Širdis

Tik nesakyk, kad tau nepatinka slapti dalykai. Juk tai taip įdomu, ar ne? Ypač meilės istorijos. Kokių tik nebūna! Nori, papasakosiu? Apie vieno vyro žmoną ir kitą vyrą. Nebijok, nereikės žiūrėti pro rakto skylutę. Tiesiog pabūsime su jais…

Štai Ji miega su savo vyru lovoje. Šalia snaudžia sūnelis. Ideali šeima. Juos pažadina sučirškęs laikrodis. Pabudę vienas kitam nusišypso, atsikelia, nusiprausia, apsirengia ir papusryčiauja. Vis šypsodamiesi. Vyras pabučiuoja žmoną, sūnų ir linksmas išeina į darbą. Jo neseksime. Nes juk nenorime žinoti, kad jo mintyse dabar kita, kuri laukia darbe. Ir ką jie ten veiks, apie ką kalbėsis, mes nesidomėsime. Nepatogu. Pasekime geriau žmoną.

Ji pasiima vienerių metų sūnelį, sukrauna krepšin šį bei tą, ir abu iškeliauja į vaikų darželį. Jauna, grakšti, besiplaikstančia vėjyje suknele ji gan žavinga. O dabar paskaitykime jos mintis. Nori? Klausyk: “Dieve, kokia laimė ištrūkti iš tų mūrų. Kaip gerai, kad gavau darbą. Visą žiemą pririšta prie vaiko. Kaip kalėjime. Ištisas dienas kalbėkis su sienom. Vyras nesupranta, kaip man sunku. Nei jis išklausys, nei paguos. Anksti išeina, vėlai grįžta. Vargšelis, tiek dirba. O dabar mudu su sūneliu nors tarp žmonių pabūsime, prasiblaškysime…”

Štai ir darželis. Štai ir rūbinė. Tėvai šurmuliuoja, vaikus nurenginėja. Skuba į darbą. Tik ji iš lėto žengia į šį klegesį.

- O Jūs iš dvylikto namo, ar ne?- pasigirsta švelnus sodrus balsas visai šalia jos.

- Iš tikrųjų, o iš kur Jūs žinote? – moteris pastato krepšį, ant grindų nuleidžia iš glėbio sūnų ir tik tada pakelia akis.

O dabar pažvelk, atidžiai pažiūrėk į Moterį. Kaip nušvinta Jos veidas! Iš pradžių nuostaba, vėliau susižavėjimas ir akinanti šypsena. Ar matei? Moters ir Jo akys susitiko. O dabar pažvelk į Jį. Angeliškas veidas. Iš didelių žydrų akių liejasi šilta šviesa. Matai? Moteris apakusi. Kaip pavadinsime šitą situaciją? Meilė iš pirmo žvilgsnio? Gal…Flirtas? Galbūt…

Naktį Jinai Jį sapnavo. Rytą visa švytėjo, nors, atrodė, nebuvo dėl ko. Tik prie veidrodžio užtruko kur kas ilgiau ir į laikrodį žvilgčiojo vis dažniau.

Jau prie gatvės kampo jiedu pasisveikino ilgu žvilgsniu. Po to, jau nežiūrėdami vienas į kitą, šypsojosi ir klegėjo su aplinkiniais. Jis ir Ji. Ir jautė, nuolatos jautė vienas kitą. Magnetinė trauka? Tą patvirtindavo retkarčiais vienas į kitą mesti vos pastebimi žvilgsniai. Ak, tai buvo nuostabus ryšys!..

Taip kas rytą tarsi nejučiomis susitikdavo, vakare keletas žingsnių gatvės kampo link, keletas žodžių. Ir nerami naktis, belaukiant ryto.

Kartą Jis švelniai palietė Jos ranką ir nusišypsojo, žvelgdamas tiesiai į akis. Moteris privalėjo paslėpti savo jausmus ir apsimetė nepastebinti nieko. Kažkaip atsainiai nusisuko ir nuėjo. “Ak, tu man abejinga!” – supyko Jis. Nors tik mes težinome, kaip daužėsi ir virpėjo širdelė. Taip jiedu susipyko.

Naktį vėl Jį sapnuoja. Vėl nerimsta, vėl kartu su Juo. Slapčiomis stebi, linksmai klega ar apsimeta abejinga.

