Kirpykloje
- Informacija
- Skaitytojų: 3168
Jumoreska
Priš švėntė ir aš, kap tuos miesta muotrėškas, apliekiau krautuvės, atsėlėkau visus rekalus ėr atrūkau i kirpyklą.
Laiks slenk lietaa, eilie vuos vuos jod. Klėjentės kelas, į anum vėitas siedas kėtas.
Vėina diekingaa saka:
- O, meistrė, kap gera! Tik gal daugiau iškėlnuokėt ošpakalį ė nuimkit ausis.
Kėta palėip:
- Mon tik nukėrpkėt galvą.
Aš ė sodrebiejau iš baimės, bet sosisgrėbau, ka eso kėrpykluo.
Išejusi iš džiovyklas, apkūni klėjentė svarsta:
- Mon atrunda, kad aš vėsa išdžiūvau.
(Vo mon atruodė, kad ana vėsa naišdžiūvusi. Tuoki stuorulė...)
- Gera brongiuoji, aš tujau ėšvėniuosu ė paveiziesu.
(No, ar esat matė, ka žmuogu išviniuotu ė patikrintu, ar išdžiūvės... Dyvu šalis)
Šalėmas nu karštė rauduona kirpiejė skundas:
- Tėik darba, tėik darbą, vėsė povda užimtė, džiūtė nebier kor...
(Povda – lyg kokiuo vertovie būtom.)
Priš muni siediejusi muotrėška nabtver:
- Kirpiejelė, a muni greta pasvadinsėt?
(Ale, kad aš če dar tik kaliejėma nagaučiuo, joukas pamėslėju).
Bet paskov ana saka:
- Gal aš dar ronkas spiesu pasidarytė?
(Pasiveiziejau – muotrėška kap i vėsas, so ronkuom ė kokium dar ana če komediju berek?)
Kėta priejusi, manikiūrininkės klaus:
- A galiesėt ronkas apkarpytė?
(Va da i ronkas nutrumpins?)
- Galiesu, - saka. – Tik kasininkė tegol išmuš.
(No žėna... tegol išmuš, kap kuoki bifšteksa, ka būtu lengviau nupjautė. No galas tuokės kalbas...)
- Vo akis viel išmuštė? – klaus kažkatra.
(išsėmuštė akis! A esat matė a girdiejė kamė tuoki nedorybė?)
Kėta saka:
- Ėr aš nuoru nusidažytė akis...
(Akis nusidažytėėr mon būtu na pro ali. Į senatvė jau pabloka. Bet vieryk, kon anuos če plep.)
Klausaus tuoliau.
Kituoji saka:
- Meistriuokė, aš nuoru ontakius apsėgromdytė, tep jau išspruoga...)
(Ta bėnt pasakyms, a ne?)
Bet pasiklausiusi miesčioniškas šnekuos, i aš išsėdrosėnau.
- Nuriečiau ir aš nagus pasidažytė, turbūt kasuo muš?
(Mėslėju, ka tėkra šiam vakarou pridies duorus nagus, jog aš savuosius povdus bagrėzdama teep nutryniau, kad jau lig so mesa.)
- Tep, prašuom, vėsas muškities, nes ton jau bėngu nuteptė.
(No kad nuteptu, juokė nuora natoru, bet suprasi, kon tas reišk? Esu ė vėskas...)
Enu link kasuos, o pėrmuo kiedie sied nadėdėlė blondinė. Šalėp sukiniejas draugė ir vės kirpieje patarinie:
- Šuona, meistė, šuona palėnkėt i pryšakį, nuimkit kakta (aš tik veizu!), da pakauši supluokėt.
Ė da saka:
- Ėr i žmuogu y panaši, tik dar užpakali reek paskostė...
(A esat girdiejė tuoki komedijė? Skostė užpakali!)
Laukiamuojuo viel nauji eilie.
Viel vėina, natekusi kontrybės klaus:
- Kuomet jau muni sudiesėt, povda nomus verdanti palėkau!..
( Vo aš savie joukous – sodies, nojė,,, tavi tov striuku, ka to bėnt nasolauktumi. Ka palauksi tėik, kėik mes ka laukam, gal kas ėr išes...)
