Mieste
/ 0
- Informacija
- Parašė Arnoldas Kalnikas
- Skaitytojų: 2411
Aš tiesiog atsiradau. Nesupratau kaip ir kodėl, bet buvo aišku, kad matau gyvai: vaizdas išsivyniojęs prieš pavargusias akis pasirodė besąs tikras. Viską gerokai paįvairino garsai.
Neryškus balsas įkrito į akmeninį senos aikštės dubenį ir nuvilnijo link šiaurės vakarų palei raitytą upės krantinę. Tik jis ištirpo nelauktai, be įspėjimo šalia kylančio violetinio rūmo. Tas pastatas visų buvo vadinamas dangoraižiu - tai išgirdau - oras sakė.
Visai netoli mūrų aimanavo ir nyko dūstantys medžiai įrėminti metalinių tvorų iečių ir įsiraususių į žemę iki pusiaujo namų, arogantiškų rezidencijų iš kurių puikavosi nublizgintos satelitų lėkštės, panašios į Miki Mauzo ausis ir margi reklaminių iškabų lapai bei raidės. Mano žvilgsnis užkibo už neįprasto piešinio: gailiai cypė tolumoj sujudusios lūšnos durys - tas vienišas pagalbos šauksmas nyko rūke... Ė, čia visai ne rūkas. Oru lingavosi nakties brolis smogas, savo pilkšvais kaspinais apsivyniojęs visus ką tik pasiekia. Sena trobelė sukniubo tarsi luošas karys sutikęs dar vieną paklydėlę kulką. Ji išdurtomis akiduobėmis juodai žvelgė į likusias minutes, kurios greit išsibėgiojo kaip skruzdės.
Žmonių čia šmirinėjo pakankamai. Vienas būrelis lėtai išsiropštė iš limuzinų, žemę palietė švariais ir nublizgintais batais. Vengdami statybvietėj išsibarsčiusių balų, frakuoti vyrai prabangiai žvelgė į griuvusios veidą. Kam tas gedulas? - gal nors vienas suprato. Tačiau stovinčių veiduose liūdesio - nė šešėlio. Šypsenos tiesiog žydėjo būsimų šeimininkų lūpose: juk netrukus čia kils eklektiškas rūmas, aptaisytas gausiu importiniu apdaru...
Tuo tarpu griuvėsiuose maudėsi ištiškę spaliai, susijungę su paskutine lapkričio lapų doze ir sukilusių į viršų dulkių tumulais. Vienišos pamirštos knygos, išslydusios pro praskrostos palėpės vidurius, sujudintos suplasnojo žemyn, palikusios apverstą komodą: pats laikas prisijungti prie visų kitų kritusiųjų. Tolimas veidas vogčia žvalgėsi į tolumoje rotušę seniai aplenkusį blizgų bet tamsų dangoraižį - dvynį. Objektas priminė niaurų sarkofagą, kylantį į padangę. Visai pažeme blaškėsi nežinantys kur tūpti žvirbliai.
Nenoriai įsmukau vieno namo laiptinėn taip ir nebaigęs stebėti reginių fronto. Buvau iš praeities. Dar vakar ėjau medžioklėn, slapčiomis palikęs pilies špilius. Bet šitame mieste medžioti nebuvo ko. Jausdamas silpnumą ir gaudydamas kvapą žvalgiausi kur pasprukti. Tačiau į mane trenkėsi ratuota pabaisa. Mano lankas iškrito...