Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas



Birutė Lengvenienė

 1942 - 2010

 Birutė Toleikytė – Lengvenienė gimė Stemplių kaime Šilutės rajone. Mokėsi Švėkšnos vidurinėje mokykloje. 1963 m. baigė Kūno kultūros institutą, dirbo Rietavo aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje (dabar – Rietavo kolegija).

Birutė Lengvenienė – Lietuvos Rašytojų sąjungos narė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, Žemės ūkio ministerijos nominacijos „2006 m. kaimo mokytoja“ laimėtoja, Rietavo savivaldybės tarybos narė.

1996 m. – Plungės rajono satyrikų konkurso diplomantė;
1996 m. – už rinkinį „Judo gvazdikai“  – Respublikinio Abraomo Kalviečio literatūrinio konkurso diplomantė;
1998 m. – minint dr. Vinco Kudirkos 140 gimimo metines – Lietuvos žemės ūkio ministerijos premija ir laureatės vardas už poezijos rinkinį „Deginu rožę“;
2000 m. – už poezijos rinkinį „Lūžęs meldas“ – „Valstiečio laikraščio“ laureatė;
2001 m. – respublikinio konkurso Skuode diplomantė už žemaitišką kūrybą;
2002 m. – Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus Padėkos raštas už prasmingą rūpestį Lietuvos jaunuomenės švietimu, Vilnius;
2003 m. – „Gimtinės“ laikraščio laureatės vardas už poeziją;
2003 m. – Kultūros ministerijos Padėkos raštas už veiklą kuriant ir puoselėjant valstybingumo pagerbimo tradicijas;
2003 m. – „Ūkininko patarėjo“ poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ laureatė, Kaunas;
2004 m. – „Ūkininko patarėjo“ poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ diplomantė, Ukmergė.

  

 

 

Birutės Lengvenienės išleisti leidiniai:
 Almanachai:

 „Rietavo poetukai“ – (1 -4 klasių Rietavo moksleivių kūrybos almanachas) 2003  m.
„Savi“ – (40 rietaviškių kūrybos almanachas); 2004 m.

 Knygos:

 „Judo gvazdikai“ – poezija, 1996 m.
„Per bruką“ – humoreskos,
„Deginu rožę“ – poezija, 1998 m.
„Lūžęs meldas“ – poezija, 2001 m.
„Krepšinis - Y – GA – GA“ – humoreskos, 2001 m. 
„Vienu sparnu“ – poezija, 2002 m.
„Alkų akys“ – žemaitiška poezija, 2004 m.
„Vainikžolės“ – poezija, 2006 m. 
„Gyvenimas - albumas“ - poezija, 2008  m.
„Be rožėtų užuolaidų“ – humoreskos, 2009 m.
„Vėlyva gervuogė“ – poezijos rinktinė, 2010 m.
„Žemiau vaterlinijos“ – poezijos rinktinė, 2010 m. 

 Vaikiškos knygos (eiliuotos pasakos su didaktikos elementais):

 „Ančių ginčas“ – 2000 m.,
„Kalėdų atvirukas, arba ar nesušalai, Seneli?“ – 2000  m.
„Gandras manekenas“ (eilėraščiai ir pasakaitės iš paukštelių gyvenimo) –  2001 m.
„Saulė neria skarą“ (trumpos skaičiuotės linksmiems vaikučiams) – 2003 m.
„Jau žinau, kuo būsiu“ – 2006 m.
„Trumpas skaičiuotis linksmyms žemaitokams“, 2007  m.
„Tėti, pasakyk“ – 2003 m.
„Pasitaiko apsirikti, bet už tai nereikia pykti“ (eiliuotas vaidinimas) 2009  m.

 

Birutės Lengvenienės poezija.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Birutei Lengvenienei atminti

 

Lengvenių dideliuose ir jaukiuose namuose sukti laiptai veda aukštyn į vieną nedidelį kambarį su langu į rytus. Čia saulėtekiai dabar pasveikina tik fotografiją ant komodos prie veidrodžio – Birutės atvaizdą. Jos pačios nebėra. Ir vis tiek čia jaučiama poetės dvasia.

