Adomas Kubilius
APIE SAVE
Gimiau senokai -1936 metais tuometiniame Salantų rajone, Buginių kaime (kurio dabar jau nebėra), daugiavaikėje mažažemio valstiečio šeimoje. Užaugome keturi broliai ir keturios seserys (šeši vaikai mirė maži). Dabar vyriausiai sesei 90 metų, o jauniausiam broliui-66. Baigiau Darbėnų vid. mokyklą , vėliau Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Man teko laimė klausyti paskaitas tokių žymių asmenybių kaip prof. V. Ruokis, prof. T. Ivanauskas, prof. S. Mastauskis ir kt. Man, kaimo vaikui, jie paliko didelį įspūdį.
Eilėraščius pradėjau rašyti anksti, tačiau rašiau nedaug, tik laisvalaikiu. Pagrindinį dėmesį skyriau tiesioginiam darbui – miškams, kuriuos nuo mažens mylėjau ir dabar tebemyliu. O darbas nebuvo lengvas. Teko dirbti girininku, vyriausiuoju miškininku, urėdu. Dalį eilėraščių sudėjau į knygutę ,,Liūdi pievoje smilgos‘‘, kurią, padedant Žemaitijos nacionaliniam parkui ir Telšių urėdijai išleidau 2002 metais. Kai kurių eilėraščių, parašytų jaunystėje, neišsaugojau. Jie daugiausia buvo parašyti tam, kad gauti honorarą iš laikraščių, nebuvo vertingi, todėl man jų negaila. Bandžiau rašyti ir prozą. Nedaug. Parašiau keletą novelių ir jumoreskų. Užaugo du sūnūs – Virgilijus ir Linas.
Dabar užbaiginėju savo dienas. Su savo ištikimuoju draugu Pongu dažnai lankomės miške, ypač vasarą.
Viską turėjau, ką laumės lėmė –
Liko trūnėsiai.
Savo senatvę, lazda parėmęs,
Dar pasėdėsiu....
Apie Adomą Kubilių rašo ir Dalia Šimkutė Telšių miškų urėdijos tinklapyje.