Ilgesys
/ 0
- Informacija
- Parašė Daiva Rudelytė-Stončienė
- Skaitytojų: 2273
Tylus vakaras. Vėjas užmigo. Saulė, pasislėpus už debesų, nedrąsiai nusišypso. Praskrendantys paukščiai, grakščiai pamojuoja sparnais. Įsiviešpatauja skaudi ramybė. Ilgesys mane apkabina ir mudu kartu palydime vakarą.
Greit danguje sužibs naktinės žvaigždės, į jas žiūrėsiu kartu su ilgesiu. Jo liūdnos akys žvelgia į mano akis, ir aš visa paskęstu jo gilių akių gelmėje. Ilgesys glosto mano plaukus, pečius ir taria: „nepalik, neišeik...“
Naktis žvaigždėta, trumpa, o ilgesys toks švelnus, kad aš pravirkstu... Jis neišsigąsta mano ašarų, tik dar tvirčiau mane priglaudžia prie savęs. Žvaigždės žvelgia į mus ir laimina mudu. Apglėbta ilgesio, palaiminta žvaigždžių aš laiminga iškeliauju į miegą. Galbūt šitą stebuklingą naktį, aš susapnuosiu savo svajonę.