***
/ 1
- Informacija
- Parašė Stasė Vičiutė-Bertauskienė
- Skaitytojų: 1838
Aš neliečiau akmens – atokaitoj sušilo.
Jo šiltas kvapas nejaučia rudens.
Kvapų kvapai iš sodo sunkias,
Tarsi didybė ribuliuoja ant vandens.
Ar tiek spalvų skiautelėj sutalpinsi?
Nedaug ir liko praeities laiškuos.
Mylėti, džiaugtis ir kentėti-
Viskas, kas lieka laiko pamatuos.
Prieš artimą jaučiu atsakomybę,
Džiaugiuos, kad likę nūdienų vandens.
Kažkas ne upės, - kranto – klausia,
Jei šitaip sudrumstas, jo tūkstančiai negers.