Įsimylėti... ąžuolą

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 859

Vaistams nuo plaučių uždegimo pagaminti reikia pušų sakų. Kur aš jų rasiu? Mūsų parke gal ir augo kažkur pora pušelių. Vieną – netoli upės tai tikrai mačiau, o antrąją kažkur lyg ir prie kalvelės buvau pastebėjusi, vedžiodama šunį.

Spėriai ėjau parko takeliu, mintydama, kur tas pušeles galėčiau rasti. Ne ten, ne. Ir ne šiame medžių kvartale. Ne. Žvalgiausi aukštyn į medžių šakas, ir į šonus – bene pamatysiu? Pasukau iš tako ir tiesiai pievele pro ąžuolą patraukiau kalvelės link.

Ir sustojau. Ne, mane sustabdė. Nesupratau kas. Kažkas atsitiko. Susiėmiau už krūtinės. Per vidurį – ne ten, kur širdis. Abstulbusi apsižvalgiau. Nebuvo nieko. Vakaras tuščiame parke ir tyla. Pakėliau akis aukštyn – kelių šimtmečių senumo ąžuolo šakos rėmino dangaus vitražą. Tai iš kur ta jėga, užgniaužusi kvapą? Jei ji girdėtųsi – zvimtų tarsi aukštos įtampos laidai. Jei ta jėga turėtų šviesą – apakintų. Jaučiau įtampą, kuriai neturėjau paaiškinimo, kuri vėrė kiaurai mano kūną, priversdama smarkiau plakti širdį ir tvinkčioti smilkinius.

Kas tai?

Labai atsargiai ir lėtai pasitraukiau kiek į šoną. Tebejaučiau tą jėgą. Smarkiai kilnojosi krūtinė, o mintys žaibais varstė galvą. Kas tai? Kas tai? Vis dar nieko nesuprasdama, žvalgiausi aplink ir... mėgavausi ta jėga, ta energija, kurią jaučiau. Ąžuolas? Nejaugi jis?

Čia ąžuolų – visas gojelis. Pagonių sodintas šventas medis. Atlaikęs šimtmečių išbandymus, šiandien jis šaknimis traukė vandenį iš kadaise buvusios šventosios žemės, paversdamas jį gyvybės syvais netrukus besiskleisiantiems pumpurams. Ta nematoma, bet jaučiama sula tekėjo po stora rantyta žieve, kildama aukštyn galingomis šakomis, kur pasiekusi pumpuro užuomazgą, sėmė paties dangaus energiją.

Pavasaris. Netrukus Velykos. Bunda gamta. Ir ąžuolas visa esybe spinduliavo pavasarinio atgimimo energiją. Tai buvo taip stipru ir galinga. Gal net grėsminga – argi gali paprastas žmogus būti tokio galiūno bendrystėje, kai šiame sūkuryje susilieja žemės, medžio ir dangaus jėgos, viena kitą papildo, rezonuoja ir tiek sustiprėja, kad tampa jaučiamos.

Truputį išsigandau. Juk tai senovės žynių garbintos jėgos, laikytos šventomis! Nes tie žyniai jas jautė, jomis tikėjo, jos buvo antgamtinės.

Tą vakarą jokios pušys neberūpėjo – susimąsčiusi grįžau namo. Jau kitokia. Tarp ąžuolo ir manęs užsimezgė ryšys. Keistas toks – baimingas, pagarbus, tylus, paslaptingas. Nes nesuprantamas.

Savo ąžuolą įsidrąsinusi aplankiau tik po trijų dienų.

Savas. Jaučiu. Jo energetika truputį susilpnėjusi, bet ta pati. Suabejojau pati savimi – o gal suklydau anądien, gal tik taip pasirodė? Prisiartinus prie storojo kamieno abejonės dingo – taip, tai buvo taip stipru, kaip tada. Susijaudinusi prabuvau ąžuolo draugijoje keletą minučių – tai buvo kažkaip perdaug intymu. Tolstant nuo kamieno, jaučiau, kaip silpsta žemės – ąžuolo – dangaus jėgų sukurtas laukas, kol visai nebejaučiau.

Ąžuolas. Jis – mano. Jaučiu jį. Žinau tai.

Dar prabėgus savaitei, aš jau išdrįsau jį švelniai apsikabinti. Iš pietų pusės nuo saulės jo kamienas buvo maloniai įšilęs, jo energija – nurimusi. Tik potyris apie buvusią nesuprantamą jėgą vertė jaudintis. Prisijaukinau ąžuolą. Ar jis – mane?

Tais metais, kai, atrodydavo, jog niekas nemato, ne kartą prieidavau prie buvusiojo šventojo medžio. Jis liko nebylus. Daugiau neišsidavė. Iš arti ir iš tolo žvelgdavau į jį, tarsi į savo paslaptį, tarsi į savo nuosavybę, net praeidama pro šalį, mintimis pasilabindavau. Didžiavausi tuo. Ąžuolas! Jis – mano.

Kitą pavasarį įprastą dieną skubėdama su pirkiniais pro šalį, stabtelėjau. Jis kvietė mane. Jaučiau. Žinojau. Prisiartinau. Prie pat kamieno. Didžiulė energija, rodos, net vibravo. Įtampa. Laukas. Tas pats. Toks pat. Atsitolindama jam pažadėjau: ateisiu ryt.

