Kasdienės duonos valgymas
/ 0
- Informacija
- Parašė Janina Matevičienė
- Skaitytojų: 2733
Baigiasi dienos darbai. Su vakaru aplankė ir nuovargis. Noriu vakarienės. Nubraukiu stalą, užtiestą apspurusia klijuote. Arbatos puodelis skleidžia malonų aromatą. Yra duonos, sviesto.
Kodėl duona negardi? Lyg priekaištaudama, lyg nenorėdama būti suvalgoma riekelė traukiasi, krenta trupiniais. Sunerimstu. Kažkas negerai? Mintys mezga pokalbį:
– Liečiu Tave švariais pirštais. Kodėl gūžiesi?
– Tavo nagai tik į save lenkti. Pamiršai, rankų ne vien tau pačiai reikia.
– Basos kojos vaikščiojo, dirbo plušėjo. Jas švariai numazgojau.
– Jos įbrido į egoizmo, savimylos liūną. Toks purvas muilu nenuplaunamas.
– Kuo neįtiko akių šviesa, mintys, svajonės? Šiandien rašiau apie Tave!
– Nesivargink. Sakiniai dvelkia šalčiu, mintys – bejausmės.
– Bet man reikia Tavęs, duonele!
– Uždenk stalą švaria linine staltiese. Tik linine! Padėk mane šviesiausioje vietoje. Pagarbiai paimk, pauostyk, pasisotink kvapu. Sušildyk širdies šiluma. Pamilk mane. Valgyk. Skalsios vakarienės.
– Ačiū, Duonele...