Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



Spalio beržai

User Rating:  / 0

 

 

 

Toks sunkus, toks įmirkęs dangus,
Žvarbūs vėjai triukšmauja ir klega,
Lyg vienuoliai dejuoja balsu
Kadugiai suklupdyti po eglėm.




O beržai ant sulytų šakų
Savo ilgesį supa ir viltį,
Jie sapnuoja žalius sapnus
Ir pavasarį šiltą.




Ir paukščius, ir jų minkštus lizdus,
Išbarstytas pievoj purienas,
Kaip pakvimpa gegužio medus,
ir kaip teka sula kamienais...




Ir nejaučia užsnūdę beržai,
Kaip savuosius pulkus gervės ragina,
Kaip vilties nebetekę visai,
Ožekšniai lankoj susidegino...

 

 

 


 

Senatvė

User Rating:  / 0

 

Mamai

 

Kartais rodos Dievulis visai jau pamiršo,
Nors tuštybės pasaulio seniai nusibodo.
Tyliai teka lyg laikas rožančius tarp pirštų,
Tyliai kyla pas Viešpatį maldos ir godos.




O tos godos, tos mintys kartais tokios nelinksmos
Lyg gėla rudeninė, kuri sąnarius suka,
Kad tvora jau aplūžus, ir kad stogas įlinkęs,
Kad seniai besilankė ir vaikai, ir anūkai.




O galėtų minutei užsukti bent vienas,
Nenudirbamus darbus šalin atidėjęs.
Ir nušvistų pirkelės aprūkusios sienos,
Ir nuslinktų sunkumas tas, širdį apėjęs.




Bet tik vėjas nedrąsiai sugirgždina svirtį.
Tik šunelis grandinę sužvangina tyliai,
Tiktai teka lyg laikas rožančius tarp pirštų,
Tiktai godos ir maldos pas Viešpatį kyla...

 

 

 

 

 



 

Rytas kaime

User Rating:  / 0

 

 

Pragydo gaidys iš ryto,
Dar miegant vištoms ant laktų,
Ir sieloj kažkas sušvito
Lyg prieš daugelį metų.



Kai žuvys pliuškenos upokšny,
Švytėjo aguonomis daržas,
Ugninės jurginų puokštės
Šildė kojas sužvarbusiam beržui.



Ir slenksčio akmuo, apdilęs
nuo pėdų protėvių mano,
Gulėjo kantriai ir tyliai,
Tarsi sargas prie namo.



O gaidys nepailsdamas gieda,
Gal graudulį nori nuvyti?
...Jau beržui ašara rieda
Per skruostą, nurausvintą ryto...

 

 

 


 

Šienpjoviai

User Rating:  / 0

 

 

Kur ganos debesys lengvi,
Į plačią, žydrą lanką,
Išėjo broliai septyni,
Dalgius paėmę rankon.



Pabiro žiedlapiai balti,
Žvaigždutėmis nurimo-
Praėjo broliai septyni
Per tūkstančius likimų...

 


 

Rudenio vakaras

User Rating:  / 0

 

Už lango vakaras,
Rudenio vakaras,
Su krintančiais lapais
Ir lietaus lašais.
Aš žinau, kad manęs
Šitą rudenio vakarą
Už nieką negirs
Ir už nieką neteis.
O juk būtų gerai,
Kad šį vakarą slogų,
Kai pravirkt,
Nei šypsotis lengviau,
Atseikėtų kas nors,
Ką gero, ką blogo
Padaryti galėjau,
Ir ką padariau.
Ir ką padaryti
Rytoj dar reikėtų,
Kad rudenio vakarą
Jaučiaus ramus,
Kad rudenio darganoj,
Rudenio lietuj
Surastų mane, kaip namus...

 

 

 

Obuoliai

User Rating:  / 0

 

 

 

Šiandien suskynėme obuolius ir sukrovėme juos į dėžes. Pririnkau pintinę pačių gražiausių ir tariau sūnui:

– Nunešk Joneliui. Jis taip juos mėgsta.

Galėčiau nunešti ir pats, juk visai čia pat, be to, draugai buvom... Bet man sunku su juo. Sunku nuo jo tylaus, liūdno žvilgsnio, nuo tęsiamo gailaus mykimo. Sunku todėl, kad jis visam laikui liko Joneliu. O koks vyras galėjo užaugti!

