Gyvenimiška pasakaitė
/ 1
- Informacija
- Parašė Daiva Rudelytė-Stončienė
- Skaitytojų: 2577
Miško takeliu keliavo ožka su ožiuku ir gėrėjosi vasaros grožybėmis. Kaitino saulė, šypsodamasi iš po debesėlių, bet ožka neturėjo laiko sustoti ir pasigėrėti – skubėjo į svečius.
Staiga išgirdo kažką garsiai rėkaujant. Sukluso, bet drąsiai ėjo pirmyn. Pačiame miško pakrašty pamatė posėdžiaujančią vilkų tarybą. Ožkelė neišsigando, tik priglaudė ir apkabino savo mažąjį ožiuką, atsisėdo atokiau pailsėti nuo karštų vasaros glamonių.
Juos greit pastebėjo vilkai ir labai nustebo, jog ožkelė jų nebijo. Vilkų nuostaba su pykčio prieskoniu išsiveržė kaip vulkanas. Vienas iš vilkų priėjo ir tarė:
- Čia mūsų miškas!
Ožkelė nesutriko:
-Miškas bendras, niekieno dar nenupirktas. Vietos užteks visiems. Beje, mudu nežinojom, jog jūs posėdžiaujat, tad eisim toliau, pasistengime jums netrukdyti.
Vilko akys išsiplėtė, kailis pasišiaušė – ožkelės atsakymas buvo drąsus. Jų protuose nebuvo įrašyta, jog negalima teisti, nes patys gali būti nuteisti.
O kalbos vilkų sukosi apie politiką, verslo gudrybes bei kitas, tik vilkams būdingas, nedorybes. Ožkelė žiūrėjo į savo ožiuką ir stebėjosi: „Kiek vilkuose daug pykčio! Kodėl jie nemato džiaugsmo?.. Turbūt džiaugsmas jiems neįperkamas...“
Lyg nujausdama ką galvoja ožkelė, prie judviejų priėjo vilkė ir tarė:
-Pasiimk savo kraitį ir dink iš akių! Neišeisi geruoju – kalbėsimės bloguoju.
Ožkelės švelnus žvilgsnis šypsojosi vilkei.
-Sėdžiu, ilsiuosi... Ar jums trukdau? Gal jau nupirkote šį mišką? Kodėl jūsų širdyse tiek daug pykčio? Kodėl neįsileidžiate į save gyvenimo džiaugsmo? - tai tarusi nukreipė žvilgsnį į dangų, kur saulė su meile dalijo spindulius gyvybei.
„Ta ožka tikrai kvaila...“ – tarė sau vilkė ir nuėjo.
Ožkelė jai palinkėjo kuo daugiau tyro džiaugsmo. Žiūrėjo į savo ožiuką ir mąstė: „Kodėl pyktis toks galingas? Mintimis nusidedame daugiau nei darbais... Visai nesusimąstome, kiek kartų per dieną blogai galvojame apie kaimyną... Duok, Dieve, mums stiprybės atsilaikyt prieš užgauliojimus nesupykus, neužsigavus... Kaip dažnai mes nepaleidžiame praeities nuoskaudų, įsiskaudindami dar labiau save... O juk be reikalo... Išaušus rytui padėkokime už jį Kūrėjui, užsivilkime gėrio drabužius, išgerkime pagardintos meile kavos ir keliaukime į dieną...“
Ožkelė net nepastebėjo, jog atėjo vakaras. Mintyse galvojo apie visus gyvus padarus. Jei atsitiktų taip, jog visi taptų Dievo avinėliais, kurie naikina savo nuodėmes ir meilės vedami pagelbėtų paklydusiems? Didis stebuklas įvyktų Žemėje...