Saulėgrįžos krante

• 

 

 

Regina Miežetienė šį rudenį išleido antrąją savo poezijos knygą „Saulėgrąžos krante“, kurią taip pristato pati autorė:

„Plateliai – ne per toliausiai nuo jūros atsiveriantis gražus Žemaičių kampelis su ežerų ežerėlių akvarelėmis. Jų piešiny įsikomponuoja mano gyvenimas: artimieji, draugai, gimnazija, folkloro ansamblis, Plungės literatų klubas „Vingiorykštė“, parodos, susitikimai, tradicinės Užgavėnių, Joninių, Žolinės šventės... Visa tai pakylėja nuo monotonijos, ragina nesustabarėti, priimti duotas akimirkas. Ne vieną jų „uždariau“ knygelėje „Atvertas langas“. Bet tolyn nuteka dienos lyg į ežero kiaurymę traukiantis akių mostas... Žemaitiškas, stiprus (ne)mylimo rankų prisilietimas... O gal tik odos... todėl kreivom sudiržusių žodžių parabolėm ir vėl norisi iškvėpuoti nuotaikų, svajonių „kekulus“, kur kiekvienas esame vandenų – žemės – dangaus – akimirkų pabaigoje – pradžioje...“

 

 

Dėkingi Plateliams, kad čia
Galim pajaust širdies plakimą,
Su saule ežero krante
Panirt taktu bangų ošimui...

Tad lapkričio 23 d. (penktadienį) 18 val. kviečiame į poezijos – muzikos vakarą ,,Padėka Plateliams“.

Platelių dvaro svirne bus pristatoma plateliškės R. Miežetienės knyga ,,Saulėgrįžos krante“. Muzikuos autorės vaikai
Vitalija ir Raimundas. Eiles skaitys draugai iš Platelių, Plungės, Mažeikių.

Malonių įspūdžių!
Organizatoriai

Knygos "Saulėgrįžos krante" pristatymas Platelių svirne

• 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Regina Miežetienė savo antrąją knygą "Saulėgrįžos krante" pristatė Platelių dvaro svirne. Čia susirinko knygos autorės bičiuliai, bendradarbiai, kaimynai, pažįstami, giminaičiai ir artimieji iš Platelių, Plungės, Mažeikių ir kt. miestų. Reginą sveikino jos eilėraščių eilėmis, nuoširdžiausiais žodžiais ir linkėjimais, dainomis, kurias atliko pati knygos autorė, jos vaikai, Platelių folkloro ansamblio nariai. Tokie šilti bendrystės vakarai ateina ir praeina, kiekvienam palikdami vis kitokius prisiminimus, pamąstymus... o tai, kas autorės sudėta knygoje - išlieka ilgam:

 

Pabudimas

 

Vėl tyliai iškrenta svajonės

Į sniego patalą, į tylą,

Į baltą sapną, iš kurio jos

Užmigusios nebepakyla.

Tačiau ugnis baltų kristalų

Nusrūva tylutėliai pirštais,

Lengvai plasnodama sutirpsta

Kaip ašara rudens po vasaros,

Kaip melsvos varsos vakaro,

Kaip gulbės sparnas, mestas

Nuo žaižaruojančio dangaus į ežerą,

Kad vėl galėtų skrist svajonė

Iš balto sapno patalo...

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lemties paženklinta

• 

 

Regina Miežetienė – Platelių apylinkių nuostabaus grožio išauginta poetė. Čia ji gimė, augo ir dirba.

Gyvas meninis žodis ėmė formuotis dar mokyklos laikais, ilgai brandintas panoro
būti pasidalintas su plunksnos broliais, draugais. Taip radosi jau dvi eilėraščių knygutės, kuriose
bandoma įminti pati sudėtingiausia gyvenimo mįslė.
Regina – nuostabi dainininkė, muzikantė. Prieš porą dešimtmečių įkūrė Platelių
etnografinį ansamblį, kuriame dabar dainuoja. Ji vadovauja Platelių gimnazijos mokinių
folkloriniam būreliui bei jauniesiems literatams. Mokytojos Reginos skatinami jaunieji kūrėjai
žengia pirmuosius poetinio žodžio žingsnius, dalyvauja raiškiojo skaitymo konkursuose.
Taigi didžiuojuosi kolege, auginančia ir brandinančia Platelių kultūrinį kraitį bei
besidalinančia dvasiniais turtais, kurių lemtis jai davė daugiau negu kitiems. Antrosios knygutės
išleidimo proga noriu palinkėti dar daug gaivios kūrybinės versmės.