 



 

Nuotraukų stendai byloja apie Birutės Lengvenienės buvusią visuomeninę veiklą, jos parašytų ir išleistų knygų pilnos lentynos – apie brandų kūrybinį palikimą, o taip mėgto darbo – sportinės veiklos - įvertinimas spindi medaliais ant sienų.

 

 

Šis Birutei Lengvenienei skirtas atminimo kambarys primena muziejų.

Didžiuliuose segtuvuose - kruopščiai rinkta ir sutvarkyta dokumentinė medžiaga, liudijanti apie nuveiktus darbus. Kaip sako jos vyras Petras Lengvenis, durys atviros visiems norintiesiems susipažinti su visuomenės veikėjos ir poetės veikla, kuri išties buvo įspūdinga.

 

 

 

 

 

Birutė Lengvenienė buvo Rietavo Savivaldybės tarybos narė, Žemaičių draugijos narė, bet labiausiai visuomenės įvertinimą pelnė savo kūrybine veikla. Lietuvos rašytojų sąjungos narė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos narė, išleidusi per dvidešimt knygų, net dukart tapusi Žemės ūkio rūmų ir „Ūkininko patarėjo“ skelbto respublikinio literatūrinio konkurso „Žydinčios vyšnios šakelės“ laureate ir taip atsistojusi į vieną gretą šalia kitų garbiųjų Lietuvos poetų, kaip antai: Eduardo Mieželaičio, Bernardo Brazdžionio.

 

 

Šio konkurso nugalėtojus rinkdavo skaitytojai, balsuodami vien tik už patikusius kūrinius, spausdintus laikraštyje, neskelbiant autorių pavardžių. Birutė galėjo didžiuotis tuo, kad jos poezija pasiekia skaitytojų širdis ir tampa sava, suprantama ir mėgstama. B. Lengvenienė, kaip mokytoja, 2006 m. pelnė Žemės ūkio ministerijos skirtą vardą „Lietuvos kaimo spindulys“.

 




 

Sunku išvardinti visus poetės ir veikėjos nuopelnus, įvertinimus. Tik laikas parodys tikrąją darbų vertę, tačiau viena ir dabar aišku – Birutė Lengvenienė buvo neeilinė asmenybė, labai mylima ir gerbiama už tai, kokia buvo – tiesi ir sąžininga, atvira ir jautri, mylinti ir neapkenčianti netiesos, su humoru (o kartais ir piktai) pliekusi visas negeroves. Tokia ji lieka mūsų atmintyje. Tokia jinai – ir savo eilėraščiuose.
















 

 

 

 

 

Viešnagė poetės B. Lengvenienės namuose

 

Advento penktadienį „Vingiorykštės“ literates į viešnagę Rietave pakvietė Petras Lengvenis.

 

 

Laikas bėga nenumaldomai ir greitai. Rodos, visai neseniai braukėm ašaras, išlydėdami Anapilin savo klubo narę Birutę Lengvenienę, o štai praėjo daugiau kaip metai, kai jos palaikai ilsisi Rietavo kapinaitėse – visai netoli jos buvusių namų Ramybės gatvėje. Ant poetės kapo sušalusios – ir dėl to tarsi gyvos! – raudonos rožės, baltos chrizantemos, skirtos mirties pirmosioms metinėms paminėti.

 

 

 

Tą vakarą literačių uždegtos žvakutės skleidė šiltą šviesą giedro ir nešalto žiemos vakaro prieblandoje, tarsi patvirtindamos: mes mylim ir prisimenam tave, Birute. Ir skaitom tavo kūrinius.

