Apie meną, lygmenis ir lakonikas
- Informacija
- Publikuota Trečiadienis, 02 Sausis 2019 10:00
- Parašė Ilona Linkevičienė
- Skaitytojų: 5186
Gintauto Černeckio lakonikos – kaip užkalbėjimai, „kaip burtažodis, raginantis veikti, laukti, nenusiminti“ (Rita Ringienė, Akmenės gimnazijos mokytoja lituanistė), kaip „kelias, kuriuo praeis bent du vienišieji bus šventas ir parodys kryptį likusiems“ (knygotyrininkė, literatė dr. Nijolė Lietuvninkaitė), kaip talpiame žodyje slypinti „kūrėjo tvirtybė ir įtaiga, jo begalinis tikėjimas šviesos ir tiesos galia“ (poetė Justina Žukinskaitė).
Akivaizdu, jog lakonikos randa atgarsį kiekvieno skaitančiojo širdyje ir mintyse, nes universali, simbolių kupina poetinė erdvė rezonuoja su skaitytojų vidiniu pasauliu.
Stebina kita. Atsitraukus nuo eilėraščių ir pažvelgus į jų visumą tarsi iš šalies, lengva pastebėti bendrą kryptį - lakonikomis nužymėtas kelias veda... trancendentinio pasaulio link. O tai jau žavi ir jaudina ne mažiau, nei J. S. Bacho muzika ar M. K. Čiurlionio paveikslai.
Taip, - meną lengviau pajausti, nei apie jį kalbėti.
Apie meną...
...apskritai Arno Anzenbacher leidinyje FILOSOFIJOS ĮVADAS sakoma: „Čia turime du dalykus: 1) Menas yra laisvas. Jo tikslas yra jis pats. Jis nėra subordinuotas jokiam išoriškam jo atžvilgiu tikslui. Tuo jis skiriasi nuo bet kokio amatininkiškai techniško gaminimo. 2) Menas kai ką pateikia. Jis kai ką išreiškia. Jis yra komunikatyvus.“
Suprantama, kaip A.Anzenbacher atskiria meną nuo amato, tačiau nelabai aišku, ką jis norėtų pasakyti teigdamas: „menas kai ką pateikia, kai ką išreiškia“...
Galbūt kiek konkrečiau ir šiek tiek mums suprantamiau apie meną rašo Vydūnas savo veikale TAUTINĖS RAŠTIJOS REIKŠMĖ IR UŽDAVINYS: „Menininko nuotaika kiekvienu brūkiu persineša ant jo kūrinio. Aišku, kad ji nėra matoma. Vis dėlto ji veikia. Kūrinys atrodo ko gražesnis, kada jis kurtas ko gyvesniu pakilimu. Kas be jo kurta, be šviesėjusio vidaus gyvumo, nėra gražu. Tai ir neveikia, netraukia žiūrovo, nežadina jo nuotaikos.
Šia citata tarsi patikslinamas abstraktus posakis „menas kai ką pateikia“.
Kaip pavyzdys tam galėtų būti atsitikimas Tarptautiniame M.Oginskio muzikos festivalyje Plungėje. Teko būti garsaus pianisto Petro Geniušo koncerte. Nors klausytojai po kūrinio mandagiai paplojo, P.Geniušas netikėtai tarsi atsiprašė: „Skauda pirštą, susižeidžiau...“ Sėdint pirmoje eilėje buvo matyti, kaip pianistas susikaupė... ir vėl pradėjo groti. Iš scenos muzikos srauto pavidalu pasklido nežemiška energija, visai klausytojų salei užėmusi kvapą ir suteikusi nė su kuo nesulyginamą palaimą. Tai buvo daugiau nei muzika. Po kūrinio visi žmonės susijaudinę atsistojo ir plojo, negailėdami jėgų, dėkodami už tai, ką pajautė.
Šis pavyzdys iš muzikos pasaulio taip pat neprieštarauja kitai Vydūno minčiai, kuris, be kūrybinio proceso, nepamiršta ir kitos svarbios sudedamosios dalies – meno pajautos: Prisimintina ir tai, kad kartais vienas veikalas vienam atrodo gražus, o kitam nieko nereiškia. Sakoma, skonis esąs nelygus arba kiekvienas turįs savo skonį. Bet maža tuo pareikšta. Dalykas, rodos, geriau aiškėtų sakant, kad vienam grožė atsidengia, kitam lieka pasislėpusi, kadangi jis yra žlibas. Grožė yra tiktai gyvėjusios dvasios žmogaus patiriama. Norėdamas galėt ja pasimėgauti, jis turi jai pribręsti.“
Kaip puikiai ši Vydūno mintis dera prie anksčiau paminėto A.Anzenbacherio teiginio „menas yra komunikatyvus“.
Kitais žodžiais galima pasakyti, jog menas yra žmogaus sukurta nemateriali būties forma, turinti energijos.
Iš kur visa tai? Kaip menininkas gauna talentą, įkvėpimą, kūrybinę galią?
Šįkart nuo muzikos atsigręžkim į poeziją.
Gintautas Černeckis iš pradžių suabejoja tarsi filosofas:
aš žinau,
bet iš kur žinau –
nežinau
kol pagaliau kitoje lakonikoje kalba užtikrintai kaip menininkas:
neimu
iš Dievnamio -
gaunu
Būtent tai ir užtvirtina Jurgis Baltrušaitis savo veikale AUKOS MENAS: „Tik kūrėjai, pažymėti šiuo meno-aukos ženklu, gali apie save pasakyti: „Laisva ir teisinga jų dvasios kalba,/ Ir valiai dangaus ji draugiška“. Kad šis teisingumas, ši laisvė, ši sandrauga atsirastų, kūrėjo veiksmai turi tą dangišką valią pakartoti, turi su ja sutapti, arba net su ta visuotine valia susilieti. Kitaip mūsų kūryba liks tik kerinčia grožio šviesa, didingu vaizdu, mokančiu mus pažinti pasaulį, bet netaps anuo nenusakomu paslapties spėjimu, gyvu apreiškimu.
