***
/ 1
- Informacija
- Parašė Stasė Vičiutė-Bertauskienė
- Skaitytojų: 2258
Radau save kaip apsnigtą monetą,
Kaip ežerą, kaip upę be krantų.
Vis norinčią šėlionėse paskęsti
Ir viską vėl statyt nuo pamatų.
Ne tie laikai, ne tie, mieloji,
Ne iš savęs tą žodį išgirdai.
Į vėsą, ten, anapus kranto,
Nuneš, jei išlaikys irklai.
Sulaužyk savo laiko rykštę,
Pilkšva spalva langų nenudažyk,
O švento, ištikimo žodžio
Bent pirmą raidę lentoje palik...