IR ATEIS SAULĖ

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Pirmadienis, 18 Rugsėjis 2023 18:05

Parašė Aistė Talijūnienė

Skaitytojų: 183

Penktosios lakonikų knygos „IR ATEIS SAULĖ“ autorių Gintautą Černeckį kalbino Aistė Talijūnienė. Šios knygos sutiktuvės vyko 2023 m. rugsėjo 16 d. Plungės viešojoje bibliotekoje, gausiame dalyvių būryje.

A.T.: Poetas Vladas Braziūnas apie lakonikas atsiliepė taip: „Galėtum sakyti, jog šios lakonikos – šviesos laiškai suklusti dar gebančiai sielai. <...> Gintauto Černeckio lakonikos beveik neturi kasdienybės ribų – ribojančių. Nebent retkarčiais vos gali nuspėti buvus kokią konkrečią situaciją kaip pirminį eilėraščio impulsą, bet ir tai nedrįstum tvirtinti ...<...>.Nes lakonikos visas konkretybes plečia ir bendrina – iki gryno sielos įvykio.“ Kaip gimsta lakonika?

G.Č.: Lakonika tiesiog atsiranda kaip sielos įvykis, be valios pastangų. Laisvai      budraujant, patiriama Tikrovė, t. y. Transcendencija. Tokioje būsenoje , tik akimirką gyvas kalbasi su gyvu. Ir toji regima akimirka yra grožio, šventumo  dvelksmas, kurį bandau pagauti.

A.T.: Poetas Rimvydas Stankevičius savo atsiliepime apie knygą „Lakonikos“ rašė: „ Pats terminas, matyt, autoriaus naujadaras, reiškia tam tikrą ( per visą knygą išlaikytą) ritmika sukonstruotą, Rytais gaiviai dvelkiantį ketureilį – sinkope paremtos semantinės struktūros  - kažką tarpinio tarp haiku ir sentencijos“. Ar lakonika yra eilėraštis?

G.Č.: Lakonika nėra sukonstruota. Neturi formulės. Ji ištinka. Regima. Likimiška. Aplanko iš tuštumos ir pradingsta tuštumoje, palikusi paslaptį. Iš kitos pusės, įvilkta į kalbos drabužius, patirtis kristalizuojasi. Bet gyvybinė energija niekur nedingsta, gaivina širdį šviesa.

A.T.: Kokiam reikia būti, kad patirtum Tikrovę?

G.Č.: Tik gyvas žmogus pasijaučia tikras. Pusgyvė būtybė negali regėti Tikrovės, nes Transcendencijos neįmanoma išmokti. Ji – patiriama, kaip paslaptis. Ir žmogus yra paslaptis.

A.T.: Kokia yra lakonikų kalba?

G.Č.: Lakonikose yra mažai kalbos. Gausi kalba paskandina esmę. Esmę galima tik pamatyti. Lakonikų kalba glausta ir paprasta. Nekasdieninė. Lakonika – santūri. Dėl Transcendencijos ji  negali būti visai aiški masinės kultūros vartotojams. Dabartinė poezija dūsta nuo perteklinės kalbos.

A.T.: Apie ką yra  lakonikų rinkinys „IR ATEIS SAULĖ“?

G.Č.: Ši knyga yra apie gyvenimo džiaugsmą. O jis gyvena ten, kur daugiau saulės. Šviesos. Gyvybės. Ten, kur žmogus yra pats savimi. Ten, kur žmogus pats save patiria. Ties Žemės ir Dangaus riba. Tą šventą akimirką, kai žmogus gyvas ir mirtingas Ugninė Gėlė praneša: „ Dabar esi gyvas. Nenusisuk.“ Ir tada pamatai, kur gyvena džiaugsmas.

A.T.: Kiek yra filosofijos lakonikose?

Lakonika yra poetiška filosofinė miniatiūra. Lakonikose yra filosofijos tiek, kiek poezijos. Tikra poezija – metafizinė. Autonomiška. Tiek poeto, tiek filosofo kalba yra laisva ir graži.. Bet daugeliui žmonių jų autentiškas mąstymas atrodo nesuprantamas, nes masės nusisukusios  nuo prigimtinės kultūros.

A.T.: Lakonikose  prasiveržia gamtajausminė lietuvio prigimtis. Jos alsuoja pirmapradiškumu. Koks lakonikų ryšys su senųjų lietuvių gamtajausmine kultūra?

Man yra sava prigimtinė tautos kultūra, grindžiama dorovinėmis, dvasinėmis vertybėmis. Mūsų protėvių gyvensena buvo gamtajausminė. Senieji lietuviai laikėsi ciklinio laiko, mokėjo gyventi amžinybėje. Jų nebaugino beribiškumas. Branginu baltiškos kultūros sakralumą. Pagarbą gyvybei. Stengiuosi puoselėti mūsų pačių dvasingumo tradiciją, kurią perduodu modernia lakonikų kalba.

