
lyg ežero ajeras
po žvaigždėtu skliautu.

Gražiai rymantis erdviame švariame puslapy. Užtat ir verčiantis mane kalbėti santūriai, dideliais skambiais žodžiais nekeliant bangų, o mėginant įsiklausyti. Tad vietoj kokio mokslingo pristatymo susirašiau dalį man iš karto smilktelėjusių lakonikų, susirašiau ne iš eilės, o kaip man pačiam pasirodė logiška ir priimtina, taip ir paskaitysiu, tik retkarčiais įterpdamas kokią įspūdžio gal labai nesugriausiančią pastabėlę.


Sutiktuvių pradžia

CCIV

Ten yra šventė,
kur linksma
be vyno
ir be juokdario.


LXXIX

Gyvo žodžio
sutiktuvių šventėj
mažai kalbantieji
uždega žvakes.


LXXVIII

Kada sodai žiūri
pro namų langus,
nepavargę prisėda
tyliai pabūti.


CXVII

Tylėjimo valandomis
vidinis balsas ragina
prisijaukinti ugnį
tėvo namuose.


CCXXXV

Iš namų
tas giedras linksmumas
ir bičiulių balsai
iš arti.

Galėtum sakyti, jog šios lakonikos – šviesos laiškai suklusti dar gebančiai sielai. Tokius laiškus rašančiojo – tariant „Nemuno“ savaitraščio rubrikos žodžiais, – „kūrybinė drąsa ir baimė“. Baimė nugalėta. Drąsos žodžiai:

CLXXIV

Ieškau nepažįstamojo,
kuris, nebijodamas savo balso,
ištaria meilės vardą
turgaus aikštėj.

Dažnai šios drąsiai meilingos ištarmės yra neišvengiamai – vien dėl apimties – aforistiškos. Kartais jų išmintis – švelniai didaktiška:

CCVIII

Tas yra atjaučiantis,
kuris ištveria
be atlygio
kito pragarą.

Arba:

LXXXIV

Negalintieji atleisti
nugrimzta į šešėlių pasaulį
lyg kreivame veidrodyje
ieškodami savęs.

Gražiausia vis dėlto, kur piešiama – vos žymiais pustoniais, tarsi nieko neteigiant:

CCLXXXIII

Meistras gaudo
saulės spindulius
ir siunčia juos ten,
kur šilumos vos žymu.

Kelias iš „gyvenimo prie turgaus“

XIII

Koks šviesumas,
kai mintys leidžiasi vidun
lyg baltos paukštės
lesalu neprijaukintos.


CXLVII

Tiesa suplasnoja
lyg baltasis paukštis
džiaugsmo giesmėje –
draikosi kasdienybės voratinklis.


CCIX

Kasdienybės paveiksle
atsivėręs kelias
veda einančius,
jam nėra ribų.

Gintauto Černeckio lakonikos beveik neturi kasdienybės ribų – ribojančių. Nebent retkarčiais vos gali nuspėti buvus kokią konkrečią situaciją kaip pirminį eilėraščio impulsą, bet ir tai nedrįstum tvirtinti, kad, tarkim, Lakštingalų slėnis yra kaip tik tas slėnis Palemone, prie Salomėjos Nėries namelio, kur vykdavo Poezijos pavasariai. Nes lakonikos visas konkretybes plečia ir bendrina – iki gryno sielos įvykio:

CCXXII

Lakštingalų slėnyje
dainuojančiam gyvenimą
žiedlapiai krinta
ant galvos.


CXCV

Vos girdžiu
užklydusį giesmininką –
tas varnų karkimas
miesto parke.


XX

Jau temsta.
Vienišųjų kelyje
pakeleiviai sveikinasi,
uždegdami žibintus.


LXXXI

Pasiryžęs keliautojas
nesustoja pakelėse,
kur sąmonė gęsta
lyg vėjo užpūstas žibintas.


CLXXIX

Širdis pritraukia
einančius nuo pradžios,
tamsoje šviečia
namų žiburėliai.


CII

Keleivis grįžta
į namus,
jei saulės žiedas
dega languose.


CXIX

Žvaigždės supa
sielos kibirkštį
lyg sparnuotą kūdikį
ugniniame lopšyje.


CLXXV

Neblėstančios ugnies
šviesūs pavidalai
atveria akis
jos garbintojams.


CLXXVI

Karštas vėjas,
įžiebęs naują liepsną,
nusineša atvėsusius pelenus –
užtenka pabūti.

Sutiktuvių pabaiga

CXX

Linksmoj draugijoj,
tik išlaikytas vynas
kaip gražuolės akys
malšina troškulį.


XXII

Kada gražiausioji nueina,
geriu ir blaivėju
iš ilgesio
ir skaidrėjančio linksmumo.


CCLXXIX

Nuoširdumo indas
nėra išsemtas,
saulės gentis renkasi
prie vaišių stalo.


XXIX

Jeigu pakeleivis gurkšnoja
tauriausią gėrimą
ir niekur neskuba –
nereikia jo raginti.


Kalbėjusiojo atodūsis sau:

CCXI

Neištarusiam gero žodžio
nėra vietos
prie vaišių stalo,
gal kada atsiras.

