Pinigai
/ 0
- Informacija
- Parašė Arnoldas Kalnikas
- Skaitytojų: 2762
Barzdočius Karelas Ranudas sėdėjo seno sodo vasarnamyje. Aplinkui tvyrojo vėsa, nors švietė pakankamai ryški saulė. Senis buvo apsigaubęs šiltą apsiaustą ir tos vėsos ankstyvą rytmetį kaip ir nejautė. Jam rūpėjo svarbesni už orą dalykai. Laukė neįprasto projekto rezultatų.
Užvakar jis išsiuntė į praeitį savo mokinį su dideliu paprasčiausių poveržlių maišu. Paleolito žmonės jomis turėtų naudotis kaip normaliais pinigais. Sumanytas planas: mokinys turėtų pamėginti laukinius išmokinti elementariausios prekybos naudojantis šiais piniginiais vienetais bei perskaityti paskaitų kursą apie prekybą ir jos naudą bendruomenėje.
Gaila, bet mokinys sutartu laiku nepasirodė. Į ateities laikmetį sugrįžo tik tuščia laiko mašina, kurios viduje gulėjo pamestas raštelis:
„Profesoriau Ranudai Karelai, atsiųsk man šimtą dolerių grynais. Kitu atveju aš bankrutuosiu!“.
Barzdočius labai nustebo radęs tokio turinio tekstą. Jis susimąstė ir ilgai nežinojo, ką sugalvoti. Profesorius pats puikiai žinojo, kad šiomis dienomis nesukrapštytų net sudilusio cento – tie kelionių laike eksperimentai surijo begalę anksčiau sukauptų lėšų. Dabar mokslininko kišenėse tiesiog švilpavo vėjai.
Ranudui pasirodė labai keista ir įtartina, kodėl mokiniui prireikė ne poveržlių, o grynų pinigų. Tik vakarop, kai laukus užliejo sutemos, sugalvojo išeitį. Iš ryto barzdočius sukūrė ir spausdintuvu padaugino dolerius, vėliau juos išsiuntė ta pačia laiko mašina. Tačiau dar iki priešpiečių grįžo atsakymas, suraitytas nepažįstamu braižu: „Nejuokauk. Pinigai, puikiai matyti, yra padirbti – tai bet kas sugebės atskirti. Mums reikia tikrų konvertuojamų pinigų: dabar net tūkstantį dolerių. Jei ne, jūsų mokinys spirgės ant specialiai sukurto laužo. Nedelsdamas vykdykite šią sąlygą.“
Laiško apačioje riebiomis raudonomis raidėmis buvo parašyta: „Veršio lūpa – Juodojo Mėnulio genties vadas“.
Situacija pasirodė esanti kur kas sudėtingesnė nei iš pradžių galėjo pasirodyti. Karelas pasimetęs nebežinojo ką daryti. Paskelbus šia žinią viešai, pats gerai suvokė, kad tuo niekas paprasčiausiai nepatikės, tik pasijuoks, o gal ir parodys kelią į artimiausią psichiatrinę, net nepamėginę išsiaiškinti, kur viso to pasakojimo šaknys.
Profesorius iki paryčių suko galvą, kurdamas įvairiausias versijas apie bėdoj įklimpusį savo mokinį, tačiau į galvą neatėjo jokia išganinga mintis, kaip bėdžiui pagelbėti. Tik prieš užmigdamas suprato, ką galėtų padaryti. Snustelėjęs vos kelias valandas, nusprendė palaukti, kol sukaups reikiamą sumą, nes, turėdamas laiko mašiną, suvokė galįs dar ne tokių stebuklų padaryti.
Praslinko keli įtemti ir neramūs mėnesiai. Tik darbas Karelą išgelbėjo nuo begalinės depresijos. Po tiek laiko pats įsėdo į nublizgintą laiko mašiną su tūkstančio dolerių banknotu saujoje.
- - -
Laužavietė buvo paruošta šventei. Savanoriai pasitraukė į šalis. Juodojo mėnulio gentis susirinko į miško aikštę priešais granito olą, iš kurios laukan lindo užkalbėtojos, ir prie būsto, primenančio primityvią jurtą, kuriame gyveno garbingiausi genties medžiotojai. Tarp visų tų pirmykščių gyventojų stovėjo ir genties vadas Veršio lūpa, ant kailinių apdarų apsikarstęs kaulinius papuošalus ir keistus grubiai apdirbto metalo blizgučius. Žmogysta išsiskyrė iš tos nedidelės minios, nes labiau priminė pakankamai civilizuotą ir save puoselėjantį europietį.
Vadas kreivai stebėjo dėvintį apiplyšusias drapanas sunkiai beatpažįstamą profesoriaus mokinį Mosą Olaberą, kuris prieš likusius laukinius stovėjo ganėtinai drąsiai, dar ne visai dvasiškai palaužtas. Matyt, jis iki šios akimirkos tikėjosi stebuklo. Tas stebuklas – mokytojo atsiųsti pinigai.
Tarp genties narių ne vienas demonstratyviai skaičiavo poveržles – smulkiuosius vietinius pinigus arba laukdami, kas toliau vyks, šnekučiavosi laužyta ir nesuprantama kalba. Viena skarmaluota senyva moteris, turbūt šamanė, rėkavo pusiau suprantama, pusiau vietine šneka, mėgindama visus įtikinti, kad dar reiktų palaukti vieno mėnulio patekėjimo, nes ši diena visiškai netinkama aukojimui. Ji tikriausiai tikėjo, jog reikalinga piniginė auka dievams atsiras, o keistasis atvykėlis ištesės savo pranašystę bei pažadus ir atiduos dievams skirtus pinigus, kuriuos dabartinė auka prarado pirmuosiuose pasaulyje lošimo namuose – Gūdžiojoje oloje.
