***
/ 3
- Informacija
- Parašė Stasė Vičiutė-Bertauskienė
- Skaitytojų: 2687
Tu – mano sumaištis, siekimas.
Tas kalnas, į kurį einu.
Kasdien artėdama didėju,
O žvilgsnyje – daugiau sutalpinu.
Tu – man dygus nekaltas rožės žiedas,
Įveikus naktį nuostabi aušra.
Tu – žiedlapis, liepsnelės dūmas,
Visko netekusiam – pradžia.
Tu – žiežirba, šviesos trapumas,
Lyg varpo skambesys dugne.
Einu einu tikėjimu į širdį.
Tikiuosi, kad palaiminsi mane.
Mažam paveiksle viskas atsispindi.
Likimas telpa kūdikio delne.
Negęstančioj ugny – virpėjimas ar šokis...
Kas pasakys, kiek telpa žmoguje.