Kazio Varnelio lietuvybės genas
Kazio Varnelio lietuvybės genas
„Nei kas šaukiasi iškilmingų sueigų, nei renka tam pinigų,
nei vaikosi garso, kad toli girdėtų. Padaroma, kas ‚ nuo tėvų paliepimo‘ –
šventa. Nukeliama kepurė, ir toliau tyliai einama. Čia Žemaitija.“
Prof..dr. Česlovas Kudaba
Plungės šviesuomenė deramai paminėjo pripažinto dailininko , kolekcininko ir bibliofilo Kazio Varnelio ( 1917 – 2010) 100 – ąsias gimimo metines. Žemaičių dailės muziejus parengė K.Varnelio dailės darbų parodą, kurioje pristatė jį visuomenei kaip optinio meno kūrėją, vitražo meistrą, bažnyčių interjerų architektą. Vilniaus Martyno Mažvydo ir Plungės Simono Daukanto bibliofilų klubai organizavo Konferenciją „Žemaičių knyga - VI“, kurioje pranešėjai atskleidė K.Varnelį kaip elitinį bibliofilą ir asmeninės bibliotekos kūrėją. Simono Daukanto bibliofilų klubas išleido K.Varnelio 100 – ųjų sukakties proginį laikraštį „Žemaičių bibliofilas“ nr. 7. Daug kas buvo padaryta visuomenininkų pastangomis. Tačiau galima buvo nuveikti kur kas daugiau, jeigu ne valdininkų abejingumas. Kultūros žmonės pasiūlė vieną iš Alsėdžių miestelio gatvių pavadinti Lietuvai nusipelniusio ir savo gimtąjį miestą mylėjusio, žinomo menininko vardu. Šis klausimas yra Alsėdžių bendruomenės garbės reikalas. Minėtoje konferencijoje savo pranešime „Alsėdžiai Kazio Varnelio prisiminimuose“ doc. dr. Alma Braziūnienė taikliai pastebėjo ,kad dailininkas Žemaičiuose paliko širdį, todėl nusipelno didesnio atminimo tarp savų.
Pasaulio žmogus branginęs gimtąją Žemaitiją
Varnelio kūrybiškumas glaudžiai susijęs su gimtine, šeimos aplinka, gyvenimo būdu. Vaikystės Alsėdžiai įstrigo jo atmintin visam gyvenimui .Nepaprastai gražus žemaitiškas kraštovaizdis. Kaip toje A.Baranausko dainoje: kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų kalnai ir maži kalneliai. Palipus ant tų kalnelių kažkaip šviesiau pasidaro. Smagu žvalgytis nuo aukštumų žemyn ir į tolumas. Varnelio tėvas Kazys buvo dievdirbys, drožė Užgavėnių kaukes, klumpes, dirbo skrynias. Iš tėvo paveldėjo darbštumą, kūrybiškumą ir talentą. Tėvas domėjosi istorija, gerbė spausdintą žodį, mėgo skaityti šventųjų gyvenimus. Vakarais balsu skaitydavo protestantišką Bibliją, kuri buvo atspausdinta gotišku šriftu. Prenumeravo laikraščius „Mūsų artojas“, „Žemaičių prietelius“. Namuose buvo Lauryno Ivinskio kalendorių. Savo namų vidų buvo ištapęs, kad nebūtų nuobodu. Pats buvo linksmas ir kitus linksmino. Pasakodavo įvairias istorijas. Varnelio motina Teofilė Domarkaitė garsėjo kaip gera siuvėja ir audėja. Varnelis dar vaikystėje pamėgo skaityti. 1928 metais , baigdamas Alsėdžių pradžios mokyklą, už gerą mokymąsi gavo pagyrimo raštą ir Main Rido knygą „Raitelis be galvos“. Istorinė Alsėdžių praeitis veikė kūrybinius būsimojo dailininko pradus. Alsėdžių miestelyje gyveno ir kūrė istorinės asmenybės vyskupai: Merkelis Giedraitis, Juozapas Arnulpas Giedraitis, Motiejus Valančius. Alsėdžiai yra svarbūs Lietuvos knygos kultūros istorijai : žemaičių vyskupijos sufraganas Jonas Krizostomas Gintila buvo vienas iškiliausių XIX a. pirmos pusės Lietuvos bibliofilų, sukaupęs bene pačią didžiausių to meto asmeninę biblioteką, per 30 tūkstančių knygų. Gyvenant Alsėdžiuose, draugavo su artimu kaimynu Aleksu Šarva, kuris tuomet studijavo mokytojų seminarijoje. Kaimynas ne tik atveždavo įvairios literatūros, bet leisdavosi į diskusijas meno ir literatūros klausimais.
