Apie meną, lygmenis ir lakonikas
- Informacija
- Publikuota Trečiadienis, 02 Sausis 2019 10:00
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 5257
Gintauto Černeckio lakonikos – kaip užkalbėjimai, „kaip burtažodis, raginantis veikti, laukti, nenusiminti“ (Rita Ringienė, Akmenės gimnazijos mokytoja lituanistė), kaip „kelias, kuriuo praeis bent du vienišieji bus šventas ir parodys kryptį likusiems“ (knygotyrininkė, literatė dr. Nijolė Lietuvninkaitė), kaip talpiame žodyje slypinti „kūrėjo tvirtybė ir įtaiga, jo begalinis tikėjimas šviesos ir tiesos galia“ (poetė Justina Žukinskaitė).
Akivaizdu, jog lakonikos randa atgarsį kiekvieno skaitančiojo širdyje ir mintyse, nes universali, simbolių kupina poetinė erdvė rezonuoja su skaitytojų vidiniu pasauliu.
Stebina kita. Atsitraukus nuo eilėraščių ir pažvelgus į jų visumą tarsi iš šalies, lengva pastebėti bendrą kryptį - lakonikomis nužymėtas kelias veda... trancendentinio pasaulio link. O tai jau žavi ir jaudina ne mažiau, nei J. S. Bacho muzika ar M. K. Čiurlionio paveikslai.
Taip, - meną lengviau pajausti, nei apie jį kalbėti.
Apie meną...
...apskritai Arno Anzenbacher leidinyje FILOSOFIJOS ĮVADAS sakoma: „Čia turime du dalykus: 1) Menas yra laisvas. Jo tikslas yra jis pats. Jis nėra subordinuotas jokiam išoriškam jo atžvilgiu tikslui. Tuo jis skiriasi nuo bet kokio amatininkiškai techniško gaminimo. 2) Menas kai ką pateikia. Jis kai ką išreiškia. Jis yra komunikatyvus.“
Suprantama, kaip A.Anzenbacher atskiria meną nuo amato, tačiau nelabai aišku, ką jis norėtų pasakyti teigdamas: „menas kai ką pateikia, kai ką išreiškia“...
Galbūt kiek konkrečiau ir šiek tiek mums suprantamiau apie meną rašo Vydūnas savo veikale TAUTINĖS RAŠTIJOS REIKŠMĖ IR UŽDAVINYS: „Menininko nuotaika kiekvienu brūkiu persineša ant jo kūrinio. Aišku, kad ji nėra matoma. Vis dėlto ji veikia. Kūrinys atrodo ko gražesnis, kada jis kurtas ko gyvesniu pakilimu. Kas be jo kurta, be šviesėjusio vidaus gyvumo, nėra gražu. Tai ir neveikia, netraukia žiūrovo, nežadina jo nuotaikos.
Šia citata tarsi patikslinamas abstraktus posakis „menas kai ką pateikia“.
Kaip pavyzdys tam galėtų būti atsitikimas Tarptautiniame M.Oginskio muzikos festivalyje Plungėje. Teko būti garsaus pianisto Petro Geniušo koncerte. Nors klausytojai po kūrinio mandagiai paplojo, P.Geniušas netikėtai tarsi atsiprašė: „Skauda pirštą, susižeidžiau...“ Sėdint pirmoje eilėje buvo matyti, kaip pianistas susikaupė... ir vėl pradėjo groti. Iš scenos muzikos srauto pavidalu pasklido nežemiška energija, visai klausytojų salei užėmusi kvapą ir suteikusi nė su kuo nesulyginamą palaimą. Tai buvo daugiau nei muzika. Po kūrinio visi žmonės susijaudinę atsistojo ir plojo, negailėdami jėgų, dėkodami už tai, ką pajautė.
Šis pavyzdys iš muzikos pasaulio taip pat neprieštarauja kitai Vydūno minčiai, kuris, be kūrybinio proceso, nepamiršta ir kitos svarbios sudedamosios dalies – meno pajautos: Prisimintina ir tai, kad kartais vienas veikalas vienam atrodo gražus, o kitam nieko nereiškia. Sakoma, skonis esąs nelygus arba kiekvienas turįs savo skonį. Bet maža tuo pareikšta. Dalykas, rodos, geriau aiškėtų sakant, kad vienam grožė atsidengia, kitam lieka pasislėpusi, kadangi jis yra žlibas. Grožė yra tiktai gyvėjusios dvasios žmogaus patiriama. Norėdamas galėt ja pasimėgauti, jis turi jai pribręsti.“
Kaip puikiai ši Vydūno mintis dera prie anksčiau paminėto A.Anzenbacherio teiginio „menas yra komunikatyvus“.
