IR ATEIS SAULĖ
Penktosios lakonikų knygos „IR ATEIS SAULĖ“ autorių Gintautą Černeckį kalbino Aistė Talijūnienė. Šios knygos sutiktuvės vyko 2023 m. rugsėjo 16 d. Plungės viešojoje bibliotekoje, gausiame dalyvių būryje.
A.T.: Poetas Vladas Braziūnas apie lakonikas atsiliepė taip: „Galėtum sakyti, jog šios lakonikos – šviesos laiškai suklusti dar gebančiai sielai. <...> Gintauto Černeckio lakonikos beveik neturi kasdienybės ribų – ribojančių. Nebent retkarčiais vos gali nuspėti buvus kokią konkrečią situaciją kaip pirminį eilėraščio impulsą, bet ir tai nedrįstum tvirtinti ...<...>.Nes lakonikos visas konkretybes plečia ir bendrina – iki gryno sielos įvykio.“ Kaip gimsta lakonika?
G.Č.: Lakonika tiesiog atsiranda kaip sielos įvykis, be valios pastangų. Laisvai budraujant, patiriama Tikrovė, t. y. Transcendencija. Tokioje būsenoje , tik akimirką gyvas kalbasi su gyvu. Ir toji regima akimirka yra grožio, šventumo dvelksmas, kurį bandau pagauti.
A.T.: Poetas Rimvydas Stankevičius savo atsiliepime apie knygą „Lakonikos“ rašė: „ Pats terminas, matyt, autoriaus naujadaras, reiškia tam tikrą ( per visą knygą išlaikytą) ritmika sukonstruotą, Rytais gaiviai dvelkiantį ketureilį – sinkope paremtos semantinės struktūros - kažką tarpinio tarp haiku ir sentencijos“. Ar lakonika yra eilėraštis?
G.Č.: Lakonika nėra sukonstruota. Neturi formulės. Ji ištinka. Regima. Likimiška. Aplanko iš tuštumos ir pradingsta tuštumoje, palikusi paslaptį. Iš kitos pusės, įvilkta į kalbos drabužius, patirtis kristalizuojasi. Bet gyvybinė energija niekur nedingsta, gaivina širdį šviesa.
A.T.: Kokiam reikia būti, kad patirtum Tikrovę?
G.Č.: Tik gyvas žmogus pasijaučia tikras. Pusgyvė būtybė negali regėti Tikrovės, nes Transcendencijos neįmanoma išmokti. Ji – patiriama, kaip paslaptis. Ir žmogus yra paslaptis.
A.T.: Kokia yra lakonikų kalba?
G.Č.: Lakonikose yra mažai kalbos. Gausi kalba paskandina esmę. Esmę galima tik pamatyti. Lakonikų kalba glausta ir paprasta. Nekasdieninė. Lakonika – santūri. Dėl Transcendencijos ji negali būti visai aiški masinės kultūros vartotojams. Dabartinė poezija dūsta nuo perteklinės kalbos.
A.T.: Apie ką yra lakonikų rinkinys „IR ATEIS SAULĖ“?
G.Č.: Ši knyga yra apie gyvenimo džiaugsmą. O jis gyvena ten, kur daugiau saulės. Šviesos. Gyvybės. Ten, kur žmogus yra pats savimi. Ten, kur žmogus pats save patiria. Ties Žemės ir Dangaus riba. Tą šventą akimirką, kai žmogus gyvas ir mirtingas Ugninė Gėlė praneša: „ Dabar esi gyvas. Nenusisuk.“ Ir tada pamatai, kur gyvena džiaugsmas.
A.T.: Kiek yra filosofijos lakonikose?
Lakonika yra poetiška filosofinė miniatiūra. Lakonikose yra filosofijos tiek, kiek poezijos. Tikra poezija – metafizinė. Autonomiška. Tiek poeto, tiek filosofo kalba yra laisva ir graži.. Bet daugeliui žmonių jų autentiškas mąstymas atrodo nesuprantamas, nes masės nusisukusios nuo prigimtinės kultūros.
A.T.: Lakonikose prasiveržia gamtajausminė lietuvio prigimtis. Jos alsuoja pirmapradiškumu. Koks lakonikų ryšys su senųjų lietuvių gamtajausmine kultūra?
Man yra sava prigimtinė tautos kultūra, grindžiama dorovinėmis, dvasinėmis vertybėmis. Mūsų protėvių gyvensena buvo gamtajausminė. Senieji lietuviai laikėsi ciklinio laiko, mokėjo gyventi amžinybėje. Jų nebaugino beribiškumas. Branginu baltiškos kultūros sakralumą. Pagarbą gyvybei. Stengiuosi puoselėti mūsų pačių dvasingumo tradiciją, kurią perduodu modernia lakonikų kalba.
A.T.: Išleisti penki lakonikų rinkiniai: „Knygos pakeleivio užrašai“(2001), „Slaptakeliai Slaptavietės Slaptaknygės – Gražinos Didelytės ofortai su G. Černeckio lakonikomis (2004), „Lakonikos“ (2012), „Saulės Gėlės sėklos“( 2021), „IR ATEIS SAULĖ“(2023), kuriuos iliustravo dailininkai: šviesaus atminimo Gražina Didelytė, Aistė Talijūnienė ir Augustinas Virgilijus Burba. Koks iliustracijų vaidmuo lakonikų knygose?
G.Č.: Žiūriu į knygą kaip į meno kūrinį. Tik meninės individualybės sukuria įtaigius kūrinius. G. Didelytės ir A. V. Burbos ofortai yra nepaprasto talento grafikų darbai, kurie ne tik plečia lakonikas vaizdu, bet yra savaime metafiziniai. Buvo pastebėtas sėkmingas A. Talijūnienės debiutas, iliustruojant lakonikų rinkinį „Saulės Gėlės sėklos“. Jos subtili linija - gyvastinga, grožiu dvelkianti. Galvoju, kad autentiški dailininkų kūriniai ir lakonikos alsuoja vienu kvėpavimu ir atveria tai, kas turi gyvastį.
A.T.: Ar galima tikėtis naujos lakonikų knygos?
G. Č.: Mane aplankančios lakonikos yra dovana, su kuria dalinuosi. Tikiu, kad būsiu lankomas šviesos paukščių, kurių giesmės gaivins širdį. Kai tikiu, tada regiu. Kai regiu, tada patiriu. Patiriu tai, kas yra.
Foto: Sauliaus Narkaus ir Ritos Ringienės