ANT LIKIMO NEPYK
,,Ant likimo nepyk‘‘ ( 2014 m.) atskleidžia konferencijų, seminarų, paskaitų patirtį. Vilniaus muziejų, bažnyčių, teatrų, susitikimų su rašytojais, poetais, muzikos atlikėjais ir kt. įspūdžiai rekonstruojami įvairiomis būties ir buities inkrustacijomis apie meno, gamtos, žmogaus grožį bei nuosmukį, gyvenimo būsenas, ego prasmes, kurios lieka nepripildomos, nes viskas – šokimas, muzika, mūza, ritmas, stebuklo buvimas, kai viena jau laukia kito. Todėl ar galima pykti ant likimo?..
Susitikimas
(su rašytoja K.Sabaliauskaite
2013 – 12 – 07 parodoje ,,Mokykla 2013“)
...gyveni saloje,
apjuostoj vandenyno
mokslo, menų, daiktų ir žmonių,
maža skruzdėlė – skuja skruzdėlyno,
nešiojanti salą kartu su savim...
Šioj saloje ir esam laimingi,
apsupti artimųjų,
daiktų, giminės,
keliauji žeme –
(ne)regimybėj –
meilės - nemeilės
,,silva rerum“
raidė?..
Tylos dievui Karpatui
Atminties ekrane –
būties klajonių siužetai –
neradę artumo veidai –
saulėlydy slepias maketai...
Prisiglaudimai trumpi,
išsiskyrimai – myliomis –
dievui tylos parduoti
ištylėsim ir žodyje ,,myliu“.
Piešiu lietuj kreidele
būtį poezijos fono,
kol atminties ekrane
Karpatas nepakeitė formų.
Kelionėje
(mintys po konferencijų 2013 – 12 – 06
,,Lituanistika: tradicija ir paveldas“,
,,Vilnius ir Kaunas lietuvių kultūroje 1918 -1940“)
Esu
kelionėje...
(be)reikšmis
lapelis istorijos
Kuršių senos teritorijos...
Akys ir veidas klajokliškas
šmėkšo raštuos, dienoraščiuos,
stebinčiuos protėvių būtį
datose, poženkliuos ,,Žūti“...
Karas, maras ar badas,
perversmai – ,,taikios“ aferos
kunigaikščių, bajorų, karalių,
seimų valdininkų – bedalių...
Kur(šio) pasaulio pašonėj
svetimos žemės ir žmonės
mėgins nukeliaut – pasimesti,
lapeliuos dienoraščių rastis?..
Ožgavienės Žemaitėjuo
(2014 – 03 – 04, tikrąją Užgavėnių dieną, Vilniuj susidūriau
tik su 1 Užgavėnių kauke ansamblio ,,Dijūta“ repeticijoje)
Tėn, Žemaitėjuo,
pro gelstontė karkla vėršūnės
ėš ryta vingoriou dūmā,
pakvimp blynās, skanomās,
pri dorų sobėld atiejūnā,
ėšvertė kailiu kaltūnus,
sėjuonās margās, keporiem,
platēs veizuolās, sriebtoviem.
Liūliou nokarosės krūtės –
Muorė vežėmė sokas,
kad metā veislingė viel būto –
dounas, medaus netrūkto...
Baladuosės par dėina velniokā,
cėguonės so raganu bortās
žėima ėš kėima varīs,
pavasarė dūmo pakvėps
na tik Žemaitėjuo!
Poezijai
(2014 – 03 – 20 Rašytojų klube – pasaulinė Poezijos diena,
skirta poeto A.Bernoto 80 – osioms gimimo metinėms)
Tai Ji paglosto žolę,
kai sausy braška tvoros,
tai Ji paukščiu sučiulba,
numetus sparną gulbei,
kad mylimą prišauktų
ir praradimuos lauktų
po medžių ošimu
žvaigždės nušvitimu
Algirdiškių danguj,
kai kris lašai žaibų,
vienu įkvėpimu –
lyg dievo liepimu –
prisikelia mintis –
poezija – jauti?..
Kad Lietuva neišsivaikščiotų
(R.Mikutavičius. ,,Kad Lietuva neišsivaikščiotų“.
Knygos pristatymas Rašytojų klube 2014 – 03 – 24)
Paveikslai dingusių kolekcijų,
parklupę dvasioj rekolekcijų
be baimės žaizdą atvynioti,
kol dienos dar neiškvėpuotos...
Tik pokalbyje su medžiu
išpažintis švariausia bus –
aukštyn su samanom keliauti
besitikint, kad spės užaugti
lig dievo – meilės nesakytos,
pavasario lietum nulytos...
Kol su medžiu gali kalbėti,
nedvelkia svetimumo vėjai
dvasios kolekciją išsaugoti,
kad... Lietuva neišsivaikščiotų...
Velkas vienatvė –
Vieškelių vilkas,
Vėjų viešnagė
Vegetacijos vilčiai.
Voro verpstėj –
Varnalėšos vinis.
Veidą varganą vėl
Varstys vėjai visi...
Veltui vakaro virsmas
Vienatvės versmėj –
Vaivorykštės vynas
Vaivorinis varvės...
( iš skyriaus,,Abėcėlės lygtys“)