Kitais žodžiais galima pasakyti, jog menas yra žmogaus sukurta nemateriali būties forma, turinti energijos.
Iš kur visa tai? Kaip menininkas gauna talentą, įkvėpimą, kūrybinę galią?
Šįkart nuo muzikos atsigręžkim į poeziją.
Gintautas Černeckis iš pradžių suabejoja tarsi filosofas:
aš žinau,
bet iš kur žinau –
nežinau
kol pagaliau kitoje lakonikoje kalba užtikrintai kaip menininkas:
neimu
iš Dievnamio -
gaunu
Būtent tai ir užtvirtina Jurgis Baltrušaitis savo veikale AUKOS MENAS: „Tik kūrėjai, pažymėti šiuo meno-aukos ženklu, gali apie save pasakyti: „Laisva ir teisinga jų dvasios kalba,/ Ir valiai dangaus ji draugiška“. Kad šis teisingumas, ši laisvė, ši sandrauga atsirastų, kūrėjo veiksmai turi tą dangišką valią pakartoti, turi su ja sutapti, arba net su ta visuotine valia susilieti. Kitaip mūsų kūryba liks tik kerinčia grožio šviesa, didingu vaizdu, mokančiu mus pažinti pasaulį, bet netaps anuo nenusakomu paslapties spėjimu, gyvu apreiškimu.
Įkvėpimas iškelia poetą virš jo paties, tai yra iškelia gyvenimą virš gyvenimo.“
Tai paprasta ir aišku – praėjus kančios ir tobulėjimo Kelią ir palypėjus Laiptais Šviesos ir Tiesos link, žmogus-kūrėjas tarsi tampa Aukščiausiojo Kūrėjo valioje (taip tarsi pereinama į aukštesnį lygmenį).
Apie lygmenis
Siekiant suprasti kai ką daugiau apie menininko kelią, vėl pasitelkim Vydūno mintis, tik šįkart iš jo veikalo POETAS IR KULTŪRA: „Tikras poetas arba rašytojas vienu sakiniu beveik visą pasaulį nušviečia. Ir dar vieną dalyką atlieka tikrasis poetas rašytojas. Jis gyvena tarsi už kitus, juos pavaduodamas. Sakoma: kiekviename žmoguje yra visuma – dangus, žemė ir pragaras, visos galės ir negalės. Žmogus – tai mikrokosmosas.“
„Žmogus yra Knyga – be pradžios ir pabaigos“ – antrina Gintautas Černeckis pirmojoje lakonikų knygoje „Knygos pakeleivio užrašai“, atiduodamas „dvasinę skolą mielai Pakeleivei už dovanotą Dangaus šypseną ir nenumaldomą šviesos ilgesį.“ Iš knygų sėmesis išminties (bent savo asmeninėje bibliotekoje jų turįs daugiau nei tris tūkstančius), poetas, pedagogas ir bibliofilas savo pirmojoje knygoje nuosekliai surikiuoja lakonikas – pirmiausia pašnekesiuose su Knyga:
***
kas žino
kiek eisi,
kad nueitum
***
pradžioje nesuprasi,
kodėl Mokytojas nesibeldžia
į Dangaus vartus
***
kai norėsi dvasinių turtų,
Mokytojas nustebins
Savo sielos švara
***
Kai Mokytojas pasakys,
kad nežinai svarbiausio,
nebūsi beviltiškas,
jeigu tai suprasi
***
tavo akys
nematys Dangaus,
jeigu jose nebus Dangaus
***
nebus pergalių,
nebus pralaimėjimų
didžiajame vyksme –
tik nuostaba
***
iš aukščiau
matysi daugiau
savęs
Skaitant antrąją knygos dalį „Sveikinimai“, vėl žavi kiekviena įžvalga:
***
kai esu keleivis,
ieškantis Dievo,
nėra mirties
***
kai Kelias
ir Dangus sueina,
gilėju
***
kai bendraudamas
su žmonėmis dalinuosi,
kalbuosi su Tavimi
***
nekopiu į Tavo
saulėtus kalnus
sveikinu Tave
***
kai semiuosi
iš Tavo gilesnių šaltinių,
atrandu Kelią
***
jei mano viduje
nėra Dangaus
atsiveria pragaro vartai
***
Tavęs neklausdamas
einu -
į paslaptį iš paslapties
Paskutinė pirmosios knygos dalis – „Laiptai“.