Įkvėpimas iškelia poetą virš jo paties, tai yra iškelia gyvenimą virš gyvenimo.“
Tai paprasta ir aišku – praėjus kančios ir tobulėjimo Kelią ir palypėjus Laiptais Šviesos ir Tiesos link, žmogus-kūrėjas tarsi tampa Aukščiausiojo Kūrėjo valioje (taip tarsi pereinama į aukštesnį lygmenį).
Apie lygmenis
Siekiant suprasti kai ką daugiau apie menininko kelią, vėl pasitelkim Vydūno mintis, tik šįkart iš jo veikalo POETAS IR KULTŪRA: „Tikras poetas arba rašytojas vienu sakiniu beveik visą pasaulį nušviečia. Ir dar vieną dalyką atlieka tikrasis poetas rašytojas. Jis gyvena tarsi už kitus, juos pavaduodamas. Sakoma: kiekviename žmoguje yra visuma – dangus, žemė ir pragaras, visos galės ir negalės. Žmogus – tai mikrokosmosas.“
„Žmogus yra Knyga – be pradžios ir pabaigos“ – antrina Gintautas Černeckis pirmojoje lakonikų knygoje „Knygos pakeleivio užrašai“, atiduodamas „dvasinę skolą mielai Pakeleivei už dovanotą Dangaus šypseną ir nenumaldomą šviesos ilgesį.“ Iš knygų sėmesis išminties (bent savo asmeninėje bibliotekoje jų turįs daugiau nei tris tūkstančius), poetas, pedagogas ir bibliofilas savo pirmojoje knygoje nuosekliai surikiuoja lakonikas – pirmiausia pašnekesiuose su Knyga:
***
kas žino
kiek eisi,
kad nueitum
***
pradžioje nesuprasi,
kodėl Mokytojas nesibeldžia
į Dangaus vartus
***
kai norėsi dvasinių turtų,
Mokytojas nustebins
Savo sielos švara
***
Kai Mokytojas pasakys,
kad nežinai svarbiausio,
nebūsi beviltiškas,
jeigu tai suprasi
***
tavo akys
nematys Dangaus,
jeigu jose nebus Dangaus
***
nebus pergalių,
nebus pralaimėjimų
didžiajame vyksme –
tik nuostaba
***
iš aukščiau
matysi daugiau
savęs
Skaitant antrąją knygos dalį „Sveikinimai“, vėl žavi kiekviena įžvalga:
***
kai esu keleivis,
ieškantis Dievo,
nėra mirties
***
kai Kelias
ir Dangus sueina,
gilėju
***
kai bendraudamas
su žmonėmis dalinuosi,
kalbuosi su Tavimi
***
nekopiu į Tavo
saulėtus kalnus
sveikinu Tave
***
kai semiuosi
iš Tavo gilesnių šaltinių,
atrandu Kelią
***
jei mano viduje
nėra Dangaus
atsiveria pragaro vartai
***
Tavęs neklausdamas
einu -
į paslaptį iš paslapties
Paskutinė pirmosios knygos dalis – „Laiptai“.
***
mąstanti
siela –
versmė
***
bundantysis
švinta
iš vidaus
***
Kelias
pranyksta
sustojus
***
jeigu pragaras
atsiveria prieš mane,
turiu jį praeiti
***
šviesybės laiptai –
Dievkalnis
sielai žvalgytis
***
aš, nuolat kuriamas,-
aukštesnis
už save
Kiekvienas knygos skyrius – tarsi naujas lygmuo! Pradedant nuo ištakų, atrandant tai, kas svarbiausia ir Jį sveikinant, vėliau dar pakylant tarsi laiptais, kol suvokiamas visas pasaulis. Tyliai sau skaitai ir gėriesi viskuo – taip pat ir dailininkės Gražinos Didelytės miniatiūromis, kurios lydi poeto Gintauto Černeckio „Knygos Pakeleivio užrašus“. Didžiulė meno sankaupa nedidelėje knygoje!
Ir vis dėlto, vėliau pasirodo, jog tai buvęs tik Kelias dar aukštesnio lygmens link...
Blyksnis... apie „Lakonikas“
2012 metais išleistoje Gintauto Černeckio knygoje „Lakonikos“ Gražinos Didelytės Pažinimo medis ant viršelio žada naują proveržį.
Ieškau. Randu.
Vos jaučiama
esmė atsiveria
mirties kambaryje –
ir niekada daugiau
(XVIII, Gintautas Černeckis, LAKONIKOS)
Jautiesi taip, tarsi žvelgtum į Čiurlionio paveikslus ar klausytumeis Bacho. Atiteka... žinojimas. Taip meno galia atveriamos trancendentinio pasaulio durys. Tai pajutus, verta iš pagarbos nusilenkti Kūrėjui. Ir patylėti. Tekalba poetai...
Tikiu, kad poezija gali būti sukurta iš kokių... penkių žodžių. J.Baltrušaitis rašė, kad tobulas eilėraštis privalėtų susidėti iš keturių eilučių. Visa eilėraščio paslaptis – kaip uždaryti, sutramdyti, paklupdyti ant kelių... Visatą. (Sigitas Geda, PASAULIS TAVO LABORATORIJA)
***
duota –
duodančiam
dvasioje
(Gintautas Černeckis, KNYGOS PAKELEIVIO UŽRAŠAI)