Kirpykloje
/ 0
- Informacija
- Skaitytojų: 3168
Jumoreska
Priš švėntė ir aš, kap tuos miesta muotrėškas, apliekiau krautuvės, atsėlėkau visus rekalus ėr atrūkau i kirpyklą.
Laiks slenk lietaa, eilie vuos vuos jod. Klėjentės kelas, į anum vėitas siedas kėtas.
Vėina diekingaa saka:
- O, meistrė, kap gera! Tik gal daugiau iškėlnuokėt ošpakalį ė nuimkit ausis.
Kėta palėip:
- Mon tik nukėrpkėt galvą.
Aš ė sodrebiejau iš baimės, bet sosisgrėbau, ka eso kėrpykluo.
Išejusi iš džiovyklas, apkūni klėjentė svarsta:
- Mon atrunda, kad aš vėsa išdžiūvau.
(Vo mon atruodė, kad ana vėsa naišdžiūvusi. Tuoki stuorulė...)
- Gera brongiuoji, aš tujau ėšvėniuosu ė paveiziesu.
(No, ar esat matė, ka žmuogu išviniuotu ė patikrintu, ar išdžiūvės... Dyvu šalis)
Šalėmas nu karštė rauduona kirpiejė skundas:
- Tėik darba, tėik darbą, vėsė povda užimtė, džiūtė nebier kor...
(Povda – lyg kokiuo vertovie būtom.)
Priš muni siediejusi muotrėška nabtver:
- Kirpiejelė, a muni greta pasvadinsėt?
(Ale, kad aš če dar tik kaliejėma nagaučiuo, joukas pamėslėju).
Bet paskov ana saka:
- Gal aš dar ronkas spiesu pasidarytė?
(Pasiveiziejau – muotrėška kap i vėsas, so ronkuom ė kokium dar ana če komediju berek?)
Kėta priejusi, manikiūrininkės klaus:
- A galiesėt ronkas apkarpytė?
(Va da i ronkas nutrumpins?)
- Galiesu, - saka. – Tik kasininkė tegol išmuš.
(No žėna... tegol išmuš, kap kuoki bifšteksa, ka būtu lengviau nupjautė. No galas tuokės kalbas...)
- Vo akis viel išmuštė? – klaus kažkatra.
(išsėmuštė akis! A esat matė a girdiejė kamė tuoki nedorybė?)
Kėta saka:
- Ėr aš nuoru nusidažytė akis...
(Akis nusidažytėėr mon būtu na pro ali. Į senatvė jau pabloka. Bet vieryk, kon anuos če plep.)
Klausaus tuoliau.
Kituoji saka:
- Meistriuokė, aš nuoru ontakius apsėgromdytė, tep jau išspruoga...)
(Ta bėnt pasakyms, a ne?)
Bet pasiklausiusi miesčioniškas šnekuos, i aš išsėdrosėnau.
- Nuriečiau ir aš nagus pasidažytė, turbūt kasuo muš?
(Mėslėju, ka tėkra šiam vakarou pridies duorus nagus, jog aš savuosius povdus bagrėzdama teep nutryniau, kad jau lig so mesa.)
- Tep, prašuom, vėsas muškities, nes ton jau bėngu nuteptė.
(No kad nuteptu, juokė nuora natoru, bet suprasi, kon tas reišk? Esu ė vėskas...)
Enu link kasuos, o pėrmuo kiedie sied nadėdėlė blondinė. Šalėp sukiniejas draugė ir vės kirpieje patarinie:
- Šuona, meistė, šuona palėnkėt i pryšakį, nuimkit kakta (aš tik veizu!), da pakauši supluokėt.
Ė da saka:
- Ėr i žmuogu y panaši, tik dar užpakali reek paskostė...
(A esat girdiejė tuoki komedijė? Skostė užpakali!)
Laukiamuojuo viel nauji eilie.
Viel vėina, natekusi kontrybės klaus:
- Kuomet jau muni sudiesėt, povda nomus verdanti palėkau!..
( Vo aš savie joukous – sodies, nojė,,, tavi tov striuku, ka to bėnt nasolauktumi. Ka palauksi tėik, kėik mes ka laukam, gal kas ėr išes...)
- Tujau... ton pribėngso ėr imsous jumis, - saka meistrė.
Vo ontruoji meistrė aiškėn, jau tik dvė galvas balėka sodietė priš jumis.
Grįžusi aš pri manikiūrininkės, laiminga merku ronkas i vondėni...
Mėslėju gal iš tėkrųjų tėi naga priaugs, bet kor tau...
Bėški aptrynė, nutepė kap sakė ė vėskas. Vo pri stalioka priejusi klijentė teiraujęs:
- A kuoju pas jumis nadara?
(Pasiveiziejau – muotrėška kap ė vėsas su kuojom, vėinė jouka iš tuos ruodas).
- Ne, kuoju mes nadaruom.
Po manikiura viel lauku, bet kaap i vėsas, spraudous i prieki.
Išedama kažkatra pasteb:
- Kuo če stuovi ont doru?
(Benė pasiota? Ben ont doru pasikuoriau baskobiedama?)
Bet veizu, ka vėskas normale, stuovu ont slėnkstė kap i priklausa.
- Nasodegs ta tava galva, - saka ana monėi.
- Gal i nasodegs,- sakau, - bet nuoru ė aš greičiau.
Ar ana gal soprastė, ka aš esu iš kaima, ė ka monei išvažious vėsė autuobusa. Klionkink paskiau piesčiuom kelis kilometrus, menks malonoms, vo dar ė tas strajus gal lėktė per nieka, je ožetum lytė.
Bet pasisekė – lig sutemu ėr aš bovau straini.