***
mąstanti
siela –
versmė
***
bundantysis
švinta
iš vidaus
***
Kelias
pranyksta
sustojus
***
jeigu pragaras
atsiveria prieš mane,
turiu jį praeiti
***
šviesybės laiptai –
Dievkalnis
sielai žvalgytis
***
aš, nuolat kuriamas,-
aukštesnis
už save
Kiekvienas knygos skyrius – tarsi naujas lygmuo! Pradedant nuo ištakų, atrandant tai, kas svarbiausia ir Jį sveikinant, vėliau dar pakylant tarsi laiptais, kol suvokiamas visas pasaulis. Tyliai sau skaitai ir gėriesi viskuo – taip pat ir dailininkės Gražinos Didelytės miniatiūromis, kurios lydi poeto Gintauto Černeckio „Knygos Pakeleivio užrašus“. Didžiulė meno sankaupa nedidelėje knygoje!
Ir vis dėlto, vėliau pasirodo, jog tai buvęs tik Kelias dar aukštesnio lygmens link...
Blyksnis... apie „Lakonikas“
2012 metais išleistoje Gintauto Černeckio knygoje „Lakonikos“ Gražinos Didelytės Pažinimo medis ant viršelio žada naują proveržį.
Ieškau. Randu.
Vos jaučiama
esmė atsiveria
mirties kambaryje –
ir niekada daugiau
(XVIII, Gintautas Černeckis, LAKONIKOS)
Jautiesi taip, tarsi žvelgtum į Čiurlionio paveikslus ar klausytumeis Bacho. Atiteka... žinojimas. Taip meno galia atveriamos trancendentinio pasaulio durys. Tai pajutus, verta iš pagarbos nusilenkti Kūrėjui. Ir patylėti. Tekalba poetai...
Tikiu, kad poezija gali būti sukurta iš kokių... penkių žodžių. J.Baltrušaitis rašė, kad tobulas eilėraštis privalėtų susidėti iš keturių eilučių. Visa eilėraščio paslaptis – kaip uždaryti, sutramdyti, paklupdyti ant kelių... Visatą. (Sigitas Geda, PASAULIS TAVO LABORATORIJA)
***
duota –
duodančiam
dvasioje
(Gintautas Černeckis, KNYGOS PAKELEIVIO UŽRAŠAI)
Poezijos! Dvigubą!
- Informacija
- Publikuota Ketvirtadienis, 22 Rugpjūtis 2019 15:02
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 4318
Rugpjūčio septynioliktąją Plungės parkas skendėjo poezijos auroje – vidurdienį ir popietę vyko poezijos skaitymai.
Vaikų bibliotekoje susirinko vingiorykštiečiai ir jų svečiai iš Šiaulių, Rietavo, Kelmės žemaitiškai pasirokoutė. Literatų susitikimas sukosi apie tris mylimas – ši Žemaitės kūrinio tema tiko ir pritiko prie skambėjusių dainų, pašmaikštavimų, rimtų eilių skaitymo bei smagių humoreskų. Širdingai liejosi Danutės Narkienės dainos, pritariant armonika, gitara grojo ir dainavo žavioji Regina Miežetienė, kvapą užgniaužę klausėmės dainuojant Dianai Paulauskienei, o ką jau bekalbėti apie „dvi seseris“ – klubo vadovę Adelę Daukantaitę bei Ireną Stražinskaitę Glinskienę! Irenos neeilinis aktorinis talentas stebino ir žavėjo visus ir kiekvieną! Žinoma, netrūko ir eilėraščių – daugiausia apie... meilę: Žmogui, Tėvynei, gamtai.
Ir iš tiesų, buvo gaila palikti tokį jaukų bičiulių susibūrimą jam dar nepasibaigus, tačiau norėjosi suspėti ir į poezijos skaitymus, vyksiančius prie Čiurlionio paminklo. Čionai, vykdant „Čiurlionio kelio“ renginių ciklą, atvyko poetai iš Vilniaus, Druskininkų, Kelmės ir kitų miestų. Žurnalo „Naujoji Romuva“ redaktorius Andrius Konickis pristatė ne tik garbingus poetus: Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkę Birutę Jonuškaitę, druskininkietę Ritą Makselytę, plungiškiams literatams gerai pažįstamą Viktorą Gulbiną, poetę iš Kelmės Oną Jautakę, bet ir Čiurlionio paminklo autorę, skulptorę Dalią Matulaitę. Širdin smigo melancholiškos ir itin melodingos bardo iš Telšių Romualdo Miškinio dainos.
