Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



Birutė ir draugai

Balandžio 14 d. „Skalvijos“ kavinėje susirinko Lietuvos rašytojų sąjungos narės Birutės Lengvenienės bičiuliai. Prie stalo su namine duona ir sula, skambant smuikui ir gitarai, susirinkusieji rimtai ir linksmai, jautriai ir pašmaikštaudami dalinosi prisiminimais apie poetę, kuriai šiemet būtų sukakę 70 metų.

Plungės literatų klubo „Vingiorykštės“ prezidentės Adelės Daukantaitės-Šeškauskienės pakviesti svečiai susirinko iš Šiaulių, Telšių, Rietavo, Plungės. Pačiai artimiausiai Birutės Lengvenienės draugei Romualdai Durkienei teko pirmajai prabilti apie poetę, kurią visi gerai pažinojo, gerbė ir mylėjo. Nelengva buvo kalbėjusiai – nuoširdžiai paatvirauti, ir kartu neišduoti pačių didžiausių paslapčių, kurias poetė kažkada buvo patikėjusi. Romualda kalbėjo ir pasakojo apie susitikimus, renginius, kuriuose Birutė net kebliausiomis situacijomis išlikdavo... žavinga. Visus pralinksmino pasakojimas, kai poetei pakylant į sceną sveikinti orkestrantų, nulūžo gvazdikų galvutės. Šmaikštaujanti ir žodžių kišenėje neieškanti Birutė Lengvenienė, susirinkusi žiedus ir kotus, pastaruosius įteikė... vyrams, tarstelėjusi, kad juos ir taip labai mylinti, nesvarbu, kad žiedai atiteko moterims. Salė tada kvatojo, buvo jauku ir gera... Matyt, ne tik už talentą, bet ir mokėjimą bendrauti Birutė Lengvenienė buvo ypač mylima.





Labiau atviravo poetės vyras Petras Lengvenis, papasakojęs, kokius pokštus Birutė jam krėtusi ir tuo visus susirinkusius prajuokinęs vos ne iki ašarų. Ogi Birutė, į tolimą kelionę su draugais lėktuvu išvykstančiam vyrui sukrovusi lagaminą. Kaip ir dera gerai žmonai, priruošė jį didelį ir sunkų – kad, gink Die, ko netrūktų. Petras tik viešbutyje atidaręs, nustėro: išvyniojus didžiulį ryšulį, rastas ne kumpio gabalas, bet... akmuo.


Birutė žinojo, kad nesupyksiu už tokį išdaigą. Jau ketinau išsiųsti tą riedulį atgal jai paštu, bet draugai perkalbėjo“ , – bekvatojantiems bičiuliams porino Petras, su žmona pusšimtį amžių pragyvenęs ir ją labai mylėjęs.




Svečių pasakojimai keitė vienas kitą. Šiauliškis Jaunius Kulnys didžiavosi, Birutės Lengvenienės kartą pavadintas tikru draugu. Mokytojas iš Endriejavo Antanas ­­­Žemgulis, parašęs ne vieną knygą (ir po vieną jų egzempliorių padovanojęs Plungės viešajai bibliotekai), pasakojo apie kūrėjų panašumus. Janina Matevičienė (mūsų knygnešė!), išplatinusi galybę leidinių, kalbėjo apie poreikį dar išleisti Birutės knygų – žmonės norintys įsigyti.

 

Taip bendraujant netruko prabėgti ir kelios valandos – skambant Romo Miškinio gitarai, dainuojant Reginai Miežetienei, klausantis ­­­­­­­­­­­­­­Laimutės Paplauskaitės smuiko ir Nerijos Sapiegaitės-Paplauskienės akordeono muzikos. Tokie literatūriniai renginiai, tampantys tradicija, anot bibliofilo Gintauto Černeckio, kaip tik ir liudija kultūros formą. (Beje, tą vakarą įsiplieskė diskusija apie kultūrą provincijoje - po Plungės viešosios bibliotekos direktorės Violetos Skierienės įdomių pastebėjimų ir pasakojimų. Tačiau apie tai – galbūt kitą kartą...)




Birutė Lengvenienė dar tebėra mūsų atmintyje, jos kūryba - mūsų kasdienybėje. Ir nors eilėraščių rašymas nebuvo vienintelė jos gyvenimo ašis (Birutė labai mėgusi sportą), tačiau, pasak poetės vyro Petro Lengvenio, tas kūrybinis kelias labai priminė lipimą į stiklo kalną...



Galima tik pasidžiaugti, kad liaudies mėgstami poetai gimsta ir provincijoje - ne tik didmiesčiuose... Laimei, ir nedideliuose miestuose gyvena jautrūs ir kūrybą suprantantys žmonės. O literatai žino, kad jie turi teisę (kaip ir kiekvienas žmogus!) kurti ką nori, ir kaip nori. Nes tik laikas atsijoja, kas iš tikrųjų yra tikra ir vertinga.