- Tujau... ton pribėngso ėr imsous jumis, - saka meistrė.
Vo ontruoji meistrė aiškėn, jau tik dvė galvas balėka sodietė priš jumis.
Grįžusi aš pri manikiūrininkės, laiminga merku ronkas i vondėni...
Mėslėju gal iš tėkrųjų tėi naga priaugs, bet kor tau...
Bėški aptrynė, nutepė kap sakė ė vėskas. Vo pri stalioka priejusi klijentė teiraujęs:
- A kuoju pas jumis nadara?
(Pasiveiziejau – muotrėška kap ė vėsas su kuojom, vėinė jouka iš tuos ruodas).
- Ne, kuoju mes nadaruom.
Po manikiura viel lauku, bet kaap i vėsas, spraudous i prieki.
Išedama kažkatra pasteb:
- Kuo če stuovi ont doru?
(Benė pasiota? Ben ont doru pasikuoriau baskobiedama?)
Bet veizu, ka vėskas normale, stuovu ont slėnkstė kap i priklausa.
- Nasodegs ta tava galva, - saka ana monėi.
- Gal i nasodegs,- sakau, - bet nuoru ė aš greičiau.
Ar ana gal soprastė, ka aš esu iš kaima, ė ka monei išvažious vėsė autuobusa. Klionkink paskiau piesčiuom kelis kilometrus, menks malonoms, vo dar ė tas strajus gal lėktė per nieka, je ožetum lytė.
Bet pasisekė – lig sutemu ėr aš bovau straini.
Ruduo ir aš
- Informacija
- Skaitytojų: 3179
Esu lyg girios aidas
Virš tėviškės laukų,
Lyg tos ramunės žiedas
Tarp lauko akmenų.
Einu per metų kelią
Šerkšnu aš išpuošta,
Ir kartais pečius slegia
Man per sunki našta.
Mintis mana klajoja
Svajonių labirintais,
Kad jau ruduo širdyje
Nenoriu pripažinti.
Svajonės pasiklydo
Tarp praeities šešėlių.
Kaip tas ramunės žiedas
Tarp lauko akmenėlių.
Tik vėjo dainą graudžią
Aš ausyse girdžiu.
Ir vakarą apgaubia
Naktis savo šydu.
Pro žiemos langą
- Informacija
- Skaitytojų: 3170
Takas ledinis.
Pusnys sustingo.
Vaikštau kaip pingvinas...
Grakštumas kur dingo?
Sakysi – kalta čia žiema.
Medžius užgulė sniego našta,
Visur laukai pabalę, nėra šilumos...
O visa, kas gyva,
Kas iš bado vaduos?
Pagelbėti gali
dabar jiems žmogus.
Lesyklą užplūdo
Žvirblių makalynė,
Snapu pastuksena
Genys iš eglyno.
Anądien ir volungė
Sukiojos ant tako,
O kėkštas visai
Padorumo neteko.
Viską jis stveria
Tiesiog iš panosės
Nuo mažųjų viską
Pagaut kėsinasi.
Taip gamtoje kovoja
visi už savo būvį.
Kad skriaudžia mažesnį
Į tai nebežiūri.
Bet nedaug jie tenori –
Tiktai išgyventi.
Aš žiūriu ir mąstau,
Ir suprast negaliu,
Bet kažkas panašaus
Dedasi tarp žmonių:
Gėdos jausmą praradę
Jie vagia ir lobsta,
O savo maitintojams
Barsto trupinius nuo sosto.
Kur tu jaunyste?
- Informacija
- Skaitytojų: 3262
Jaunyste, kur tu pradingai?
Gal rožės žiedu tu pražydai?
Gal vyturio giesmėj skraidai?
O gal tarp metų pasiklydai?
Juk bėga jie tarytum upė,
Kur neša vandenis sraunius,
Į baltą šerkšną įsisupus,
Nubėgai rudenio taku.
Ir tu, jaunyste, nebegrįši,
Tavųjų žingsnių ieškau aš,
Girios ošime pasiklysiu
Tikriausiai nieks jau jų neras.
Ruduo į savo skraistę žilą
Mano pečius lengvai susups,
Nuplauks giesmė per žalią šilą,
Ir paukštė nežinios man ant peties nutūps.