Įgarsinimo ir įrašymo technika gal kiek ir pavedė – neretai vėjas užgoždavo poeziją. Nebuvo gausu ir klausančiųjų. Užtat susikaupus buvo gaudyte gaudomas kiekvienas tariamas žodis, žavimasi naujais atradimais, gėrimasi ir džiaugiamasi. Plungei kultūrinio gyvenimo gali daug kas pavydėti – rodos, iš tiesų meno žvaigždžių kelias driekiasi pro šį nedidelį miestą.
Daugiau vaizdo įrašų:
ŽDM direktorius Alvidas Bakanauskas maloniai nustebino jautriu požiūriu į meną ir... savo eilėmis!
Šį Birutės Jonuškaitės eilėraštį, rodos, norėtųsi išmokti atmintinai...
Daugiau nuotraukų rasite fotoalbume.
ŽEMAIČIŲ BIBLIOFILAS Nr.8
- Informacija
- Publikuota Trečiadienis, 02 Sausis 2019 09:48
- Parašė Gintautas Černeckis
- Skaitytojų: 4780
Paroda „Žmogus su knyga vaizduojamajame mene“ Žemaičių dailės muziejuje
- Informacija
- Publikuota Penktadienis, 28 Vasaris 2020 18:18
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 3152
2019 m. lapkričio mėn. 23 d. Žemaičių dailės muziejuje vyko Simono Daukanto bibliofilų klubo 35-mečio sukakties minėjimas. Šia proga buvo atidaryta klubo vadovo, istorijos mokytojo, literato, kolekcininko G. Černeckio skulptūrėlių ir atvirukų paroda „Žmogus su knyga“.
Knygos keliu – šviesos link...
Pastaraisiais dešimtmečiais plungiškius ir jų svečius įvairiausiais renginiais lepina fundamentaliosios miesto kultūros įstaigos: Viešoji biblioteka, Kultūros centras, Žemaičių dailės muziejus, M. K. Oginskio meno mokykla. Vietiniams gyventojams tapo įprasta, kai kultūra skverbiasi į kiekvieno gyvenimą įvairiais pavidalais: koncertais, mokslinėmis konferencijomis, festivaliais, parodų atidarymais, knygų pristatymais, susitikimais su kūrėjais, kitais renginiais, iš kurių pažymėtini išskirtiniai Tarptautinės M. Oginskio klasikinės muzikos festivaliai, Pasaulinės žemaičių meno parodos. Vien paminklas M. K. Čiurlioniui parko skverelyje daug ką pasako apie šių dienų Plungės visuomenės požiūrį į kultūrą.
Tačiau šiame Plungėje vykstančių kultūrinių renginių sraute ypatingo dėmesio nusipelno būtent bibliofilų 35-mečio paminėjimas. Ne vien todėl, kad į šį renginį susirinko knygos mėgėjai pasidalinti prisiminimais apie klubo veiklos pradžią ir nuveiktus darbus. Svarbu tai, jog čia buvo galima pamatyti, kaip geroji dvasiškai tobulėjančio žmogaus patirtis perduodama jaunajai kartai – tai leidžia išsaugoti kultūros tradicijas. Be to, kiekvienam dalyviui tai buvo neįkainojama galimybė susikaupti, įsiklausyti ir kitaip pažvelgti į tyliąsias kultūros gelmes ir erdves.
