Knygos OBUOLYS VAKARIENEI sutiktuvės

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Pirmadienis, 03 Spalis 2022 11:49

Parašė Adelė Daukantaitė-Šeškauskienė

Skaitytojų: 13

Apie naują A.Daukantaitės knygą, rudenį ir obuolius...

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Trečiadienis, 21 Rugsėjis 2022 08:42

Parašė Daiva Rudelytė-Stončienė

Skaitytojų: 42

Kaip jūs manote, ar obuolys vakarienei sveika ir sotu? O gal mažoka po dienos darbų? Daugelis pasakytų, jog mažai - po dienos darbų reikia gerai pamaitinti kūną... Aš vakar pabaigiau skaityti naujausią Adelės Daukantaitės  knygą ,,Obuolys vakarienei''. Ir žinot - pamaitinau ne tik kūną, bet ir savo sielą...

Knyga kietais viršeliais, nedidukė -  kaip rankinukas, tiesiog pati traukia dėmesį. Viršelio autorė – dailininkė Agnė Dragūnaitė. Knygoje rasite ir spalvotų mažučių piešinukų – tai pačios Adelės Daukantaitės darbai.  O ko tik ten neradau!.. Anot autorės - ten ,,bordakėlis''. O aš pasakyčiau, kad toks minčių lobynas, kuris lyg ugnis degina iki pat širdies... Kiekviena eilutė - tai lyg skiepas, lyg adatos dūris: „Ką išsinešiu? /Nieko. /Tiek dirbau, tiek vargau!/ Viską paliksi./ Kokia prasmė gyventi? /Meilė. /Ji yra prasmė, /ji yra gyvenimas...“  Šyptelėjau perskaičiusi: ,,Kiek pirštų turi Dievas? /Kur tik pažvelgsi - visur baksnoja...''...

Autorė kviečia skaitytoją pasikalbėti apie gyvenimo duotybes, savo asmeninį Dievą, gamtos stebuklus ir apie meilę,  kuri yra tyli...  Meilė – būtų pagrindinė minčių tema, bet...  Tik nemeluodami sau galime pasiekti gyvenimo pilnatvę: ,,...save pavasariu mylėk -/ dėkoki už kiekvieną žingsnį....'', „Regėjau - /išėjo saulė į jūrą, /palikusi aukso kelią /žmonėms. /Kas juo eina, /parsineša gyvenimo /druską...“ Adelės kūriniai man panašūs į mįsles, kurias reikia įminti -  jos kviečia mąstyti, žavi minčių paslaptingumas ir paprastumas.

Man labai patiko skaityti rytais. Gerdama kavą su kiekvienu jos gurkšniu aš įkvėpdavau nuostabių minčių aromato, kaip: ,,... malonė tiesiog vaikšto/ ir ieško tų, / kurie jos laukia...'', „Akys! /Jos mato pasaulį - /puošnų, prijaukintą, gražų... /Ar jos mato jį nuogą? /Akys nemeluoja, - sako žmonės, /bet nuogą matyti nedrąsu. /Pasauli, apsirenk!“   Kitas užsikabinimas:  ,,Gyvenkime meilėje, /nes joje - Išmintis '', ,,...kasdien dėkok Kūrėjui/ už įdėtą dieną /į tavojo laiko delną...''...  Visko neišrašysi, nes kiekviena mintis paliesdavo sielą ir ašarą išspausdavo tokie  išminties ir meilės kupini žodžiai. Skaitai ir atrodo, kad būtent tau parašyta, kad eilėse save atpažįsti.

Knyga įdomi. Joje visas minčių asorti: yra  juokingų ir šmaikščių, gilių ir paslaptingų, skausmingų ir su ironijos gaida, kaip antai:  ,,Dainuoja valdžia tautai lopšinę... /Koks sapnas, tokia ir daina!“... Autorei svarbu, kad skaitytojas suprastų, jog gyvename ne tam, kad tarnautume savo ego, o mylėtume save ir pasaulį visa širdim - nemeluodami sau, neišduodami savo dieviškosios prigimties. ,,Malda pražys, /kai sau atleisi, / širdin kai saulę įsileisi...'' – rašo autorė. Atrodo, jog autorė skaito mūsų mintis, paliečia širdį, skverbiasi į vidinį mūsų pasaulį, kuris dažnai maištauja: ,,...sustabdyk savo minties agresiją!'', ,,...prieš vėją sunku eiti, bet... /radęs siūlą, rasi ir kamuolį.''...

Skaičiau ir mėgavausi autorės sugebėjimu paliesti širdį ir suteikti viltį. Anot autorės - ,,ieškau žodžio, /kuris mylėtų tave, / mano Gyvenime...'' Knygoje kiek daugiau dominuoja rudens tema. Gal todėl, jog kiekvienas einame į savo gyvenimo rudenį ir brandą. Ruduo - toks metas, kai norisi šokti su lapais, gerti į save auksines spalvas ir dėkoti Kūrėjui už grožį.  ,,Paskutinis obuolys ant šakos- / pats saldžiausias. /Tai - rudens bučinys...'', ,,...kai žmogaus siela žydi - /Kūrėjas džiaugiasi. /Žydinti siela - amžinumo sodas'' – einu knygos žodžiais...

