Į mane
/ 0
- Informacija
- Parašė Janina Matevičienė
- Skaitytojų: 2757
Į mane ropoja maža skruzdelytė, vilkdama už save didesnį šapą. Netoliese pūpso miško darbininkių renčiamas būstas. „Ei, krutėkit, nestovėkit!“– suvokiu jų nebylią kalbą.
Į mane šokuoja išpūstakė varlytė. Šlepteli ant basos kojos. Kutena slidus šaltokšnis. Bet negaliu jos nuspirti...
„Mokytoja, mes buvom atėję! Tik jūsų neradome. Paliekame lauko gėlių.“
– Ačiū, vaikai.
Tos pievų gėlės mano širdy tebežydi. Tebežydi...
– Mamyte, užsirišk šaliką, kad nesušaltum!
– Dėkui, sūneli.
Žodžiai, šilti ir gražūs, tebešildo mano kaklą. Juos visąlaik girdėsiu.
Į mane taku artėja žmogus. Regiu jį iš tolo. Atpažįstu. Bėgsiu pasitikt! Tiesiai per nešienautą pievą...
...jei ne tos aukštos žolės...
...jei ne tas apsamanojęs akmuo palaukėje...
Tik susipainiojo basos kojos, tik suskilo saulė į milijardus mažų žvaigždelių...
Tebeieškau to tako ir šiandien, kuriuo į mane ėjo žmogus.
Tik negaliu jo surasti: pasimetė? Prasmego akivaran? Vingiuoja visai šalia?
Lyg jonvabaliai šviečia, lyg žvaigždelės blausiai mirksi...
Kas sulipdys ir įžiebs danguje mano sudužusią Saulę?..