Pagaliau meistrai užkūrė laužą. Subildėjo monotoniška odinių būgnų melodija, praplyšo kerėtojų riksmai ir magiški medžiotojų užkalbėjimai. Viskas maišėsi į krūvą, todėl ką nors suvokti buvo beviltiška. Auką kaip viduramžiais eretiką netrukus pririšo prie baslio. Kažkoks augalotas juodabarzdis darkyta kalba užtraukė dainą apie pinigus, kuri skambėjo tarytum malda.
Staiga visi nuščiuvo. Iš miško gelmės išlindo perdžiūvęs žilas, matyt, dar ir išalkęs senis. Tai buvo Karelas Ranudas, kurį išvydęs supančiotas mokinys visų akyse prapliupo verkti...
Ronudas prabilo, artėdamas prie laukinių minios, kuri, pamačiusi netikėtą ateivį, manė, kad šis nužengė tiesiai iš dangaus, nes vilkėjo jiems neįprastą apdarą – keistą ir niekur neregėtą, o svarbiausia – išpuoselėtą:
– Aš atvykau užmokėti skolos.
Genties vadas, pamatęs keistąjį atvykėlį, mažiausiai nustebo:
– Na, klok tuos savo pinigus.
Žmogysta kalbėjo aiškia, visiškai suprantama kalba.
– Kur jūs visus dedate? – pasidomėjo profesorius.
– Mes? – išsišiepė vadas, bet po pauzės atsakė į klausimą, neslėpdamas nuo mokslininko ir jo mokinio visos tiesos:
– Jūs abu nemanykite, kad aš laukinis. Esu toks pats atvykėlis iš ateities, tik iš dar tolimesnės.
– Tu anglas? – vos nesusmuko mokslininkas, sužinojęs šią žinią.
– Esu paprasčiausias katorgininkas, čia atsiųstas už vagystes ir terorizmą savo šalyje. Dabar tave tenkina toks atsakymas, pone Ranudai?
Po trumputės pertraukos iš už kailinio apdaro vadas išsitraukė nežinia iš kur gautą pistoletą. Jo vamzdis nukrypo tiesiai į profesoriaus kaktą.
– Aš – šio pasaulio viešpats, tad nemanyk, kad man pakaks tavo apgailėtinų dolerių. Ne, brolyti, – tęsė jis ironiška gaida, – be pažadėtų pinigų gausi man perleisti ir savo laiko mašiną, nes manosios mechanizmas perdegė, nors, pasibaigus bausmės laikui, turėjau šansą seniai grįžti namo. Štai kokios sąlygos, jei nori drauge su savo nudriskėliu toliau gyventi...
Šie žodžiai Karelą ir Masą tiesiog pribloškė. Abiems neįtikėtina buvo tai, ką dabar išgirdo. Sunkiausia įtikėti, kad priešais esantis žmogus – paprasčiausias nusikaltėlis, grasinantis ginklu.
– Ar jau apsigalvojai, profesoriau?
Senasis mokslininkas ilgai tylėjo. Tačiau prabilo visiškai ramiai:
– Mašina miške. Visiškai netoli.
Po to įsivyravo neilgalaikė tyla.
- - -
– Įdomu, ką tu jam padarei?
– Visiškai paprastas triukas, – atsakė jaunuoliui mokslininkas.
– Kaip?
– Tas niekšas buvo išmestas prieš milijonus metų ten, iš kur niekad neturėtų sugrįžti, – šyptelėjo Karelas.
– Nejaugi! – neįtikėjo mokinys.
– Mano mašina, net ir gremėzdiška, nėra paprastas žaisliukas. Ji po pusvalandžio turėtų grįžti atgal, čia. Tuomet mes du tikrai sugrįšime namo.
– Sunku patikėti... – suabejojo Olaberas.
– Masai, tu manim vėl netiki, kaip ir pirmą kartą, kai pamatei sukurtą aparatą? – griežtai įsistebeilijo senis.
– Man po išgyventų įvykių sunku iki šiol atgauti amą, – teisinosi mokinys. – Kita vertus, man atrodo, kad taip ir liksime vykdyti savo projekto iki pat mirties.
– Kada pasidarei visišku pesimistu? Būkime pagaliau optimistais... Išlikime jais... – suniurzgė profesorius.
- - -
Nei po pusvalandžio, nei dar vėliau laiko mašina į mišką nesugrįžo. Žmonės iš ateities buvo pasmerkti likti ligi mirties. Jų optimistinės nuotaikos pamažu geso. Dar viena poveržlių krūva iš kažkur atsirado. Gali būti, kad iš tos pačios jau nebepasiekiamos ateities...
Profesorius su savo mokiniu dar iš paskutiniųjų tikėdami pradėjo kurti naują civilizaciją. Sekėsi ganėtinai neblogai. Tik velniškai trūko pinigų.
- - -
Kažkur medžių tankmėje nugriaudėjo šūvis. Iš savadarbio ir primityvaus šautuvo vamzdžio išlėkęs metalo gabalas perkirto paliegusiam seniui gerklę. Viskas įvyko dėl nelemtų pinigų. Nusikaltėlis, metęs savo ginklą, nedelsdamas pabėgo į krūmus. Taip įvyko pirmoji žemėje žmogžudystė ir vagystė. Netrukus paaiškėjo, kad krito genties vadas Karelas Ranudas, į kurį pasikėsino jo mokinys Masas, vėliau ištirpęs gūdaus miško tankmėje...