EDENO MOTERIS
Ilgiuosi jausmo,
Kuris už rankos veda
Į Moters amžinybės sodą –
Tik ten esu gražiausia,
Tik ten mylėti mokaus
Ir išmintį iš ten
Į Tavo, mielas, delnus
Įdedu galiausiai.
Eirenė
Autorės žodis
Kai diskusijose kalba pakrypsta apie vyrus ir moteris, dažnai pajuokaujama, kad moteris – ne žmogus. O aš niekada ir nesiginčiju, tik priduriu: „Kitaip ir būti negali, nes moteris – tai Angelas!“
Ta diena, kai supranti dėl ko gimei, griauna mąstymo stereotipus, verčia aukštyn kojom moteriškumo sampratą. Tada į tavo gyvenimą pradeda ateiti žmonės, kuriuos gali pavadinti Mokytojais iš didžiosios „M“. Jie visokie, ne tik „geriečiai“, bet būtini tavo keliui į savęs ieškojimą. Tas, kas moteryje nori pažinti Moterį, kelią sau nelengvą užduotį. Bet, kaip sakoma, kas ieško, tas ir randa.
Ta diena, kai supranti, kad išeini į šventą misiją – mylėti gyvenimą ir save gyvenime – tiesiog pakeičia tavo gyvenimą. Ši transformacija pasmerkta sėkmei nuo pirmos minutės, nes ją valdo visuotinės meilės stichija. Ji tokia galinga, kad ne kiekvienas šalia būnantis atsilaiko.
Ta diena, kai supranti, kad dalindamas meilę tėvams, vaikams, artimui ir visam supančiam pasauliui ne skurdina, o turtina, yra tarytum atskaitos taškas į pilnatvės pajautą.
Ta dieną, kai supranti, kad gyvenimo dovaną gauna ne kiekvienas, apima neapsakomo išskirtinumo jausmas, verčiantis branginti neįkainojamą duotybę.
Knyga „Edeno moteris“ skirta tiems skaitytojams, kuriems įdomus moters pasaulis. Kad būti moterimi, pirmiausia reikia ja gimti, pasakytų tūlas. Taip. Gimtis, tėvai, jaunystės svajos, aistros, geismai, vaikai, netektys, ieškojimai, atradimai ir praradimai, pasiaukojimas ir dar daug daug dalykų moterį paverčia Moterimi. O jei tikriau – Angelu.
Kas ji – Edeno Moteris? Ji ta, kurios taip ieško vyriška širdis. Kai randa – nesupranta, kad tai buvo Ji... O Ji kvepia mėtomis, iš lauko parneštais skalbiniais, jūržolėm, žaibo išlydžiu, erotiškais ryto sapnais, vanile, naminiais kotletais, kartais ūkišku muilu... Jos akyse ne žvaigždės, o tikėjimas, Jos skruostų duobutėse gyvena vaikiška šypsena, Jos lūpomis kalba ne aistra, o išmintis. Jos plaukuose rūko šilkas pasilieka pėdsakus, kad rastų kelią į viliojantį švelnumą. Ji vaiko skausmą malšina delnu ir bučiniu. Ji tylą paverčia gražiausia muzika, o triukšmą slepia po antpirščiu. Ji – tęstinumas tęstinumui.