Advento vakarą besisvečiuojant našlio Petro Lengvenio jaukiuose namuose, ne kartą skambėjo Birutės eilėraščiai. Kaip sakė literatų klubo pirmininkė Adelė Daukantaitė Šeškauskienė, ji beveik visada su savimi nešiojasi B. Lengvenienės poezijos rinktinę, kad galėtų susitikimuose pasidalyti poetės eilėmis – lengvomis, skambiomis ir emocingomis, parašytomis išgyvenant ir gilų skausmą, ir didžiulę meilę, matant žmonių vargus ir geliant su aštriu ir taikliu humoru, kurio poetė nestokojo. Jos kvatojimas ir tiesiai pasakyti nenudailinti žodžiai, taiklūs pašmaikštavimai ir gilūs išgyvenimai – visiems mums artimi, suprantami ir brangūs. Daugel jos eilėraščių jau tapo dainomis, perduodami iš lupų į lūpas, perrašomi, deklamuojami įvairiomis progomis.

 

 

 

Ypač šilti prisiminimai aplankė literates apžiūrinėjant Birutės Lengvenienės atminimui įrengtą kambarį. Jos vyras Petras bene du mėnesius plušėjo, kol sutvarkė eksponatus.

 

Čia pat ir užrašas: „Švarūs namai – veltui praleisto laiko rodiklis“. Tai buvęs vienas iš mėgstamiausių Birutės pajuokavimų, iš jos lūpų ne kartą girdėtas. Nejučia su nuostaba apsižvalgai – o juk čia taip švaru, jauku ir gražu! Tada ateina suvokimas – Birutė tikrai galėjo būti rami dėl namų, nes jais ypač rūpinosi jos vyras Petras – rūpestingas, mylintis ir padedantis žmonai. Štai todėl Birutė Lengvenienė galėjo savo energiją ir jėgas skirti ypač aktyviai sportinei, kūrybinei ir visuomeninei veiklai. Didžiuliu talentu apdovanota, ji galėjo būti savimi ir jaustis laiminga, galėdama kurti ir dirbti, kai šalia – tikras gyvenimo draugas. Penkiasdešimt metų pragyventa kartu! Vis palaikant vienas kitą.

 

 

 

 

Ne vien namais Petras rūpinosi. Jo veikla pavydėtinai smagi – Žemaičių draugijos narys, aistringas medžiotojas (nušovęs ne tik žvėris, bet ir... ne vieną gerą kadrą fotoaparatu). Petras Lengvenis ne tik šoka folkloriniame ansamblyje, bet ir vaidina Žemaičių mėgėjų teatre Rietave. Taip pat rašo ir Žemaičių draugijos metraštį.

 

 

 

Tą vakarą besidalinant prisiminimais apie įvairiausius nutikimus, būta ir juoko, ir ašarų. Prisiminus gražiai nugyventus metus našlio akyse atsiranda liūdesys. Jaukiuose namuose nebėra Birutės, vaikai sukūrę savo šeimas. Svečiai, nors ir laukiami, tačiau - laikini džiaugsmai. Ir paguodžia tik tai, kad tas likimas buvęs tarsi Dievo pirštu palytėtas. Abiem – su Birute.

 

 

 

 

Birutė ir draugai

Balandžio 14 d. „Skalvijos“ kavinėje susirinko Lietuvos rašytojų sąjungos narės Birutės Lengvenienės bičiuliai. Prie stalo su namine duona ir sula, skambant smuikui ir gitarai, susirinkusieji rimtai ir linksmai, jautriai ir pašmaikštaudami dalinosi prisiminimais apie poetę, kuriai šiemet būtų sukakę 70 metų.

