Valsas
/ 0
- Informacija
- Parašė Egidijus Paimbrikis
- Skaitytojų: 2832
Jai besiartinant lengvais pievos gėlių
puokštės spalvos rūbelis, tarsi
žaisdamas mano nepatyrimu,
priglusdavo vis kitose, šiek tiek įsitempusio,
grakštaus kūno vietose. Šokėja
kažkuo priminė išdidžią, geriau už
bet ką žinančią laisvės kainą, antilopę.
– Kitaip negalėjau, žinojau, kad nemoki
šokti valso... pamaniau, kad bus
neteisinga, jei vien todėl nesusitiksime,–
droviai šypsodamasi kalbėjo ji.
– Turėsiu pabandyti? – nebežinau kelintą
kartą paklausiau išnykstantį siluetą,
suskambus pirmiems muzikos garsams.
Šį kartą (gal taip visada ir būdavo,
anksčiau nepastebėdavau tik todėl, kad
nebandžiau užrašyti to) prieš
išnykdamas siluetas pritariamai linktelėjo.
– Mūsų sodas, sienų nebuvimas, žodis „bet“,
mūsų sodas, sienų nebuvimas, „bet“,
viens, du, trys;
viens, du, trys,
viens, du, trys;
mūsų sodas sienų nebuvimas...
Nuo pašėlusio tempo plyšo galva,
pabandžiau atsistoti, tačiau pajutęs,
kad neužteks jėgų, sušukau:
Bet tu ką tik pasakei– „sienų nebuvimas“.
– „Sienų nebuvimas“, – pasakiau po kablelio,
tu gi žodį „bet“ ištarei pirmu numeriu–
suvirpo erdvėje nusivylimo gaida,–
ieškok dabar manęs pats...