Aš juk žinosiu
/ 0
- Informacija
- Skaitytojų: 2784
Apkase šalta, drėgna ir baisiai nepatogu. Pratybos tęsiasi jau trečią parą ir labai išvargino.
Gintą krečia drebulys ir stengdamasis sušilti, jis glaudžiasi arčiau Kostios. O mintys lėtos ir apsunkusios. Šios pratybos – puolimas, apkasai, gynyba – viskas atrodo tarsi tuščias ir beprasmis žaidimas. Ir kodėl žmonės, būdami tokie protingi, kartu yra tokie kvaili, kad negali ir iki šiol nesugeba atsisakyti paties absurdiškiausio, nehumaniškiausio, beprasmiško daikto – karo. Ar gali būti toks tikslas, kuris pateisintų karą,– šitą kvailiausią dalyką pasaulyje.
Sako, žmonės kariauja norėdami apginti savo įsitikinimus, savo tiesą. Bet argi tiesai reikia gynėjo ir ar gali ją apginti karas, kuris iš esmės pats yra didžiausia neteisybė?...
– Ir kam visa tai? –garsiai atsiduso Gintas.– Kam?...
– Reikia...
– Kam reikia? Tau? Man?
– Ir mums... Visiems reikia... Prisimink Osvencimą, Pirčiupį...
Gintui nereikia prisiminti, nes jis to nė nebuvo pamiršęs. Jis, nors ir nenori savyje su tuo sutikti, žino, kad karas kartais būna šventas. Taip, šventas! Todėl jis ir guli čia. Guli su pakilusia temperatūra, drebėdamas nuo drėgmės ir šalčio. O galėtų dabar sėdėti šviesiame, šiltame kambaryje, skaityti detektyvą arba bučiuoti žalsvas Onutės akis. Juk tereikia tiek nedaug. Tereikia tik nueiti pas kuopos vadą ir parodyti jam telegramą, kurioje parašyta: „Atvažiuok, smarkiai susižeidė tėvas. Juozas.“
Gintas ištraukė iš kišenės telegramą ir padavė Kostiai:
– Skaityk...
Kostia perskaitė telegramą ir pašokęs papurtė Gintą už pečių:
– Tai ko tu čia guli? Greičiau bėk pas kuopos vadą!
– Palauk, Kostia... Tu nežinai...
– Ko čia nežinoti? Tėvas serga – namo reikia važiuoti!...
– Supranti, – čia melas, neteisybė čia...
– Kaip neteisybė? Juk parašyta!
– Matai, Juozas mano brolis... Kai mane išlydėjo, jis pasakė: „Nenusimink, prieš Naujuosius metus pasimatysime. Parašysime, kad serga tėvas, ir išleis...“ Supranti?
Kostia neatsakė. Jis užsimerkė ir trumpam įsivaizdavo, kad patogiai guli ant viršutinės lentynos šiltame vagone, liūliuojamas monotoniško ratų tuksenimo. O pro šalį bėga ir bėga stulpai, kol sustoja vienoje nedidelėje stotelėje. Čia jis išlipa ir po keliolikos minučių jau stovi jaukiame kambaryje, glebėsčiuojamas išsiilgusios motinos. O tėvas tvirtai spusteli ranką ir santūriai sako: ,,Tai parvažiavai“,– ir jo akyse akimirkai žybteli švelnūs, tramdomos vidinės šilumos žiburėliai...
Kostia net atsiduso iš graudaus pasitenkinimo ir pasakė:
–Vis tiek važiuok... Aš važiuočiau.
– Negaliu, Kostia... Noriu, bet negaliu.
– Aš niekam nepasakysiu...
– Žinau...
– Niekas ir nesužinos...
– Aš juk žinosiu. Supranti – žinosiu!...
...Už gerą tarnybą pratybų metu kuopos vadas jų būriui pareiškė padėką. O po savaitės Gintas gavo laišką. Stambiomis raidėmis, prie rašto nepratusi mamos ranka rašė: „Kodėl neatvažiavai? Tėvą palaidojom be tavęs...“