...Tai buvo dar prieš karą. Blausi rudeniška saulė auksino pageltusias medžių viršūnes. Susibūrusios į krūvą pamiškės pievoje tingiai atrajojo kaimo ūkininkų karvės, o mes, keli piemeniokai, išdykaudami raičiojomės drėgnoje pievoje.

– Gaudykit, driskiai!– staiga pasigirdo Valaičių gimnazisto Andriaus balsas, ir šalia mūsų šleptelėjo stambus raudonas obuolys. Mes visi kartu metėmės ant jo, stumdydami vienas kitą, kol apmaigytas obuolys atsidūrė Jonelio saujoj. Iš mūsų būrio jis buvo pats vikriausias bei drąsiausias ir visada laimėdavo. Mano tėvas sakė:– „Tai todėl, kad jis mergos vaikas“. Nežinau, ar todėl ar ne, bet visuose žaidimuose jis iš tikrųjų būdavo pirmas.

– Duok dar, duok! – prašėme Andriaus.

– Užteks. Visų driskių neprišersi,– šaipėsi tas, susikišęs rankas į uniforminių kelnių kišenes.

Staiga jis parodė ranka į Jurkaus topolyje esantį gandralizdį:

– Kas įlips tenai ir pastovės ant galvos – tam duosiu penkiasdešimt obuolių!

– Kiek, kiek?– suklegome nustebę.

– Penkiasdešimt, ir pačių skaniausių. Cukrinių.

Penkiasdešimt! Ir dar cukrinių! Pagunda buvo tikrai didelė, bet mes žinojome, kad į gandralizdį neįlipsime, nes kokie du metrai žemiau jo, visos topolio šakos buvo nugenėtos.

– Bailiai... Kinkos dreba?– tyčiojosi Andrius.

– Kas bailiai? – Jonelis man atidavė apgraužtą obuolį ir priėjo prie Andriaus.

– Jūs... Driskiai ir bailiai!

Jonelis dar kartą pasižiūrėjo į gandralizdį:

– Gerai! Aš įlipsiu! Ir pastovėsiu ant galvos! Tik neapgauk. Penkiasdešimt – visi girdėjo!?

– Aš žodžio niekada nelaužau!– išdidžiai atšovė Andrius.

Pamiršę galvijus, visu buriu nubėgome prie topolio. Jonelis nusivilko švarkelį, vyriškai pasispjaudė delnus ir pradėjo keberiotis į medį. Pasiekė pirmąją šaką, apsižergęs ją truputį pailsėjo ir neskubėdamas kilo vis aukščiau ir aukščiau, kol netoli gandralizdžio baigėsi topolio šakos.

– Viskas,– kažkas pasakė,– toliau neįlips...

Bet Jonelis atsistojo ant paskutines šakos, pasižiūrėjo į taip arti virš galvos esantį gandralizdį ir, įsikabindamas į kamieno nelygumus, pradėjo slinkti aukštyn. Mes stovėjome užvertę galvas ir užgniaužę kvapą stebėjome, kaip jis rankomis pasiekė gandralizdžio kraštą. Dar truputis pastangų ir Jonelis tarsi didelis paukštis atsistojo gandralizdyje ir pamojavo mums kepure. Paskui atsiklaupė ant kelių, parietė galvą ir basos jo kojos švystelėjo į viršų.

– Valio! Valio! – šaukėme kiek išgalėdami ir mėtėm į viršų kepures.

Staiga pamačiau, kaip Andrius stipriai užsimojęs sviedė obuolį, kuris, nubrėžęs raudoną lanką, pataikė Joneliui į koją. Jonelis susvyravo, kažką riktelėjo ir lyg sparnais sumosavęs rankomis, krito žemyn, šnarindamas rudens paauksuotus topolio lapus.

Kai jį nuėmėme nuo neskaldytų malkapagalių krūvos ir paguldėme po topoliu, Jonelis nebekvėpavo, tik iš ausų lėta srovele tekėjo kraujas...

Daktarai išgelbėjo Joneliui gyvybę, bet visam laikui jis liko nebylys ir truputį kuoktelėjęs. Ir Jonu nebeužaugo. Net ir dabar žmonės sako: „Mūsų Jonelis“. Ir teisingai sako, nes Jonelio motina, palaužta tos didelės nelaimės, paskutinius skatikus išleidusi teismams ir daktarams, pati pasiligojo ir po poros metų mirė. Ir pasiliko Jonelis vienas tarp gerų mūsų kaimo žmonių...

