Neviltis

User Rating:  / 0

Informacija

Skaitytojų: 2336

Manęs jau niekas nebestebina,

Tik liūdna ir sunku širdy—

Antai palaukėj susidegino

Stovėdami ožekšniai keturi.

Ir niekas jų neapraudojo,

Stūksojo miškas nebylus,

O vėjas springdamas kvatojo

Tarp ąžuolo rudų šakų.

Ir supratau—nerūpi niekam

Kitų troškimai, nei kančia,

Ir neišdegins jokios liepsnos

Abejingumo širdyse.

• < Ankstesnis
• Sekantis >