Kelias saulėto žmogaus link prasideda... nuo vaikystės
Trisdešimt trejus metus Bibliofilų klubui vadovaujantis mokytojas G. Černeckis, teikdamas pirmenybę knygos kultūros tradicijų puoselėjimui, renginio pradžią patikėjo jaunimui. Duoną ant lininės juostos įnešė penkerių metukų Austėja Talijūnaitė, lankanti Mažąjį Klaipėdos licėjų, bei dešimtmetės Gabija Balčėtytė ir Gabrielė Talijūnaitė iš Klaipėdos licėjaus. Trispalvės žvakės liepsna ir jaunimo atliekami muzikiniai klasikiniai kūriniai bei skaitomuose posmuose besiliejančios mintys apie meilę spausdintam lietuviškam žodžiui sukūrė iškilmingą nuotaiką. G. Černeckio lakonikų ciklą „Lietuviško žodžio kalvėj“ skaitė jo buvę auklėtiniai, dabar Plungės „Saulės“ gimnazijos mokiniai: Laura Bertašiūtė (Simono Daukanto bibliofilų klubo narė) Brigita Dyburytė, Simona Drackytė, Paulius Kniūkšta, Dovilė Kubiliūtė, Evelina Stancikaitė, Eligijus Šalkauskas, Rūta Šukytė ir prie jų prisijungusi Simono Daukanto bibliofilų klubo narė Agnė Staupelytė. Literatūrinę-meninę kompoziciją parengė „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja, dabartinė jų auklėtoja Ramutė Damulienė. Ši jaunimo parengta šventinės programos dalis stebino ir žavėjo branda bei rimtimi.
„Knygos visada vienydavo žmones, sukurdamos tam tikrą ryšį. Taip jos vienija ir Simono Daukanto bibliofilų klubą, kuriame yra moksleivių, mėgstančių knygas. Jauniausi klubo nariai pradeda ieškoti tikrojo „aš“, skaitydami klasikinę literatūrą, stengiasi perprasti išmintingų tekstų reikšmę, juos prisiminti ir įsisąmoninti. Ne vienam jų knygos tampa gyvenimo būdu, išraiška, net komunikavimo proceso dalimi. Jaunam žmogui dažnai reikia stumtelėjimo į priekį, keleto padrąsinančių žodžių ir apsisprendimo galimybės. [...] Užteko vos kelių valandų susipažinti su kiek kitokiu, dar nepaliestu pasauliu. Su knygų pasauliu, kuriame tarp puslapių šnabžda išmintis“. Tokie moksleivės Agnės Zėringytės įspūdžiai, apsilankius bibliofilų susirinkime G. Černeckio bibliotekoje 2017 m. („Žemaičių bibliofilas Nr. 7 )
Tai dar kartą patvirtina, - kaip svarbu tikrąsias vertybes puoselėti nuo pat mažų dienų. Juk ir Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovo pažintis su knyga prasidėjo vaikystėje, kai mama padovanojo pirmąją knygelę „Broliai Grimai PASAKOS“ (1954). Taip knyga, tapusi pakeleive, lydėjo visą gyvenimą, kol jos suteikta išmintis ėmė kristalizuotis ir reikštis paties G. Černeckio kūryboje. Pradžioje mintys liejosi į eilėraščius, vėliau išleistos trys lakonikų knygos, kurios atgulė šalia kitų knygų didžiulėje - virš 4 tūkstančių talpinančioje! - asmeninėje bibliotekoje.
Domėjimasis knygos pasauliu prieš 35 metus subūrė bendraminčius į S. Daukanto bibliofilų klubą, o per ilgus pedagoginio darbo metus Senamiesčio mokykloje nemaža moksleivių buvo įtraukta į bibliofilinę veiklą. Vienas jų - Tomas Petreikis - tapo socialinių mokslų daktaru, 2014 m. apgynęs disertaciją „Regioninės knygos kultūra Žemaitijos knygos 1905 – 1944 m. pavyzdžiu“.
Tautinės kultūros kūrimas vienija ... Nuo intencijos iki gerų darbų
S.Daukanto bibliofilų klubo 35-ečio minėjime dalyvavo klubo pirmieji nariai: Gintaras Morkis - knygelės „Nuo Kalvių per Lietuvą link Vilniaus“ autorius bei iš Tauragės atvykęs pirmasis klubo vadovas Česlovas Vaupšas.
Šilti sveikinimo žodžiai bei dovanėlės – rodos, vėl bendraminčių būryje atgijo klubo veiklos atspindžiai. Pasidalinta prisiminimais, kurių būta įvairiausių: rimtų, keliančių pasididžiavimo jausmą, linksmų ir nuotaikingų.
Klubas nebuvęs itin gausus – narių skaičius svyruodavęs iki keliolikos žmonių. Užtat veikla buvusi intensyvi visus tuos dešimtmečius – pavyzdžiui, klubo susirinkimai vykdavo disciplinuotai kiekvieno mėnesio 10 dieną. Į klubo veiklą be abejonės, įsitraukdavo ir jaunimas.
