Vieštovėnų vyšnios ir eilėraščiai
Recenzija
Lietuvos kultūros fondo knygų leidykla „Saulės delta“ (Šiauliai) išleido Vieštovėnų kaime gimusios, augusios ir ten gyvenančios poetės Janinos Matevičienės trečiąją knygą „Nešu išgroti metus…“ (Pirmoji knyga – „Saulės Delnuos“ – išleista 2003–aisiais, antroji – „Svajonė sparnu prisilies“ – po trijų metų…).
Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Plungės literatų klubo „Vingiorykštė“ narės Janinos Matevičienės knyga „Nešu išgroti metus…“, lyginant su ankstesniaisiais leidiniais, – dar vienas žingsnis į poetinę brandą – toks ne vieno Plungės literato džiaugsmingas reziumė. Anot autorės, sėkme ji norėtų pasidalinti su daug darbo į leidinį įdėjusiomis knygos redaktore Ramute Damuliene bei leidinio sudarytoja, Plungės literatų klubo vadove Adele Daukantaite – Šeškauskiene.
Pirmųjų J.Matevičienės knygų skaitytojai autorę gyrė dėl to, kad Janina esanti talentinga metaforų kūrėja… Jie citavo: „Stuobrys! Randuotas, skylėtas kamienas, / Medis gyventi pavargo dar vienas…“ – („Saulės Delnuos“, 51 psl.)… „Speigas tapė paveikslus ant stiklo: / Po ledu upeliukai užmigę“ – („Svajonė sparnu prisilies, 70 psl.)… Naujausioje knygoje metaforos taip standžiai, lyg naujausios markės staklėse „skietais“ sumuštos į eilėraščių audinio visumą, kad tų metaforų, nors jų nesumažėjo, kaip ir nebesijaučia… Pavyzdžiui, „Žydėjimas pabudina jausmus, / Duetą griežia obelys ir kriaušės – / Nešu išgroti joms savus metus“… („Nešu išgroti metus“, 53 psl.).
Taip, ne iš karto bepastebi, kad „duetą griežiančios obelys ir kriaušės“ – iš tikrųjų, žiūrint atskirai, yra labai sėkminga ne tik sodo, bet ir žmogaus metafora, bet šioje knygoje ji – neatsiejamai įausta leidinio meninių priemonių visumon…
Patyrusi literato akis Janinos darbeliuose pastebi, kaip vaizdeliai tampa eilėraščiais… Metaforoms apsigyvenant vientisame jausmų ir emocijų lauke. Poetės Janinos garbei, daugeliu atveju, – poetinių remų ir aistrų stygos meistriškai suderintos…
O pabaigai apie Vieštovėnų vyšnias, kurios minimos recenzijos pavadinime… Autorius, kadaise gavo dovanų knygą „Saulės Delnuos“… Tąkart jis rankoje laikė saldėsį su vyšniomis ir tarė: „Už Vieštovėnų eiles lyginuos Vieštovėnų šokoladuku…“ Ir jau beveik 10 metų, kiekvieną kartą sutikęs J.Matevičienę klausiu to paties: „Kaip ten Vieštovėnų vyšnios (aišku, kad ne šokoladai!)?..“ Ir sužinau, kad jos, priklauso nuo metų laiko – būna sumigusios sausio pusnyse, apsipylusios gegužės žiedais arba birželio ir liepos uogas brandinančios…
Žodžiu, poetė seniai ranka rankon vaikšto su gimtojo kaimo gamta ir ją jau taip prisijaukinusi, kad surado daug tikslių žodžių prašaliečiui net nepastebimoms spalvoms nutapyti, sujungti jas su rimu ir muzikos skambėjimu!.. Tad nieko stebinančio, kad jos plunksnai priklauso – esu įsitikinęs! – ne vienas ateity išliksiantis „poezijos auksiukas“… Pirmiausia jie ir žvalgosi skaitytojo naujausioje Janinos Matevičienės eilėraščių knygoje „Nešu išgroti metus…“
Petras Motiejūnas, Plungė