Kirpykloje

User Rating:  / 0

Informacija

Skaitytojų: 3168

Jumoreska

Priš švėntė  ir aš, kap tuos miesta muotrėškas, apliekiau krautuvės, atsėlėkau visus rekalus ėr atrūkau i kirpyklą.

Laiks slenk lietaa, eilie vuos vuos jod. Klėjentės  kelas, į anum vėitas siedas kėtas.

Vėina diekingaa saka:

- O, meistrė, kap gera! Tik gal daugiau iškėlnuokėt ošpakalį ė nuimkit ausis.

Kėta palėip:

- Mon tik nukėrpkėt galvą.

Aš ė sodrebiejau iš baimės, bet sosisgrėbau, ka eso kėrpykluo.

Išejusi iš džiovyklas, apkūni klėjentė svarsta:

- Mon atrunda, kad aš vėsa išdžiūvau.

(Vo mon atruodė, kad ana vėsa naišdžiūvusi. Tuoki stuorulė...)

- Gera brongiuoji, aš tujau ėšvėniuosu ė paveiziesu.

(No, ar esat matė, ka žmuogu išviniuotu ė patikrintu, ar išdžiūvės... Dyvu šalis)

Šalėmas nu karštė rauduona kirpiejė skundas:

- Tėik darba, tėik darbą, vėsė povda užimtė, džiūtė nebier kor...

(Povda – lyg kokiuo vertovie būtom.)

Priš muni siediejusi muotrėška nabtver:

- Kirpiejelė, a muni greta pasvadinsėt?

(Ale, kad aš če dar tik kaliejėma nagaučiuo, joukas pamėslėju).

Bet paskov ana saka:

- Gal aš dar ronkas spiesu pasidarytė?

(Pasiveiziejau – muotrėška kap i vėsas, so ronkuom ė kokium dar ana če komediju berek?)

Kėta priejusi, manikiūrininkės klaus:

- A galiesėt ronkas apkarpytė?

(Va da i ronkas nutrumpins?)

- Galiesu, - saka. – Tik kasininkė tegol išmuš.

(No žėna... tegol išmuš, kap kuoki bifšteksa, ka būtu lengviau nupjautė. No galas tuokės kalbas...)

- Vo akis viel išmuštė? – klaus kažkatra.

(išsėmuštė akis! A esat matė a girdiejė kamė tuoki nedorybė?)

Kėta saka:

- Ėr aš nuoru nusidažytė akis...

(Akis nusidažytėėr mon būtu na pro ali. Į senatvė jau pabloka. Bet vieryk, kon anuos če plep.)

Klausaus tuoliau.

Kituoji saka:

- Meistriuokė, aš nuoru ontakius apsėgromdytė, tep jau išspruoga...)

(Ta bėnt pasakyms, a ne?)

Bet pasiklausiusi miesčioniškas šnekuos, i aš išsėdrosėnau.

- Nuriečiau ir aš nagus pasidažytė, turbūt kasuo muš?

(Mėslėju, ka tėkra šiam vakarou pridies duorus nagus, jog aš savuosius povdus bagrėzdama teep nutryniau, kad jau lig so mesa.)

- Tep, prašuom, vėsas muškities, nes ton jau bėngu nuteptė.

(No kad nuteptu, juokė nuora natoru, bet suprasi, kon tas reišk? Esu ė vėskas...)

Enu link kasuos, o pėrmuo kiedie sied nadėdėlė blondinė. Šalėp sukiniejas draugė ir vės kirpieje patarinie:

- Šuona, meistė, šuona palėnkėt i pryšakį, nuimkit kakta (aš tik veizu!), da pakauši supluokėt.

Ė da saka:

- Ėr i žmuogu y panaši, tik dar užpakali reek paskostė...

(A esat girdiejė tuoki komedijė? Skostė užpakali!)

Laukiamuojuo viel nauji eilie.

Viel vėina, natekusi kontrybės klaus:

- Kuomet jau muni sudiesėt, povda nomus verdanti palėkau!..

( Vo aš savie joukous – sodies, nojė,,, tavi tov striuku, ka to bėnt nasolauktumi. Ka palauksi tėik, kėik mes ka laukam, gal kas ėr išes...)

- Tujau... ton pribėngso ėr imsous jumis, - saka meistrė.

Vo ontruoji meistrė aiškėn, jau tik dvė galvas balėka sodietė priš jumis.

Grįžusi aš pri manikiūrininkės, laiminga merku ronkas i vondėni...

Mėslėju gal iš tėkrųjų  tėi naga priaugs, bet kor tau...

Bėški aptrynė, nutepė kap sakė ė vėskas. Vo pri stalioka priejusi klijentė  teiraujęs:

- A kuoju pas jumis nadara?

(Pasiveiziejau – muotrėška kap ė vėsas su kuojom, vėinė jouka iš tuos ruodas).

- Ne, kuoju mes nadaruom.

Po manikiura viel lauku, bet kaap i vėsas, spraudous i prieki.

Išedama kažkatra pasteb:

- Kuo če stuovi ont doru?

(Benė pasiota? Ben ont doru pasikuoriau baskobiedama?)

Bet veizu, ka vėskas normale, stuovu ont slėnkstė kap i priklausa.

- Nasodegs ta tava galva, - saka ana monėi.

- Gal i nasodegs,- sakau, - bet nuoru ė aš greičiau.

Ar ana gal soprastė, ka aš esu iš kaima, ė ka monei išvažious vėsė autuobusa. Klionkink paskiau piesčiuom kelis kilometrus, menks malonoms, vo dar ė tas strajus gal lėktė per nieka, je ožetum lytė.

Bet pasisekė – lig sutemu ėr aš bovau straini.