„Tokį tempą ne visi atlaikydavom, – šypsodamasi dalinosi prisiminimais Plungės viešosios bibliotekos direktorė Violeta Skierienė. – Kaskart gaudavom užduotį parengti sekančiam susirinkimui vos ne mokslinį pranešimą, kuriam pasiruošti reikėdavo perskaityti kelias rimtas knygas! O susibūrimai prie arbatos puodelio, kaip prisimenu, trukdavo iki vėlumos“.
Mintimis apie Žemaičių bibliofilų sąjūdį ir Simono Daukanto bibliofilų klubo veiklą pasidalino ir laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ techninis redaktorius, Martyno Mažvydo ir Simono Daukanto bibliofilų klubo narys dr. Tomas Petreikis ir kalbos redaktorė Simono Daukanto bibliofilų klubo narė Giedrė Petreikienė iš Vilniaus.
Iš tiesų, pasak G. Černeckio, Simono Daukanto bibliofilų klubas yra sukūręs savitą veiklos modelį, jis pagrindė organizuotos veiklos principus, pritraukė platesnį knygotyrininkų ir knygos kultūrai neabejingų bičiulių ratą, siekė atsinaujinimo ir savo veiklos tęstinumo. Tai pavyko dėka organizuotumo, saviugdos, humanistinės pasaulėžiūros ir kryptingos veiklos – periodinių susirinkimų, konferencijų, konkursų ir viktorinų rengimo, kitų renginių, kaip antai: vakarai su gera knyga Plungės bibliotekoje, žygiai su knyga kuprinėje, dalyvavimai M.Valančiaus raštų meninio skaitymo šventėje, knygnešio dienos minėjimai, organizuotos išvykos į Vilniaus knygų mugę. Išleista nemažai leidinių: laikraštis „Žemaičių bibliofilas“, periodinis „Bibliofilo puslapis“ laikraštyje „Plungė“, „Bibliofilo lentynėlė“ laikraštyje „Žemaičių saulutė“. Klubas turi bibliotekėlę ir archyvą.
„Kelias į knygų pasaulį neatsiveria savaime. Kelias pasirenka keliautoją. Ir ne bet kokį. Bet išprususį, darbštų, subtilaus mąstymo knygos tyrinėtoją. Svarbiausia – mylintį knygas. [...] Tikram knygos mylėtojui kūryba ir dvasinis darbas yra viršūnės. Bibliofilui sąmonės išplėtimo darbas reiškia šviesos nešimą. Neatsitiktinai Simono Daukanto bibliofilų klubo devizas yra „Švieskis ir šviesk“.“ (Redakcijos žodis laikraštyje „Žemaičių bibliofilas“)
Gražios bibliofilų klubo šventės proga savo mokytoją G. Černeckį pasveikino buvusios pirmosios auklėtinės, atvykusios iš Klaipėdos - Lina Milvydienė ir Rasa Kudabienė. Jos su klasės folkloriniu ansambliu buvo giedojusios Mažosios Lietuvos himną per pirmuosius Daukanto skaitymus Plungėje 1988 m. ir dalyvavusios blaivybės žygyje dviračiais vyskupo M.Valančiaus keliais 1989 m.
Renginyje sveikinimo žodžius tarė bibliofilų laikraščio bendradarbė Gražina Talijūnienė iš Klaipėdos, literatas Vygantas Pronckus bei G.Černeckio buvę klasės draugai - Zita Jundulaitė iš JAV, kuri finansiškai buvo parėmusi „Žemaičių bibliofilo“ leidybą ir prisidėjusi prie skulptūrėlių kolekcijos formavimo, bei Vladas Kemtys iš Rygos. Šventinio renginio pirmąją dalį užbaigė Žemaičių dailės muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas.
„Skaitantysis yra gražus“
Antroji renginio dalis prasidėjo Žemaičių dailės muziejaus mokslinėje bibliotekoje, kurioje buvo eksponuojami G. Černeckio skulptūrėlių ir atvirukų paroda „Žmogus su knyga“.
Parodą apibendrino Simono Daukanto bibliofilų klubo narys Mindaugas Talijūnas, eksponatus pristatė parodos autorius, kuris nusprendė praverti visuomenei savo asmeninės bibliotekos duris ir atskleisti jos neatsiejamą dalį: sukauptų atvirukų, skulptūrėlių, autorinių knygų iliustracijų, ekslibrisų, „Bibliofilo lentynėlės“, „Bibliofilo puslapių“, laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ rinkinius. Juose atsispindi kultūros žmogaus santykis su knyga.
