***
/ 2
- Informacija
- Parašė Stasė Vičiutė-Bertauskienė
- Skaitytojų: 1836
Ech, nežinojau, kad vanduo pražysta,
kad širdis išlieka amžinai jauna...
Ko ąsotis skyla, ko liepsna negęsta?
Kokioje viršūnėje – branda?
Lijo ir prilijo į šiaudų kepurę,
Ėmė ir nuvyto lelija.
Ne pirmąkartt žemelė atsidūsta,
Ne pirmąkart pagelsta lapija...
Ne be prasmės vaiski gėlė nuvyto
Prie atgimimo vartų palikta.
Tik kupinas ąsotis pasiliko.
O smilkiniuos – žydėjimo pradžia.