...Sėdi Jonelis ant klėteles laiptų ir šildosi šykščiuose rudens saulės spinduliuose. Matau, kaip sūnus pastato prieš jį pintinę. Jonelis žiūri į stambius rausvus obuolius ir žinau, kad dabar iš jo liūdnų akių tyliai rieda ašaros... Taip visada būna, kai jis pamato obuolius...

 

Aš juk žinosiu

User Rating:  / 0

 

Apkase šalta, drėgna ir baisiai nepatogu. Pratybos tęsiasi jau trečią parą ir labai išvargino.

Gintą krečia drebulys ir stengdamasis sušilti, jis glaudžiasi arčiau Kostios. O mintys lėtos ir apsunkusios. Šios pratybos – puolimas, apkasai, gynyba – viskas atrodo tarsi tuščias ir beprasmis žaidimas. Ir kodėl žmonės, būdami tokie protingi, kartu yra tokie kvaili, kad negali ir iki šiol nesugeba atsisakyti paties absurdiškiausio, nehumaniškiausio, beprasmiško daikto – karo. Ar gali būti toks tikslas, kuris pateisintų karą,– šitą kvailiausią dalyką pasaulyje.

Sako, žmonės kariauja norėdami apginti savo įsitikinimus, savo tiesą. Bet argi tiesai reikia gynėjo ir ar gali ją apginti karas, kuris iš esmės pats yra didžiausia neteisybė?...

– Ir kam visa tai? –garsiai atsiduso Gintas.– Kam?...

– Reikia...

– Kam reikia? Tau? Man?

– Ir mums... Visiems reikia... Prisimink Osvencimą, Pirčiupį...

Gintui nereikia prisiminti, nes jis to nė nebuvo pamiršęs. Jis, nors ir nenori savyje su tuo sutikti, žino, kad karas kartais būna šventas. Taip, šventas! Todėl jis ir guli čia. Guli su pakilusia temperatūra, drebėdamas nuo drėgmės ir šalčio. O galėtų dabar sėdėti šviesiame, šiltame kambaryje, skaityti detektyvą arba bučiuoti žalsvas Onutės akis. Juk tereikia tiek nedaug. Tereikia tik nueiti pas kuopos vadą ir parodyti jam telegramą, kurioje parašyta: „Atvažiuok, smarkiai susižeidė tėvas. Juozas.“

Gintas ištraukė iš kišenės telegramą ir padavė Kostiai:

– Skaityk...

Kostia perskaitė telegramą ir pašokęs papurtė Gintą už pečių:

– Tai ko tu čia guli? Greičiau bėk pas kuopos vadą!

– Palauk, Kostia... Tu nežinai...

– Ko čia nežinoti? Tėvas serga – namo reikia važiuoti!...

– Supranti, – čia melas, neteisybė čia...

– Kaip neteisybė? Juk parašyta!

– Matai, Juozas mano brolis... Kai mane išlydėjo, jis pasakė: „Nenusimink, prieš Naujuosius metus pasimatysime. Parašysime, kad serga tėvas, ir išleis...“ Supranti?

Kostia neatsakė. Jis užsimerkė ir trumpam įsivaizdavo, kad patogiai guli ant viršutinės lentynos šiltame vagone, liūliuojamas monotoniško ratų tuksenimo. O pro šalį bėga ir bėga stulpai, kol sustoja vienoje nedidelėje stotelėje. Čia jis išlipa ir po keliolikos minučių jau stovi jaukiame kambaryje, glebėsčiuojamas išsiilgusios motinos. O tėvas tvirtai spusteli ranką ir santūriai sako: ,,Tai parvažiavai“,– ir jo akyse akimirkai žybteli švelnūs, tramdomos vidinės šilumos žiburėliai...

Kostia net atsiduso iš graudaus pasitenkinimo ir pasakė:

–Vis tiek važiuok... Aš važiuočiau.

– Negaliu, Kostia... Noriu, bet negaliu.

– Aš niekam nepasakysiu...

– Žinau...

– Niekas ir nesužinos...

– Aš juk žinosiu. Supranti – žinosiu!...

...Už gerą tarnybą pratybų metu kuopos vadas jų būriui pareiškė padėką. O po savaitės Gintas gavo laišką. Stambiomis raidėmis, prie rašto nepratusi mamos ranka rašė: „Kodėl neatvažiavai? Tėvą palaidojom be tavęs...“