Rinkinys kaupėsi nuo 1984 m., tačiau kryptingo kolekcionavimo pradžia reikėtų laikyti 1994-uosius, kai Simono Daukanto knygos mėgėjų klubas buvo pertvarkytas bibliofilinės veiklos pagrindu ir dailininkė Aldona Ruibienė sukūrė klubo ekslibrisą. Klubo vadovas pageidavo, kad ekslibrise būtų S. Daukanto paminklo Papilėje siluetas, vaizduojantis Lietuvos istoriką su knyga rankoje, nes Vinco Grybo sukurtas vienas iš gražiausių Lietuvos monumentų siunčia žinią tautiečiams gyventi šviesoje. Kolekcija formavosi pamažu, daugiausia iš padovanotų atvirukų ir skulptūrėlių, atkeliavusių iš Didžiosios Britanijos, JAV, Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Ispanijos, Rusijos. Kai kurie eksponatai buvo įsigyti mainų būdu ar nupirkti iš bukinistų.
Paroda susideda iš keturių dalių. Pirmoji dalis – atvirukų rinkinys, kurį sudaro du skyriai (knyga; žmogus su knyga). Antroji dalis yra skulptūrėlių ir dekoratyvinių lėkščių rinkinys. Šį galima suskirstyti į 4 skyrius (knyga; žmogus su knyga; gyvūnai su knyga; funkcinė knyga). Trečiąją – bibliofilų straipsniai laikraščiuose: „Žemaičių saulutėje“ publikuota „Bibliofilo lentynėlė“, visi 122 „Plungėje“ išspausdinti „Bibliofilo puslapiai“ , laikraščio „Žemaičių bibliofilas“ numeriai. Ketvirtąją – G.Černeckio ekslibrisai, autorinės knygos su dailininkės Gražinos Didelytės graviūromis.
Parodos autorius padėkojo mieliems Bičiuliams Romui Andriulaičiui, Zitai Jundulaitei, Nijolei Lietuvninkaitei, Astai Gerdauskaitei, Tomui Petreikiui, Gintautui Trumpiui, dėl kurių rūpesčio susiformavo eksponuojami rinkiniai bei Žemaičių dailės muziejaus vadovams už nuoširdų bendravimą ir bendradarbiavimą bei paramą, puoselėjant bibliofilinę kultūrą.
Savita kultūros gėlė užaugo Plungėje...
Šiame renginyje tarsi per prizmę atsispindėjo tik kai kurie 35 metų bibliofilų klubo veiklos fragmentai, nes akivaizdu, jog per tokį trumpą laiką neįmanoma išsamiai aprėpti klubo veiklos. Būtent tokių žmonių dėka, kaip yra ilgametis S.Daukanto bibliofilų klubo vadovas, gyvuoja ir klesti kultūra, nes jos pagrindas – išsaugomos ir puoselėjamos tradicinės vertybės, atliktas didžiulis dešimtmečius trukęs švietėjiškas darbas, sukurta skaitlinga kultūros verpetuose besidarbuojančių žmonių bendrija, kuri turi tęstinumą, perduodant vertybes iš kartos į kartą. Nuostabu, jog šiandien apie šį kuklų ir tylų žmogų sukasi aukštajai kultūrai itin svarbus Knygos pasaulis. Bet kultūra – ne vien renginiai. Kultūros pagrindas – kuriantysis žmogus ir jo kūryba, peržengusi ribą, už kurios prasideda meno aukštumos. Štai tada ir nebeišsitenkama įprastuose apibrėžtuose rėmuose.
Tad pasibaigus renginiui, pagrįstai kyla įvairiausių minčių: ar mūsų kultūringa visuomenė sugeba pamatyti Kūrėjo indėlį? Ar pajėgi tinkamai įvertinti tai jau šiandien? Ar tiesiog viskas bus palikta ateičiai ir istorijai, kaip tai atsitiko su kitais kultūros veikėjais šiandien prisipažįstant, jog ne kiekvienam atsiveria kuriančio žmogaus darbų gelmės, esmė ir tikroji prasmė.
Konferencija „Aš vis dar myliu Lietuvą...“ M.Oginskio rūmuose
- Informacija
- Publikuota Trečiadienis, 18 Balandis 2018 08:02
- Parašė Adelė Daukantaitė-Šeškauskienė
- Skaitytojų: 3537
Tūlas lietuvis gali klausti, kodėl literatų klubas dirba tokius darbus, užuot rašęs knygas ir rūpinęsis literatūrine veikla. Ir knygas rašom, ir darbus dirbam... Kūryba man – tai kelias į šviesą, tai pasidalinimas tuo, ką turime gražiausio savyje, o sujungti mokslą su menais paskatino bendradarbiavimas su kitomis Lietuvos asociacijomis, kaip „Branduma“, „Vydūno šviesa“, nes klube nemaža vydūniečių. Taip greičiau ir plačiau sklinda šviesa.