Irena Malakauskienė

LAIKO MOZAIKOSE

• 

,,Laiko mozaikose“ (2020 m.) perjaučiamas gyvenimas nuo laukiamo pavasario pranašo vieversio giesmės iki gandrų skrydžio ,,pro vėjų pagairę“ ir likusios tylos... Nuo mėnulio jaunaties vilčių svajingumo iki jų praeinamybės, rimties delčios krėsle... Susimąstoma dėl gyvenimo trapumo, laikinumo, subyrančio ir atsinaujinančio gildančio nerimo, meilės ilgesio, prasmės – beprasmybės... Prisiliečiama prie tam tikrų vietų, asmenybių, palikusių nemenką įspūdį, kvietusių įsižiūrėti į save, ieškoti paskirties gyventi tautai ir savo tėvynei kaip K. Donelaitis, Vydūnas, J. Biliūnas, Žemaitė; išlaikyti esmines žmogiškąsias vertybes, kaskart pro ,,metų rėtį“ nuberti kasdienybės apnašas, kad pulso dūžiai neimtų retėti...

 

 

Rugsėjui

Dovanok

žaliai melsvus

bangų karoliukus,

į ežerus akių

smaragdiškas

nendrynų

atspindys

pritinka;

apjuosk

jų plaukus

saulės vainiku,

te pirštų švelnume

dar kraujas tvinksi,

priglusk į trumpą aistrą

gyvenimo svajų –

į puokštę rausvą lapų,

rugsėjo knygai rinktą,

pabūk šviesos karoliuku,

smaragdiškos ramybės tiltu...

 

 

 

 

 

 

* * *

Paskutinės

vasaros dienos –

šermukšnių

saulėtas gurkšnis

aitroko raudono vyno

tavo širdžiai paliesti...

Kai rudenio

lietūs ims purkšti,

tegu užkaista akys

lig pat šalnų vėlyvų

degančių uogų kekėmis...

 

 

 

Kadugio spygliu

nesmeik širdies –

šakelėje Verbų

ji Tikisi Vilties,

kad Mylim –

suklupus prieš altorių,

Trejybėje glaudies –

gyvybės saujoje

lašu krapylo...

Tegu srovens

virpėjime giesmės

pavasariškas Aleliuja –

žydėk, širdie, gyvenk

palaiminta į spyglio dūmą...

žaliuoti,

kol sparnai skardens

virš pievų žiedo budinti,

o krintant lapams nuplevens

rausvom žarom į rudenį...

 

Aklavietė

Gal nori tyliai pasitraukti,

nerasdamas kelių iš labirinto –

aklavietės, kur atsidūrė meilė,

pavargusi vėl meilės šauktis...

Į pelkių tyrus ją išginki,

užriski akmeniu, jei žeidė –

paplentės laukas plynas

rugiagėles surinks

ant mūsų veido – – –

 

 

 

Išgirstu

Vėl išgirstu – obuolys

krenta ant stogo į naktį,

supliaukši žuvis tvenkiny

ar bebras, guolį suradęs;

sušiurena pastogėj pelė –

gremžias varvėjusios žvakės,

suboluoja keistai skrybėlėj

sienoj išblukusios akys...

Teklostos šilčiau židiny

žarijos, žarijoj prigludusios,

kad įsipliekstų ugnis

dar neišėjusių lūpose...

 

 

Į rūką

lapkričio

mėnulio

jaunatis

pakyla

su atminų

vardais,

jų prašymais

ir pažadais,

kol saujoje delčios

tik smiltele nubyra

tenai, danguos,

žvaigžde į tylą...

ieškodama kažko

dar mūsų akyse –

gal vėjo sparno –

gulbės – varno –

nunešti mesto

į rūką lapkričio

iš Žemės įsčių

išeiti – grįžti...

 

 

Vydūnas

Tos akys...

skvarbios ir reginčios

dailę bei grožę

visos kūrinijos –

žmogaus kaipo dievo

suprantančios esmą

tautai gyventi

ir savo tėvynei...

Šviečiąs baltumu

lyg krivių krivaitis,

paniręs palaimoj į tylą,

šventadienio rytą

Verdainės pakrantėj

randa sau tapatybę...

Užtvindys gal sielą

lyg skambantys lietūs,

į žalumą sodrią paskendę,

virš kūdikio lopšio

prasilenkė laikas

pasauliui kitam –

nesulaikomam...

 

 

Žemaitis

 

Kāp tomsės, tīlės eglės –

pastuovės, rimtas, ligo niūrės,

kāp kūlis, truopnē žemie smēgės,

stuoruosės, sergies nomus drūtē.

Kāp ūkolis – ruodas nepeši,

bet sraunē ordolious kāp opė,

bruolėškā tapšnuos par peti,

jē anon ėlgiau kėik pajosi…

Žemaitis īr karīngs ėr ožsėspīrės,

tā vėsus ūkolius nuspėrs,

vo sava kalbuos napamīnės,

jē rēks, ož sava gėnti mėrs...