A.T.: Išleisti penki lakonikų rinkiniai: „Knygos pakeleivio užrašai“(2001), „Slaptakeliai Slaptavietės Slaptaknygės – Gražinos Didelytės ofortai su G. Černeckio lakonikomis (2004), „Lakonikos“ (2012), „Saulės Gėlės sėklos“( 2021), „IR ATEIS SAULĖ“(2023), kuriuos iliustravo dailininkai: šviesaus atminimo Gražina Didelytė, Aistė Talijūnienė ir Augustinas Virgilijus Burba. Koks iliustracijų vaidmuo lakonikų knygose?

G.Č.: Žiūriu į knygą kaip į meno kūrinį. Tik meninės individualybės sukuria įtaigius kūrinius. G. Didelytės ir A. V. Burbos ofortai yra nepaprasto talento grafikų darbai, kurie ne tik plečia lakonikas vaizdu, bet yra savaime metafiziniai. Buvo pastebėtas sėkmingas A. Talijūnienės debiutas, iliustruojant lakonikų rinkinį „Saulės Gėlės sėklos“. Jos subtili linija -  gyvastinga, grožiu dvelkianti. Galvoju, kad autentiški dailininkų kūriniai ir lakonikos alsuoja vienu kvėpavimu ir atveria tai, kas turi gyvastį.

A.T.: Ar galima tikėtis naujos lakonikų knygos?

G. Č.: Mane aplankančios lakonikos yra dovana, su kuria dalinuosi. Tikiu, kad būsiu lankomas šviesos paukščių, kurių giesmės gaivins širdį. Kai tikiu, tada regiu. Kai regiu, tada patiriu. Patiriu tai, kas yra.

Foto: Sauliaus Narkaus ir Ritos Ringienės

Ugniniai užkalbėjimai

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Sekmadienis, 24 Rugsėjis 2023 17:43

Parašė Rita Ringienė

Skaitytojų: 161

Gintautas Černeckis – mokytojas bibliofilas, kūrenantis knygnešystės ugnį Žemaičiuose (nuo 1987 metų Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas, inicijavęs ,,Žemaičių bibliofilo“ leidybą). Už moksleivių žygius, parodas ir literatūrinį konkursą „Draustos knygos kelias” 2023 metų pavasarį apdovanotas knygnešio Martyno Survilos premija. Pagal išsilavinimą psichologas, istorikas, pagal pašaukimą – mokytojas, radęs kelią į mokinių širdis, išugdęs pasekėjų, todėl cituoju vieną jo atsakymą iš interviu: ,,Mokykloje buvau ir valtininku, ir sodininku. Visai nesisteminis. Toks pats sau ir vaikams. Nuo 1995 metų Senamiesčio mokykloje pradėjome minėti Knygnešio dieną. Nors valdantieji atsisakė tautinės mokyklos projekto, man niekas netrukdė iki išėjimo į užtarnautą poilsį būti lietuviškos mokyklos mokytoju. Taip ir nepasidariau paslaugų teikėju. Dirbau mokykloje valtininku, padedančiu norintiems persikelti per upę. Mokiau skaityti knygas susikaupus ir širdimi, o tai nelengva.“

Taigi sodininkas ir valtininkas turi paslaptį – kuria lakonikas, kai teksto mažai, o minčiai erdvu. Tai – strofos su neapibrėžtu skiemenų skaičiumi eilutėje. Eilėraščiai originalūs pagal žanro pavadinimą, laisvi pagal kontekstą, bet vis su atkaklaus sodininko siekiu puoselėti ugniagėlę ir sėti jos sėklas. Nuo 2001 metų išėjo penkios šio kūrėjo knygos: ,,Knygos pakeleivio užrašai“ (2001), ,,Slaptakeliai, slaptavietės, slaptaknygės“ (2004), „Lakonikos“ (2012), „Saulės gėlės sėklos“ (2021), ,,Ir ateis saulė“ (2023).