Šių (2018) metų konferencija „Aš vis dar myliu Lietuvą...: skirta Lietuvos 100-mečiui ir Vydūno 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Paskelbėme vieno eilėraščio konkursą „Lietuviškas pavasaris“. Sulaukėme 65-erių darbų iš visos Lietuvos, iš jų net 15 darbų atsiuntė moksleiviai.
Moksleivių grupėje I vieta paskirta Gintarei Baranauskaitei iš Šiaulių rajono, II vieta – Monikai Leišytei iš Molėtų rajono, III vieta – Vindautei Stankevičiūtei iš Kauno. Dėkoju Plungės „Saulės“ gimnazijos lietuvių kalbos mokytojoms Ramutei Damulienei ir Jolantai Mažuknei už darbų vertinimą.
Suaugusiųjų grupėje I vieta atiteko Ritai Mockeliūnienei iš Šakių rajono. II vieta – Reginai Guntulytei-Rutkauskienei iš Utenos, o III vieta - Danguolei Pauliuvienei iš Skuodo rajono. Darbus vertino Plungės TAU puiki komanda, kuriai vadovauja TAU literatų būrelio vadovė Janina Ramanauskienė.
Konferencijoje dalyvavo beveik 90 dalyvių. Džiaugiuosi, kad šiemet aktyvesni Plungės mokytojai. Dėkoju gerb. Andriui Navickui, Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos vadovui už pranešimą, Algimantai Pabedinskienei, JeronimuiLauciui, profesorei Jūratei Jnakauskienei, mūsų Violetai Petraitienei, Vilimantui Zablockiui. Dėkoju gerb. Virginijai Kochaniskytei už dedikaciją Vincui Kudirkai, pianistei Ingai Maknavičienei už V.Kudirkos kūrinius, už Oginskio polonezą... Konferencijos dalyviai klausėsi ir Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ meninio pranešimo – jų kūrybos. Ypač pagyvino pranešimą Zita Dargienė žemaitišku kūriniu „Zūnės biedas“...
Praeitais metais (2017) pasodinome prie rūmų Vydūno ąžuoliuką, tai šiemet atidengėme paminklinį akmenuką su įrašu, skirtu 150-osioms Vydūno gimimo metinėms paminėti. Kalvystės darbą dovanojo kalvis Eitaras Pokvytis. Akmenuką atidengė pirmoji Lietuvos menų ir mokslo asociacijos prezidentė Irena Stražinskaitė-Glinskienė, muziejaus direktorius Alvidas Bakanauskas, gerb. aktorė Virginija Kochanskytė ir dabartinis asociacijos „Vydūno šviesa“ prezidentas Vilimantas Zablockis. Diana Paulauskienė atliko Vydūno himną. Poetai iš visos Lietuvos skaitė eiles, dainavome lietuvių liaudies dainas ir neskubėjome skirstytis... Bendrystė buvo jungianti ir nuostabi... Ir vėl išgirdome iš muziejaus direktoriaus ir gerb. Virginijos Kochanskytės, jog susitikime sekančiais metais... Duok , Dievuli, mums stiprybės ir šviesos, kad turėtume ką atiduoti...
Didžiausia padėka – šauniosioms vingiorykštietėms Gertrūdai Poškienei, kuri jau antri metai rūpinasi konferencijos dalyvių maitinimu, Irenai Stražinskaitei- Glinskienei, puikiai patarėjai, nuostabiai renginio moderatorei, Daivai Rudelytei už pagalbą ruošiant renginį. Ačiū nuostabaus balso savininkei, muzikos mokytojai iš Platelių Dianai Paulauskienei už Lietuvos himno atlikimą, Vydūno himną, už lietuvių liaudies dainas ir nuostabius klasikos kūrinius talkinant vingiorykštiečiams.
Kokia konferencijos atmosfera? Kokia nuotaika? Kokios energijos sklandė ore? – visa tai nuotraukose.
Pagarbiai Adelė Daukantaitė, Plungės literatų klubo vadovė ir konferencijos organizatorė.