Malda nukirstai miško eglutei
/ 0
- Informacija
- Parašė Stefanija Petreikienė
- Skaitytojų: 2489
Eglute skarota, eglute žalia,
Nukirsta nuo šaknų tu ne savo valia.
Tu – motina beržo, ąžuolo, uosio.
Bet – jie miega giliai, nesulauksi paguodos.
Iš žvaigždėto dangaus su lietum balto sniego
Ant žemės šaltos, ant miškų plikutėlių
Su palaimos skraiste leidžias baltos Kalėdos...
Va nuo čia ir prasideda tavosios bėdos...
Išpuošta žaisliukais, karoliais lempučių,
Žmonių namuose karaliene tu būsi...
Išdidi tu stovėsi, gerbiama čia visų,
Po tavąja skraiste ras jie sau dovanų...
Bet... šventės praeina ir baigiasi balius...
Dar galėsi sulaukti Trijų tu Karalių,
Puošmenų nebebus... spygliukai byrės...
Bet tavojoj širdy dar gyvybė spurdės...
Žaliaskare eglute, motule brangioji,
Dėl žmonių tu net savo gyvybę aukosi!
Liepsnose skęsdama , šakomis dar pamosi
Ir su žiežirbom šoksi paskutinįjį šokį...
Eglute skarota, eglute žalia,
Ar atleisi Tu mums?...
...Gal... TAIP, o gal... NE...