Kūrybos šaltinius autorius yra nurodęs trečiosios lakonikų knygos pristatymo įžangoje (,,Žemaičių saulutė“, 2012-07-27, nr. 685). Garbė jam, kad dalinasi žinojimu, jog trumpa forma iškalbiai rašė Rabindranatas Tagorė, Omaras Chajamas, Kahilis Džibranas, Jurgis Baltrušaitis, Antanas Kalanavičius, Vytautas Karalius ir kt. Poeto atvirumą papildo ir preciziškas bibliofilo
tikslumas. Paklaustas, kaip gimsta tie posmeliai, vidinio ritmo sakiniai, yra sakęs: ,,Vienintelis būdas susipažinti su savimi yra kultūra, dvasingumas – tai sielos gyvenimas, kelionė į save. Tik širdimi priimu Aukštųjų pasaulių vibracijas. Iš čia ir vidinis lakonikų ritmas. Regiu sąmonės vaizdą, kurį skubu išsaugoti žodžiais. Bet kaip atkurti, atspindėti švytinčią patirtį? Kai nebėra žodžių, tik nuostaba. Lakonikas traukiu kaip žuvis iš gelmės. Pasitaiko – nutrūksta. Vėl kantriai laukiu „kibimo“. Čia toks sielos darbas. Labai intensyvus, reikalaujantis didelės įtampos. Ir kartu palaimingas. Suteikiantis gyvenimui prasmės ir džiaugsmo. Lakonikos – išnešiota gyvastis. Iš vidinio turto pasidalinimui. Supratau, kad kūryba – nepakeičiama saviugdos priemonė, skatinanti evoliucijos procesą. Kitaip neįmanoma pastatyti Šviesnamio savo viduje.“


Taigi šie trumpi eilėraščiai yra vidinės kelionės atšvaitai, žodinės fotografijos. Bet rašyti trumpai nėra lengva, juolab sutilpti į apibrėžtą skiemenų skaičių strofoje kaip haiku 17 skiemenų trieiliuose ar 31 skiemens tankose. Skiemenų griežta apibrėžtis ir apsauga nuo tuščiažodžiavimo, ir minties koncentracija kaip suspaustoje laikmenoje, išgrynintoje formulėje. Toks poetinis
kalbėjimas būdingas Rytų kultūrai, bet vis dažnesnis Vakarų poezijoje. Šiuolaikiniai lietuvių haiku kūrėjai Dainius Dirgėla ir Nerijus Cibulskas. Prieš devynerius metus, 2014 metais pradėtas organizuoti Biržų haiku konkursas jau respublikinis. Gintauto Černeckio lakonikos kaip giminiškas atliepinys ne tik žemaičiuose.


Lakonikų eilutės žodis gręžiasi į dailę, kaligrafiją, kad vaizdas ir poezija, linija ir mintis apsikeisdami pildytų vienas kitą jau be klausimo, kas pirmesnis. Trumpėjimas ir iš skubos, ir iš sutelkties. Jei literatai pradėtų nuo posmelio, užaugtų poetų, atkristų grafomanų... Kaip bebuvę, mintys lukštenasi, skleidžiasi, byra, kol išsigrynina, todėl su Gintauto Černeckio lakonikomis gera tyliai pabūti. Tiek turinio, tiek formos prasme – gražūs leidiniai: pirmosios trys knygos iliustruotos Gražinos Didelytės grafika, penktoji – dailininko Augustino Virgilijaus grafikos ofortais, ketvirtoji – dukters Aistės Talijūnienės monotipijomis. Dukra ir meninė redaktorė, ir tėvo pasekėja: koks džiaugsmas kada nors palikti asmeninę biblioteką savo vaikui. Ir ne tik biblioteką...