Su Knygnešio diena!

Sveikinimai Gintautui Černeckiui, kuriam suteikta knygnešio M.Survilos premija!

Knygnešio draugija ir Draugijos mecenatė p. Janina Survilaitė skiria knygnešio Martyno Survilos vardinę premiją – Gintautui Černeckiui – mokytojui ir bibliofilui, kuriančiam neblėstančią knygnešystės šviesą Žemaičiuose – moksleivių žygiais, konkursais, parodomis ir savo Lakonikų posmais.

LKF Knygnešio draugijos vardu dr. Irena Kubilienė

Vilnius, 2023 m. kovo 16-oji - Knygnešio diena

Knygnešio draugija rekomenduoja 2023 metų knygnešio M.Survilos premiją skirti Gintautui Černeckiui – mokytojui ir bibliofilui, kuriančiam neblėstančią knygnešystės šviesą Žemaičiuose

1. Nuo 1998 m. kovo 16 d. Plungės Senamiesčio mokykloje organizuoja Knygnešio dienos minėjimus, kurie tapo tradicija. 1995 m. viktorinos „Lietuvos knygnešiai“ laureate tapo Urtė Platakytė. 1998 m. su mokiniais dalyvavo M. Valančiaus ąžuolyno sodinime Nasrėnuose (pasodinta 10 medelių).
2. Nuo 1996 m. su mokiniais dalyvauja M. Valančiaus raštų meninio skaitymo konkursuose Nasrėnuose.
3. 1998 m. kovo 16 d. Plungės Senamiesčio mokykloje organizavo viktorinos ir spaudinių parodą „Knygos kelias 1864-1904”. 1998 m. minėtoje mokykloje Garbingos atminties kalnelyje su mokiniais pasodino 2 ąžuoliukus daraktorėms ir knygnešėms Magdalenai Bankaitei bei Rozalijai Lukošiūtei atminti.
4. 1999 m. kovo 16 d. Plungės Senamiesčio mokykloje organizavo viktoriną „Nežinomam knygnešiui atminti“. 1999 m., pasitinkant Spaudos atgavimo 95-metį, su mokiniais dalyvavo „Dviejų Pragiedrulių“ seminare Ustronės knygnešio muziejuje.
5. 2000 m. kovo 16 d. Plungės Senamiesčio mokykloje organizavo viktoriną „Knygnešiams atminti“.
6. 2004 m. kovo 16 d. organizavo renginį „Slaptakeliai. Slaptavietės. Slaptaknygės“, skirtą lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečiui Plateliuose, pristatė parodą „Uždrausta knyga“.
7. 2006 m. kovo 16 d. Plungės Senamiesčio mokykloje surengė parodą „Vyskupo M.Valančiaus ir S.Daukanto memorialiniai muziejai Nasrėnuose ir Papilėje“.
8. 2008 – 2009 m. Plungės Senamiesčio mokykloje įgyvendino projektą „Atverkime duris įkrašto praeitį, kad neprarastum savęs ateityje“, su ekspedicija ir talka prie knygnešių memorialinės vietos Vilkų kaime.
9. Su Plungės Senamiesčio mokyklos mokiniais globoja koplytstulpį knygnešiams atminti Vilkų kaime ei knygnešių M.Bankaitės ir R Lukošiūtės kapavietes senosiose Plungės kapinėse.
10. 2013 m. kovo 18 d. Plungės Senamiesčio mokykloje parengė spaudinių parodą „Lietuviškas spausdintas žodis sovietinio rėžimo gniaužtuose“.
11. 2014 m.kovo 16 d. Plungės mokykloje surengė spaudinių parodą „Švytinti uždrausta raidė 1864 – 1904 metais ir viktoriną „Knygnešystės fenomeno reiškinys Europoje“.
12. Organizuotos kilnojamos spaudinių parodos, skirtos knygnešiams atminti Kuliuose, Žemaičių Kalvarijoje, Plungės miesto mokyklose.
13. Plungės Senamiesčio mokykloje rašomi darbai knygnešystės tema.
14. 2022 m. buvo organizuotas respublikinis literatūros kūrinio konkursas „Draustos knygos kelias“, gauti 62 autoriniai darbai iš 24 Lietuvos miestų ir miestelių. Konkurso rašiniai suguldyti į paruoštą spaudai leidinį „Neblėstanti knygnešystės šviesa“. Jam parašė pratarmę.
15. Parašė straipsnius: G. Černeckis „Simono Daukanto bibliofilų klubas – knygos ir knygnešių tradicijų puoselėtojas“, „Žemaičių saulutė “, 2000.03.10.; G. Černeckis „Šiuolaikinės knygnešystės kelyje“, „Voruta“, 1998.03.14; G. Černeckis „Kaip mūsų laikų knygnešiai“, „Knygnešys“ , 1990.04.04; G. Černeckis „Literatūros kūrinio konkursas „Draustos knygos kelias Žemaičiuose“, „Varpai“ 2023 Nr. 47.
16. Miesto administracijai pasiūlė knygnešių gatvės pavadinimą Plungėje.

Dr. Irena Kubilienė

Benjaminas Kaluškevičius