Apie naują A.Daukantaitės knygą, rudenį ir obuolius...
Kaip jūs manote, ar obuolys vakarienei sveika ir sotu? O gal mažoka po dienos darbų? Daugelis pasakytų, jog mažai - po dienos darbų reikia gerai pamaitinti kūną... Aš vakar pabaigiau skaityti naujausią Adelės Daukantaitės knygą ,,Obuolys vakarienei''. Ir žinot - pamaitinau ne tik kūną, bet ir savo sielą...
Knyga kietais viršeliais, nedidukė - kaip rankinukas, tiesiog pati traukia dėmesį. Viršelio autorė – dailininkė Agnė Dragūnaitė. Knygoje rasite ir spalvotų mažučių piešinukų – tai pačios Adelės Daukantaitės darbai. O ko tik ten neradau!.. Anot autorės - ten ,,bordakėlis''. O aš pasakyčiau, kad toks minčių lobynas, kuris lyg ugnis degina iki pat širdies... Kiekviena eilutė - tai lyg skiepas, lyg adatos dūris: „Ką išsinešiu? /Nieko. /Tiek dirbau, tiek vargau!/ Viską paliksi./ Kokia prasmė gyventi? /Meilė. /Ji yra prasmė, /ji yra gyvenimas...“ Šyptelėjau perskaičiusi: ,,Kiek pirštų turi Dievas? /Kur tik pažvelgsi - visur baksnoja...''...
Autorė kviečia skaitytoją pasikalbėti apie gyvenimo duotybes, savo asmeninį Dievą, gamtos stebuklus ir apie meilę, kuri yra tyli... Meilė – būtų pagrindinė minčių tema, bet... Tik nemeluodami sau galime pasiekti gyvenimo pilnatvę: ,,...save pavasariu mylėk -/ dėkoki už kiekvieną žingsnį....'', „Regėjau - /išėjo saulė į jūrą, /palikusi aukso kelią /žmonėms. /Kas juo eina, /parsineša gyvenimo /druską...“ Adelės kūriniai man panašūs į mįsles, kurias reikia įminti - jos kviečia mąstyti, žavi minčių paslaptingumas ir paprastumas.
Man labai patiko skaityti rytais. Gerdama kavą su kiekvienu jos gurkšniu aš įkvėpdavau nuostabių minčių aromato, kaip: ,,... malonė tiesiog vaikšto/ ir ieško tų, / kurie jos laukia...'', „Akys! /Jos mato pasaulį - /puošnų, prijaukintą, gražų... /Ar jos mato jį nuogą? /Akys nemeluoja, - sako žmonės, /bet nuogą matyti nedrąsu. /Pasauli, apsirenk!“ Kitas užsikabinimas: ,,Gyvenkime meilėje, /nes joje - Išmintis '', ,,...kasdien dėkok Kūrėjui/ už įdėtą dieną /į tavojo laiko delną...''... Visko neišrašysi, nes kiekviena mintis paliesdavo sielą ir ašarą išspausdavo tokie išminties ir meilės kupini žodžiai. Skaitai ir atrodo, kad būtent tau parašyta, kad eilėse save atpažįsti.
Knyga įdomi. Joje visas minčių asorti: yra juokingų ir šmaikščių, gilių ir paslaptingų, skausmingų ir su ironijos gaida, kaip antai: ,,Dainuoja valdžia tautai lopšinę... /Koks sapnas, tokia ir daina!“... Autorei svarbu, kad skaitytojas suprastų, jog gyvename ne tam, kad tarnautume savo ego, o mylėtume save ir pasaulį visa širdim - nemeluodami sau, neišduodami savo dieviškosios prigimties. ,,Malda pražys, /kai sau atleisi, / širdin kai saulę įsileisi...'' – rašo autorė. Atrodo, jog autorė skaito mūsų mintis, paliečia širdį, skverbiasi į vidinį mūsų pasaulį, kuris dažnai maištauja: ,,...sustabdyk savo minties agresiją!'', ,,...prieš vėją sunku eiti, bet... /radęs siūlą, rasi ir kamuolį.''...
Skaičiau ir mėgavausi autorės sugebėjimu paliesti širdį ir suteikti viltį. Anot autorės - ,,ieškau žodžio, /kuris mylėtų tave, / mano Gyvenime...'' Knygoje kiek daugiau dominuoja rudens tema. Gal todėl, jog kiekvienas einame į savo gyvenimo rudenį ir brandą. Ruduo - toks metas, kai norisi šokti su lapais, gerti į save auksines spalvas ir dėkoti Kūrėjui už grožį. ,,Paskutinis obuolys ant šakos- / pats saldžiausias. /Tai - rudens bučinys...'', ,,...kai žmogaus siela žydi - /Kūrėjas džiaugiasi. /Žydinti siela - amžinumo sodas'' – einu knygos žodžiais...
Autorė išskirtinai pabrėžia savo suvoktą žmogaus misiją šioje žemėje: mylėti - kurti - atiduoti. Ši knyga atrado vietą mano knygų lentynoje, rekomenduoju ją visiems, nes joje - daug atsakymų į klausimus, daug gyvenimiškos tiesos... Tik įsileisk saulę ir ji nuskaidrins visas mintis, jos spinduliai švies mūsų gyvenimo kelyje, tik būk savimi ir neišduok savosios prigimties... – tokios asociacijos, tokios mintys plaukte išplaukia iš knygos puslapių.... „Atviras kaip dangus /paukščiui, /kietas kaip akmuo dirvoje - /kelias, kuriuo darda gyvenimo /vežimaitis... /O kur arkliokas? /Suvoki, jog juo esi pats...“ – baigiu rašinį Adelės Daukantaitės žodžiais, atrastais pokalbiuose su vakaru knygoje „Obuolys vakarienei“...