Lakonikos nuo trečiosios šio kūrėjo knygos atskiriamos romėnišku skaitmeniu, spausdinamos tik po vieną lapelyje. Taip skaitytojui išsiskiriančio teksto romėniškas skaitmuo kaip adresas, kad lengviau būtų surasti, sugrįžti, iš naujo perskaityti įsiminusią strofą. Gal kuriam skaitytojui ir asociacija su Pietų Graikijos Lakonikos dalyje gyvenusiais asketiško auklėjimo
spartiečiais, kurių mylimosios ir motinos liepdavo grįžti iš mūšio ,,su skydu ar ant jo“. Gyvenimo ir meno maksima – viskas arba nieko. Nuolatinis veržimasis į šviesą – toks šių lakonikų žmogus:  optimistas, bet ir įspėjantis apie šešėlius, žemumas, prarastis. Nors lakonika pati savaime yra minties išraiška trumpiausiu sakiniu, bet ir į knygas sueina vis trumpesni jų vėriniai: pirmojoje – 255 strofos, trečiojoje – 305 vėrinys, o ketvirtoje ir ką tik išėjusioje penktojoje jau tik po 100.
Vadinasi, patys rinkiniai lakonėja, bet įgyja galios suvienyti ratu susėdusius kamerinio renginio dalyvius. Žaidimas tik iš pirmo žvilgsnio, nes gali būti ir toks kolektyvinio skaitymo būdas. Jau pamėginot? Ir niekas nenorėjo išeiti iš to Rato? Drįstu spėlioti, nes taip esame skaitę Guilevičiaus ,,Euklidijas“ (Eugène Guillevic. Euklidijos. Iš prancūzų kalbos vertė Eduardas Klimenka. Vilnius: Aidai, 2011. 132 p.). Tai kiek ilgesni egzistencinės geometrijos eilėraščiai, bet kaip ir lakonikos atsiveriančios pakartotiniam skaitymui. Kaip langas į žmogaus sielą, viltingą slėpinį. Tad lakonikos – ir iškalbios runos, kalbėjimo(si) ženklai. Jos galėtų skleistis net ant psichologo stalo. Kaip Rytas ir Vakaras, kaip Diena ir Naktis, kaip Šviesa ir Tamsa... Būties opozicijos, dvi Tiesos svarstyklių lėkštės neatskiriamos. Poezijos skaitymą mažoje grupėje kaip terapiją pritaikė poetė Jūratė Sučylaitė ne tik įgijusi kvalifikuotos poezijos terapeutės- biblioterapeutės sertifikatą. Tad ir Gintauto Černeckio lakonikos galėtų veikti terapiškai: vieniems budindamos savivertę (,,Gera žinia/ ateina iš toli,/ kai žmogus/ gina/ dvasios tvirtovę.“), kitiems raudamos puikybės, lengvabūdiškumo daigus (,,Daugiaveidis tolsta/ nuo brolybės kalno,/ išdavystė suka lizdą/ jo namuose.“). Tad ar bereikia priminti apie žodžio gydomąją galią, apie kurią žinojo mūsų protėviai: ,,Žodis baudžia, žodis glaudžia.“ Ar būtų kalbėję ir užkalbėję negyjančią rožę kojoje, ar būtų laiminę, linkėję lydėdami iš namų į ilgą kelią.


Poezija yra terapija ne tik skaitančiam, bet ir ją kuriančiam kaip skydas nuo pasaulio triukšmo ir tuštybės. Tad ir tu, tylusis skaitytojau, pajusi, kad kūrėjui nebūna lengva, bet jis lieka stiprus kurdamas, kūrendamas, eidamas ir tam ryžtis skatina tave. ,,Jeigu žodžiai netikri, juos išnešios vėjai“, – ataidi iš pirmosios Gintauto Černeckio knygos. Bet juos pildo, pripildo kitos strofos iš naujausio vėrinio ,,Ir ateis saulė“. Tebūnie ramu ir šviesu priartėjusio rudens Lygiadienio sulaukus, juk tam ir naktis, kad ilgėjančių dienų vis lauktume. Baigdama vietoj žiburio dvi išsirinktas lakonikas iš naujausios knygos perskaitysiu.



***
Keliauja sau vabalėlis,
svarbu neužgauti,
iš toli girdžiu
jo žingsnius.

***
Mintis blyksteli
lyg žuvis iš vandens,
ir panyra
sidabras gelmėn.

Brū - Konstantinui

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Šeštadienis, 29 Spalis 2022 11:28

Parašė Julija Mėčiuvienė

Skaitytojų: 823

Tylusis kambarys

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Trečiadienis, 15 Kovas 2023 20:10

Parašė Gintautas Černeckis

Skaitytojų: 534

Mano namuose yra tylusis kambarys

Su langais į dangų.

Čia laikas sustoja.

Tačiau yra tokių svečių,

Kurie skuba ištrūkti iš jo.

Tokie tarsi neįeina į tylųjį kambarį.

Jie praslysta pro šalį,

Praplaukia kaip valtys be vairininkų.

Jų akys beviltiškai klaidžioja

Tyliojo kambario paviršiumi

Be dangaus ilgesio.

Tokie neįeina į tylųjį kambarį,

Nes bijo gelmės.

Jie neišdrįsta leistis į tolimas keliones,

Nepatiria džiaugsmo,

Nes jų sielos lyg tingūs laiveliai

Ilsisi ant kranto

Arba užplaukia ant seklumų.

Tokiems svečiams nėra kas veikti

Tyliajame kambaryje,

Kuriame karaliauja neapčiuopiami

Jiems daiktai – knygos.

1998 m.

NESANTIS ŽODIS

User Rating:  / 1

Informacija

Publikuota Antradienis, 13 Gruodis 2022 17:54

Parašė I.L.

Skaitytojų: 782

Nauja, rankomis įrišta Ilonos Linkevičienės apsakymų knyga, išleista Plungėje 2022 m. (120 psl.)

Be detektyvinės apysakos knygoje - 16 apsakymų. Kiekvienas kūrinys turi tam tikrą mistinę aurą - ir kiekviename apsakyme ji įgauna vis kitokį pavidalą.

Daugiau: Vajas Miracles

Autorė dėkoja Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovui Gintautui Černeckiui, pakvietusiam pristatyti šią knygą.