Kraštotyros ekspedicijos po Žemaitiją ir mokslas Kauno meno mokykloje
Varnelio pasaulėžiūrai įtakos turėjo kelionės po Žemaitiją su kraštotyrininku ,Telšių „Alkos“ muziejaus įkūrėju Pranu Geniu, kurių metu rinko tautodailės eksponatus. Per kraštotyrines ekspedicijas pavykdavo aptikti senų knygų, senųjų leidinių. Vienos tokios kelionės metu atrado vyskupo Motiejaus Valančiaus „Žemaičių vyskupystę“ (Vilnius, 1848). Didelį postūmį rinkti liaudies meną padarė M. K. Čiurlionio galerijos direktorius, liaudies meno žinovas Paulius Galaunė. Bendravimas su bibliofilu ir kartografijos žinovu Algirdu Mošinskiu, paskatino Varnelį domėtis žemėlapiais kaip grafikos paveldu ir kaip istorijos liudytojais. Kauno meno mokykloje susiformavo svarbiausi Varnelio pasaulėžiūros principai. Tuomet mokykloje būrėsi visas Kauno dailės elitas. Būdamas studentu, Varnelis nutapė istorinės tematikos paveikslų : „ Kunigaikštis Vaidotas išsiveržia iš apgulto Kauno“, Rūdavos kautynės“. Tačiau Varnelis linko į abstraktųjį meną, domėjosi optinio meno kūrimu. Po studijų baigimo tris mėnesius dirbo piešimo mokytoju Kauno „Saulės“ gimnazijoje. Daug širdies įdėjo į Bažnytinio meno muziejaus kūrimą (1941 – 1943) Pastangos atsipirko, muziejus buvo atstatytas. Kaune pradėjo kaupti asmeninę biblioteką. Grafikas Jonas Steponavičius sukūrė ekslibrisą.
Austrijoje, Vokietijoje ir JAV, Tėvynės ilgesio skatinamas, rinko lituanistinę kolekciją
1943 m. Varnelis tapo Vienos dailės akademijos studentu. Vienoje praturtėjo asmeninė biblioteka.
1945 m., karo sumaištyje, gavo Vienos dailės akademijos diplomą, kuris suteikė jam akademinio dailininko statusą. Kartu su kitais dailininkais Varnelis 1947 m. surengė lietuvių dailės parodą Niurtinge. Iki išvykimo į JAV Varnelio gyvenimas Vokietijoje buvo kūrybingas. Be to asmeninėje bibliotekoje atsirado albumai. Jungtinėse Amerikos Valstijose Varnelis praleido penkis dešimtmečius. Tai buvo kūrybiškiausias jo gyvenimo tarpsnis. Čikagoje kūrė bažnyčių interjerus, mozaikas, vitražus. Iš Lietuvos atėjęs, sugebėjo prasiveržti į priekį su kitais pajėgiais JAV dailininkais ir palikti savo pėdsaką JAV dailės istorijoje. Įkūrė bažnytinio meno dirbtuvę. Vitražai ir bažnytinė dailė buvo pragyvenimo šaltinis. Varnelio tapytose abstrakcijose atsispindi žemaitiška pasaulėjauta. Po sėkmingų pasirodymų parodose atėjo pripažinimas ir kvietimas profesoriauti Čikagos miesto kolegijoje. Varnelių namai Čikagoje darėsi panašūs į muziejų. Palaikė nuolatinius ryšiu su Lietuva. Pirmą kartą apsilankė kaip turistas Lietuvoje 1984 m. Čikagoje įsitraukė į senųjų lituaninių knygų paiešką. 1978 m. Varneliai persikėlė gyventi į Vila Virdžinijos sodybą (Masačiuseto valstija). Įsigytas visas ansamblis buvo įtrauktas į JAV nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Varnelis per keletą metų sutvarkė ir prikėlė naujam gyvenimui apleistą ansamblį.
Sodyba vėl išgarsėjo apylinkėje. Varnelis lankė prestižinį Niujorko bibliofilų Grolier klubą. Nors netapo tikruoju jo nariu, tačiau galėjo stebėti elitinio bibliofilų klubo atmosferą.
Kazio Varnelio namai – muziejus (Lietuvos nacionalinio muziejaus filialas).
1998 m. Varnelis iš JAV sugrįžo gyventi į Vilnių. Parsivežė 7 000 tomų asmeninę biblioteką kartu su muziejiniais istorinės grafikos, tapybos, skulptūros, baldų ir savo paties dailės darbais. Savo gyvenimo kūrinį padovanojo Lietuvai .Biblioteka, sukomplektuota iš vertingų kolekcijų: lituanistikos, bibliofilų leidinių, senosios kartografijos, dailės albumų, atspindi jos kūrėjo interesus. Šių eilučių autoriui teko bendrauti su Varneliu ir susipažinti su įspūdinga jo tapybos ir muziejinių vertybių ekspozicija. Plungės bibliofilų atmintyje Varnelis išliko kaip aukštos vidinės kultūros fenomenali asmenybė.
Gintautas Černeckis