Plungės literatų klubo „Vingiorykštės“ prezidentės Adelės Daukantaitės-Šeškauskienės pakviesti svečiai susirinko iš Šiaulių, Telšių, Rietavo, Plungės. Pačiai artimiausiai Birutės Lengvenienės draugei Romualdai Durkienei teko pirmajai prabilti apie poetę, kurią visi gerai pažinojo, gerbė ir mylėjo. Nelengva buvo kalbėjusiai – nuoširdžiai paatvirauti, ir kartu neišduoti pačių didžiausių paslapčių, kurias poetė kažkada buvo patikėjusi. Romualda kalbėjo ir pasakojo apie susitikimus, renginius, kuriuose Birutė net kebliausiomis situacijomis išlikdavo... žavinga. Visus pralinksmino pasakojimas, kai poetei pakylant į sceną sveikinti orkestrantų, nulūžo gvazdikų galvutės. Šmaikštaujanti ir žodžių kišenėje neieškanti Birutė Lengvenienė, susirinkusi žiedus ir kotus, pastaruosius įteikė... vyrams, tarstelėjusi, kad juos ir taip labai mylinti, nesvarbu, kad žiedai atiteko moterims. Salė tada kvatojo, buvo jauku ir gera... Matyt, ne tik už talentą, bet ir mokėjimą bendrauti Birutė Lengvenienė buvo ypač mylima.





Labiau atviravo poetės vyras Petras Lengvenis, papasakojęs, kokius pokštus Birutė jam krėtusi ir tuo visus susirinkusius prajuokinęs vos ne iki ašarų. Ogi Birutė, į tolimą kelionę su draugais lėktuvu išvykstančiam vyrui sukrovusi lagaminą. Kaip ir dera gerai žmonai, priruošė jį didelį ir sunkų – kad, gink Die, ko netrūktų. Petras tik viešbutyje atidaręs, nustėro: išvyniojus didžiulį ryšulį, rastas ne kumpio gabalas, bet... akmuo.


Birutė žinojo, kad nesupyksiu už tokį išdaigą. Jau ketinau išsiųsti tą riedulį atgal jai paštu, bet draugai perkalbėjo“ , – bekvatojantiems bičiuliams porino Petras, su žmona pusšimtį amžių pragyvenęs ir ją labai mylėjęs.




Svečių pasakojimai keitė vienas kitą. Šiauliškis Jaunius Kulnys didžiavosi, Birutės Lengvenienės kartą pavadintas tikru draugu. Mokytojas iš Endriejavo Antanas ­­­Žemgulis, parašęs ne vieną knygą (ir po vieną jų egzempliorių padovanojęs Plungės viešajai bibliotekai), pasakojo apie kūrėjų panašumus. Janina Matevičienė (mūsų knygnešė!), išplatinusi galybę leidinių, kalbėjo apie poreikį dar išleisti Birutės knygų – žmonės norintys įsigyti.

 

Taip bendraujant netruko prabėgti ir kelios valandos – skambant Romo Miškinio gitarai, dainuojant Reginai Miežetienei, klausantis ­­­­­­­­­­­­­­Laimutės Paplauskaitės smuiko ir Nerijos Sapiegaitės-Paplauskienės akordeono muzikos. Tokie literatūriniai renginiai, tampantys tradicija, anot bibliofilo Gintauto Černeckio, kaip tik ir liudija kultūros formą. (Beje, tą vakarą įsiplieskė diskusija apie kultūrą provincijoje - po Plungės viešosios bibliotekos direktorės Violetos Skierienės įdomių pastebėjimų ir pasakojimų. Tačiau apie tai – galbūt kitą kartą...)




Birutė Lengvenienė dar tebėra mūsų atmintyje, jos kūryba - mūsų šventėse ir kasdienybėje. Ir nors eilėraščių rašymas nebuvo vienintelė jos gyvenimo ašis (Birutė labai mėgusi sportą), tačiau, pasak poetės vyro Petro Lengvenio, tas kūrybinis kelias labai priminė lipimą į stiklo kalną...



Galima tik pasidžiaugti, kad liaudies mėgstami poetai gimsta ir provincijoje - ne tik didmiesčiuose... Laimei, ir nedideliuose miestuose gyvena jautrūs ir kūrybą suprantantys žmonės. O literatai žino, kad jie turi teisę (kaip ir kiekvienas žmogus!) kurti ką nori, ir kaip nori. Nes tik laikas atsijoja, kas iš tikrųjų yra tikra ir vertinga.