Misterija Šviesos dieną arba Lakonikų skaitymai
2012 gruodžio 13 dieną Plungės viešojoje bibliotekoje įvyko Gintauto Černeckio knygos „Lakonikos“ pristatymas Plungės visuomenei. Dalyvavo Plungės „Senamiesčio“, Kulių pagrindinių mokyklų, Plungės „Saulės“, Platelių gimnazijų mokiniai su mokytojomis Ramute Damuliene, Jolanta Mažukne, Regina Miežetiene, Rūta Paulikiene. Sakralines giesmes giedojo Platelių gimnazijos mokinių grupė, vadovaujama muzikos mokytojos Dianos Paulauskienės. Renginį vedė literatų klubo „Vingiorykštė“ vadovė Adelė Daukantaitė Šeškauskienė.
Dvasios broliai
Aplankę sodą
Palieka žinią -
Auginti atžalyną.
Galbūt todėl Šviesos dieną, po Gintauto Černeckio knygos „Lakonikos“ pristatymo Vilniuje nepraėjus nė pusmečiui, knygos sutiktuvės įvyko Plungėje. Čia, Knygnešių gatvėje, ji buvo išleista, o Plungės viešojoje bibliotekoje suskambo gimnazistų lūpomis:
„Esu tikras,
kai aukoju gyvenimą
saulės gėlei,
užkariavusiai sielos sostą.“
Ir vaikai kalba – lakonikomis. Įsijautę vaidina scenas, sukurdami neapsakomai dvasingą ir pakilią nuotaiką. Uždega žvakę, kuri keliauja iš rankų į rankas, pildanti norus. Mistišką nuotaiką sklaido, aiškindami, kaip suprato Gražinos Didelytės graviūras, kuriomis iliustruota knyga. Ir vėl dainuoja. Niūniuoja. Buria. Savimi išgyvenę perskaitytą, pasakytą. Galbūt net nenujausdami, kokia gili filosofija skamba jų lūpose, cituojant lakonikas.
Yra toks žinojimas-
tiesiai į švaraštį -
vienu įkvėpimu -
be paspirties.
Ir taip visą vakarą skamba ir skamba simbolikos kupinos eilėraščių eilutės, sudariusios vėrinį, paslaptingai pagaunančios mąstantįjį, kalbina, neramina, kelia tūkstančius klausimų. Kaskart veriantis vis gilesniam supratimui. Ir nuostabai. 
Vaikai (renginyje dalyvavo ir šeštokų), entuziastingai ėmęsi dalyvauti šios knygos pristatyme, pasakys: "Mes norėjome apie ją kalbėti, ją skaityti, ji mums patiko, ta knyga – paslaptinga".
Po šių žodžių knygos autorius Gintautas Černeckis, beveik visą vakarą sėdėjęs susimąstęs ir paslaptingai tylėdamas, tarsi nušvito, lakoniškai pasakęs: „Vaikai nemoka meluoti. Suaugę moka, bet vaikai – ne“.
Gal todėl lakonikų skaitymai vyko natūraliai - nes vaikai supranta sielos kalbą, kuria kalba Mokytojas:
Ne sau renku
grožio sėklas,
gėlių vaikams,
auginantiems sodus.
Autorius, gavęs žodį, juokauja: „Tokia aukšta gaida pradėta, teks nusileisti žemiau“. Ir ima pasakoti apie saulės gėlę, kuri pirmąkart užgimė jo eilėraštyje prieš daugel metų. G. Černeckis šypsosi sakydamas, kad tai buvusi lyg ir pirmoji knyga, dar paauglio sukurta.
„Visus eilėraščius išplėšiau, ir įdaviau ugniai išbandyti. Ugnies neatlaikė, tad liko tik viršelio iliustracija“. Paprašytas perskaitė tą vieną, kaip pats sakė – ne geriausią eilėraštį. Tačiau tai ir buvo pati pradžia – tos filosofinės saulės gėlės auginimo iš sėklos. Šitiek metų praėjo, kol ta mintis suklestėjo, išaugo, subrendo ir atgulė svarioje „Lakonikų“ knygoje, varijuodama įvairiomis formomis ir požiūriais:
Kai žmogus sielojasi,
jis tartum kalbasi
su saulės gėle
negyvoje dykvietėje.
Ir dar:
Kai saulės gėlė
nubunda sieloje,
žydi visas gėlynas,
paslėptas nuo svetimų akių.“
Saulės gėlės, Šviesos ir Ugnies simbolių aura pulsuoja daugumoje lakonikų.
Pats autorius rašo: "Poetiškame filosofinių miniatiūrų rinkinyje Šviesos Jėgos kovoja su tamsos tarnais. Bet gyvenantis šviesoje atremia juodąją kariauną. Jam Saulės Gėlė pražysta."
Išburta. Kaip mėgdavo sakyti knygą iliustravusi Gražina Didelytė – jau Anapilin išėjusi Šviesios atminties dailininkė. Mistiškai suvesta likimo su „Lakonikų“ autoriumi - bibliofilu, literatu, istorijos mokytoju, kurio namuose – asmeninė biblioteka su keliais tūkstančiais knygų. Šitokia patirtis, šitokia išmintis!
Namų tyliajam kambary
atklydę šviesos paukščiai
išsklaido sutemas -
prasideda ugnies šventė.
Be šios vaikystėje sukurtosios eilėraščių knygos, Gintautas Černeckis pristatė dar dvi, abi „išburtos“ kartu su Gražina Didelyte: „Slaptavietės, slaptakeliai, slaptavietės“ ir „Knygos pakeleivio užrašai“. 
Visi susirinkusieji, užgniaužę kvapą, klausėsi Gintauto Černeckio prisiminimų apie susitikimus su dailininke, apie judviejų šių knygų gimimą. Ir netgi šioji „Lakonikų“ knyga buvo suderinta su menininke, kalbėta apie bendrą apipavidalinimą, graviūras. Toks nuostabus duetas, vienas kitą papildantis – poetinės filosofinės miniatiūros ir simboliais alsuojanti grafika. Kišeninio formato, nedidelė. Bet erdvi – minčiai.
Šventovės kūrėjas
nelaukia stebuklo -
džiaugsmu gyvas
ir ilgesiu šviesai.
Nejučia tęsėsi nusitęsė mintys iš susitikimo iki knygos skaitymo dar ir darsyk... jau tyloje. Kaip ir dera. Nes Autorius sako: „Palieku lakonikų vėrinį Šventovės statytojams, einantiems savęs pažinimo keliu“.
Skaitytojų dėmesiui - porą lakonikų iš ciklo "Ugninės sėklos":
IX
Tas virsmas
iš tamsaus į šviesų
lyg prošvaistė
pagauna lengvą kūną.
XI
Dovanos neranda mylimiausių,
tik įkaitę akmenys
šildo atėjusius
prie aukuro.