Jis neiškentęs pasiūlo bilietus į atvažiavusį cirką. Ji ilgokai krapštosi piniginėje.

- Ak, užteks, duok, kiek turi,- pajuokauja Jis.

- Nenoriu likti skoloj, paskui naktį vėl neužmigsiu,- toks Jos atsakymas.

Žiūrėk, kaip Jis sukluso. Suprato, kad Moteris pernakt dėl Jo nemiega. Ji padėkoja ir nueina. Jis irgi. Ir dar ilgai galvoja vienas apie kitą.

Visos mintys dieną – apie Jį. Naktį sapnai – apie Jį.Vyras, - kur Jos vyras? – ak, išvažiavęs komandiruotėn su ta bendradarbe…Su ta pačia? Gal…Nors, atrodo, su kita…Na, bet jį pamirškime. Geriau pažiūrėkime, kuo baigsis šita istorija.

Ji skalbiasi. Ir staiga širdis taip suspurda, pažįstamas jausmas atplaukia kaip banga, neregima jėga pakelia Ją nuo darbų visą šlapią. Ji prieina prie lango. Tai Jis. Lauke iš lėto praeina pro namą ir paslapčiom žvilgteli į Jos langus. Negali būti? Taip yra.

Tokie sutapimai pradeda kartotis.

Eina laikas. Jiedu pykstasi ir taikosi, sapne bučiuojasi ir susitikę flirtuoja. Ir viskas baigiasi niekuo. Kaip nekalta, ar ne?

Pagaliau Jis supyko. Neatėjo vieną vakarą, kitą – nesirodė visą savaitę. Tada Ji suprato – viskas baigta! Atrodė, žemė išslydo iš po kojų. Moteris buvo nesava. Ji nieko nebematė ir nebegirdėjo.

Bet ko Ji staiga sukluso? Kur Ji eina? Ką daro? Žiūrėk, vonioje nusiprausė, apsirengė, pasikvėpino ir pasidažė lūpas. Nusišypsojo veidrodžiui. Paskubomis užsimetė paltą ir žvilgtelėjo į kalendorių. Iš tikrųjų, širdis Jos negalėjo apgauti. Eis, eis Ji. Dabar arba niekada! Juk Jis laukia Jos, ne veltui Ji nerimsta.

…Kulniukai kaukšėjo vis lėčiau, kuo arčiau Ji ėjo prie gatvės kampo. Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Taip, Jis turėtų būti kažkur netoliese. “O gal aš išprotėjau?”- pagalvojo. Visai sulėtino žingsnį ir nugara atsirėmė į namo sieną, kad Jos nepamatytų. Jis. Taip, Jis. Ėjo iš lėto gatve, laukdamas Jos…

“Atėjai, žinojau, kad mudu susitiksime taip netikėtai ir staiga. Nuostabiausias angele mano! Atrodo, tūkstantį metų Tave pažįstu. O gal kažkuriame gyvenime mudu ir buvom šalia. Mielas, vieninteli mano! Tokio artumo, supratimo ir šilumos niekada nesu jautusi. Tu kažkoks stebuklas! Kad ir kas bebūtų, laimė, kad mes susitikome, laimė, kad galiu Tave regėti, kalbėtis su Tavim, Tave sapnuoti! Myliu, ir niekas gyvenime nėra mylėjęs taip, kaip aš – Tave. Todėl… nelauk manęs. Aš neprieisiu prie Tavęs. Per daug Tave myliu, bet nesu tiek kvaila, kad nesuprasčiau: Tau – eilinis nuotykis, ar ne? O man – gyvenimas sugriautas. Stovėk, stovėk ir lauk, aš atėjau, bet Tu manęs nei girdėsi, nei regėsi”.

Moteris nuėjo iš lėto, paskui vis greičiau ir greičiau. Mes matome tik Jos nugarą. Palauk, neskubėk, nenueik! Pasivykim, pažiūrėkim paskutinį kartą į Ją. Nagi, atsigręžk. Aha… Verki. Iš akių matyti, kad kenti. Grįžti pas savo vyrą namo? Nesutepta? Kalta? Ir nelaiminga?

Moteris linktelėjo galvą. Nusisuko ir nuėjo. Namo. Mes paliksime ją ramybėje. Nelabai malonu žiūrėti į verkiančias ir kenčiančias moteris. Tegul eina.

Taip… Sakai nebūna? Bet juk ką tik matei…