Taburetė
/ 0
- Informacija
- Parašė Birutė Lengvenienė
- Skaitytojų: 3047
Nė nemanau gėdytis! Pasakysiu viską kaip buvo: perskilusi taburetė sugnybė man užpakalį! Ir ne ten, kur įsimeta radikulitas, o per gerą sprindį žemiau!
Pašokau, apsičiupinėjau ir iš to staigumo iš paties buteliuko šliukštelėjau jodo! O jergutėliau! Nebežinodama, kaip apraminti tą nežmonišką graužimą, tiesiai per daržą nulėkiau pas kaimyną:
– Kur Mikasė? – šaukiu. – Jergau, Anciukai, kur tavoji? Vui vui vui, bent tu, Anciukai, pasižiūrėk, kas ten atsitiko! – ir kritau kniūbsčia ant kušetės.
Kuo aukščiau sustumdamas sijoną, kaimynas, kaip mažų mažiausiai dešimties metų stažą turintis daktaras, dalykiškai įvertino:
– Žinok, esi taip kruvina, kaip sumušta... O gal kas peršovė ir kulka neišėjo? O gal Zigmas su skalbimo mašinos žarna perleido?
– Tik nekurk! – urzgiu kąsdama sau ranką.– Sėdau ant perskilusios taburetės ir susignybiau! O po to dar jodu užpyliau! Ui ui, kaip graužia!
– Na, pakentėk! Juk ne mažas vaikas esi!
– Ką „kentėk“! Ką „kentėk“? Atrodo, kad užpakalis pilnas dantų ir visi skauda!
– Palauk, mes turime tos kažkada visur teptos „žvaigždutės“... Gal ta bus pats tas.
Pritūpė žmogus šalia ir atsargiai, iš toliau, ėmė tepti. Tuo tarpu iš po užverstų sijonų aiškiai matau: tarpduryje pastėrusi stovi Mikasė! Ir kad suriko:
– Ak, judu varlės dvikibės! Ak, judu seni krienai. Ar tatai be tepalų nei pirmyn, nei atgal?
Kaimynas, matyt, nė nebesusigaudydamas, ką daryti, bandė lyg atsiprašydamas, lyg aiškindamasis paglostyti žmonai žandą, bet riebaluotais pirštais turbūt palietė Mikasės akį, ir ta visai praplyšo:
– Ak, judu rupkinos! Dar manot man akis išėsdinti! Abu sutraiškysiu! Kaip žirnių kirminus sutraiškysiu!
Ne tiek išsigandusi Mikasės, kiek nuo staigiai ėmusios veikti „žvaigždutės“ bandžiau prasisprausti pro duris. Verandoj ji dar spėjo man įspirti, aišku, į skaudžiąją vietą.
Namie, kaip tyčia, jau ir manasis besąs! Sukandusi dantis priėjau prie dujinės viryklės jam valgio pašildyti, o jis, amžinai nepraeinantis pro bobų užpakalius, man tik pliaukšt. Ir į tą patį skaudumą!
Garbės žodis, nenorėdama, automatiškai aš jam – tekšt į ausį! Jis, matyt, irgi automatiškai mane pastūmė, o aš vėl – plest ant tos pačios taburetės!
– Vui vui vui! Jau klykte klykiau, kritusi ant sofos.– Pažiūrėk, tėvai, kas ten darosi! Tik greičiau.
Pažiūrėjęs manasis surimtėjo, nutilo, ėmė glostyti mano šlaunį ir tyliai sako:
– Jergau, motin, kažkas ne taip... Tu tik neišsigąsk! Man atrodo, kad tau ten visur pradeda gangrenuoti! Ten yra visokių spalvų, kaip kad būtų su dažais pritepliota!
– Y! Y! Y! – jau žviegiau. – Tepk kuo nors! Vaistų kokių nors ieškok!
Persigandęs manasis čiupo nitrofungino buteliuką ir tuo pačiu šakaliuku, kuriuo tepu kojų grybelį, ėmė teplioti.
– Ui, vui vui vui!
Dabar jau graužė kaip dešimt išbadėjusių žiurkių.
Aišku, naktį neužmigau, aišku, kad ten užsikrėtė.
Jau trečia diena guliu ligoninėj. Kaimynas Ancius – irgi. Tik jis – vienu aukštu žemiau (Mikasė šakės kotu perdaužė raktikaulį!).
Ir, pasakysiu, kvailai padarė! Dabar tas Ancius per dieną po du tris kartus ateina tų mano žaizdų pažiūrėti!
O taburetę manasis sukapojo ir sudegino, sakėsi – atsisėdęs irgi kažką prisignybęs...