Autorė išskirtinai pabrėžia savo suvoktą žmogaus misiją šioje žemėje: mylėti - kurti - atiduoti. Ši knyga atrado vietą mano knygų lentynoje, rekomenduoju ją visiems, nes joje - daug atsakymų į klausimus, daug gyvenimiškos tiesos... Tik įsileisk saulę ir ji nuskaidrins visas mintis, jos spinduliai švies mūsų gyvenimo kelyje, tik būk savimi ir neišduok savosios prigimties... – tokios asociacijos, tokios mintys plaukte išplaukia iš knygos puslapių.... „Atviras kaip dangus /paukščiui, /kietas kaip akmuo dirvoje - /kelias, kuriuo darda gyvenimo /vežimaitis... /O kur arkliokas? /Suvoki, jog juo esi pats...“ – baigiu rašinį Adelės Daukantaitės žodžiais, atrastais pokalbiuose su vakaru knygoje „Obuolys vakarienei“...

tik to ir betrūko

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Penktadienis, 09 Rugsėjis 2022 10:10

Parašė Julija Mėčiuvienė

Skaitytojų: 91

Ryto debesys nunešė ašaras

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Trečiadienis, 27 Liepa 2022 18:11

Parašė Adelė Daukantaitė-Šeškauskienė

Skaitytojų: 174

Ryto debesys nunešė ašaras -

neišlijo, jos neišlijo,

kaimo rūbai sausi, nesušlapo -

ten piliarožės rausta,

ten šypsos lelijos...

Teka saulė ir rūkas išeina,

susirinkęs paklotes savas,

lyg kas žaizdą rankom priglaustų -

taip suskausta sieloj kažką...

Ach, tai gandras pasūdė to ilgesio

druskos,

išsivedęs šeimyną į pievą,

kur vorai lyg miegoję nubudo -

taip jie vasarą veja iš kiemo...

Liepa užtepė skonį medaus

ant laukuos jau

paauksintos duonos -

taip geltonais laivais ir atplauks

tas žvaigždėtas dangus

iš rugpjūčio kelionės...

Foto Adelės Daukantaitės

Ir tos dienos giedrumas

User Rating:  / 1

Informacija

Publikuota Pirmadienis, 09 Gegužė 2022 11:21

Parašė Rita Ringienė

Skaitytojų: 315

Šviesa džiugina

bundantį iš vidaus

ir tas giedrumas

artina nutolusius.

(Gintautas Černeckis)

Vakar Naujosios Akmenės bibliotekoje įvyko susitikimas su Simono Daukanto bibliofilų klubo žmonėmis iš Plungės: dalyvavo klubo vadovas Gintautas Černeckis, Aistė ir Mindaugas Talijūnai su dukrele. Kalbėta(si) apie 38-tus metus trunkantį daukantiečių sąjūdį, žygius, susitikimus ir pokalbius apie knygas ir žmones. Pasakojimas dar ir su metraščių, leidinių atsivežta paroda, su dovanojamo ,,Žemaičių bibliofilo“ numeriais. Nepamirštami susitikimai su daukantiečiais Simono Daukanto muziejuje, kai jam patarnavo (kaip ne kartą pati savo darbą buvo įvardijusi) klubo Garbės narė Danutė Veisienė.

Nors vakar lakonikų kūrėjas Gintautas nebuvo lakoniškas, apie savo kūrybą tik renginio pabaigoje trumpai užsiminė, bet prieš metus išleistą knygelę popietės dalyviai norėjo įsigyti. Skaitys vis iš naujo perversdami trumpuosius eilėraščius, iliustruotus tėvo veiklos pasekėjos dukters Aistės monotipijomis (pirmąsias lakonikų knygas iliustravo Gražina Didelytė). Filosofinės minties skalsūs blyksniai iš tylos knygų kambaryje, gal iš įsižiūrėjimo į žalias tolumas, į klausiančio žmogaus akis. Ir jau neatskirsi, kas iš psichologo, istoriko, gamtameldžio žemaičio patirties. Kas palieka iš mokytojo istoriko pamokų, jei į Knygnešių gatvės pašto dėžutę krinta laiškai su skaitančio žmogaus atvaizdais vokuose. Tikrai daugiau negu didėjanti atvirukų kolekcija ar dar viena knyga keliatūkstantinėje namų bibliotekoje. Dar brangiau, kad tėvo pėdomis eina jo vaikai sakydami ,, Nebus paskutinio susirinkimo, nes mes juk ateisime.“ Bibliofilija – ne pramoga, bet visada džiaugsmas ir pokalbis, jei ir ne prieš didelę ar mažesnę auditoriją, bet būtinai dialogas. Pritartų ir Ignas Valantis, kurio brangiosios knygos ir kraštotyros aplankalai jau Viešojoje bibliotekoje. O juk taip neseniai vis turėdavo ko patikslinti, kuo pasidalinti... Dabar už jį kalba kruopščiai surinkti, sumetrikuoti tekstai ir retos knygos.

Taigi žinia kaip šviesa sklinda, ribuliuoja, ir žmonės pasiilgsta pasikalbėti – šviesti ir šviestis.

Metas grįžti namo

ir uždegti laužą

ant pilies kalno,

tamsieji atsėlina

(Iš naujosios lakonikų knygelės ,,Saulės gėlės sėklos“, p. 89)

Ilga buvo Bibliotekų savaitės diena svetingoms naujaakmeniškėms bibliotekininkėms ir jų direktorei Zitai Sinkevičienei. Ilga su dar vienu sakiniu dažnų susitikimų kronikoje. Tiesa, pasigailėjau nors vienu blykstelėjimu nepasidovanojusi paveikslo iš Ritos Almanis parodos, bet gal tą bus padaręs ir šio renginio fotografas Jonas Vapsva. Dar daug ko liko, netelpančio į jokią kišenę, kad ir birbynininkų melodijos su pažįstamų iš Meno mokyklos veidais, dar maloni staigmena su kanklėmis pritariančia Irena Žalimiene. Po renginio sužinosiu, kad atverta suaugusių muzikavimo klasė. Gal ir jos septyni užaugę vaikai džiaugiasi, kad mama groja. Gražu, lyg būčiau pagrojusi pati...