Kitądien ąžuolo galybės ratas dar prasiplėtė. Buvau ne tiek nustebusi, kiek sužavėta. Taip per savaitę tas laukas jau užpildė visą erdvę tarp šakų ir šaknų, o aš tyliai didžiavausi:  jis – gyvas. Šimtmečių galiūnas gyvesnis už mus.

Taip kasmet pavasariais aplankydavau savo šventąjį galiūną.

Vieną vasarą – o ji buvo karšta ir sausa – pastebėjau, kad manojo ąžuolo šakos ima džiūti. Sugėlė širdį – tarsi pati būčiau likusi be pirštų. Rudenį parko tvarkytojams išūžiau ausis, įkyrėdama savo ugningomis kalbomis, prašydama, kad nenugrėbtų, bet paliktų bedžiūstančiam ąžuolui bent nukritusius jo lapus – ir maisto, ir apsauga nuo šalčio paviršinėms šaknims, gal tada nustos augti ir grybai, mirtinai pavojingi medžiams. Nebuvau išgirsta. Ašarų pilnomis akimis žvelgdavau ir į parko tvarkytojus, kurie su traktoriumi kaip po lauką važinėjo ąžuolų gojelio žeme, kurioje nebeaugo nė žolė – vien tik samanos dar išgyvendavo ant uoliai grėbliais nugrandyto paviršiaus. Be gailesčio iš ąžuolo būdavo pavagiami paskutiniai nukritę lapeliai – o jų ant šakų likę visai nedaug. Plika žemė, nuogos ąžuolo šakos... Iš nevilties koneveikdavau valdžios vyrus, kurie nė nesiteikė atsakyti į mano laišką – iš apmaudo ir bejėgiškumo, kad aš, žmogus, niekaip negaliu padėti ilgaamžiams ąžuolams.

Jausdama didžiulę kaltę, jau net iš tolo vengdavau savojo medžio. Juk jis šventas. Praeidavau pro šalį tarsi nusikaltimo bendrininkė, nedrįsdama pakelti akių. Man buvo gėda. Bet ryšys su ąžuolu tebebuvo, ir neišmaniau, ką daryti.

Ir tada... Tada aš jį išdaviau. Taip. Susiradau jaunesnį, gražesnį, žaliuojantį, augantį drėgnoje vietoje apsuptoje upelio vagos. Irgi ąžuolą. Bet niekada nebuvau prie jo priėjusi. Bent tiek. Maniau, prisirišiu prie jo – šis bent turėtų išgyventi. Ar senąjį pasmerkiau myriop? Galbūt, nors neatsisveikinau su juo. Tik bijojau, kad jo netekusi baisiai kentėsiu. Ar tai pateisina mano išdavystę? Nežinau. Nes jaunojo ąžuolo nevadinau savu. Niekada.

Nepaprastai stipri vasaros audra kažkurią naktį išguldė net keliasdešimt medžių. Ateini į parką ir apsižvalgęs matai bent kelis išverstus ar nulaužtus medžius. Ir taip pakeliui – per visą parką. Vienas – lūžęs, kitas – iš pačių šaknų išverstas, dar kitas krisdamas ir gretimą medį paguldęs. Nerami žirgliojau per kamienus, gulinčius ir užtvėrusius kelią, apeidama žalias jų lajas, jau sugulusias ant pievos. Užmečiau akį į upelio vingį. Ką? Ąžuolas lūžęs? Perpus? Tas jaunasis? Žaliasis? Metras kamieno bestypsojo užvertęs aštrias lūženas. Tas, kuris – ne mano. Tas, su kuriuo išdaviau šventąjį. Savąjį.

O jis, mano išduotasis, žmonių apvogtas, badu marinamas, dėl drėgmės trūkumo džiūstantis, baisiųjų kelmučių apsuptas tebestovėjo. Ramus. Išdidus. Galingas. Jo kamienas – penki su puse metro apimties, jis turi ne mažiau kaip septynis šimtmečius, o rudenį dar bėrė giles. Aš būdama tikra niekšė, prisirinkau jų, parsinešusi išgliaudžiau, pakepinau, sumaliau ir pasidariau kavos. Geriu. Ji man teikia maisto medžiagų. Nespringstu ja, ne. Ji labai skani. Tik kažkodėl ašaros – pampt pampt į puodelį.

Išgeriu ir jas.

Nupieštas skvernas

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 868

Nuo pat mažumės mėgau paišyti – kiek save pamenu. Buvau gal vos penkerių, kai savo vyresnio brolio paprašiau pamokyti piešti. Jis paėmė baltą popieriaus lapą, pieštuką, ir pasižiūrėjęs į mane paklausė, ką norėčiau, kad jis nupieštų.

„Nežinau. Gal namą?“

„Namą? Gerai.“

Jis nupiešė stačiakampį, jame – du langelius su kryželiais, kaip lango rėmus, ant stogo užpiešė dar vieną stačiakampį – tai kaminas. Dar vienas stačiakampis – tai durys.

„Nori sodo?“

„Žinoma“, - atsakiau.

Jis nupiešė dvi lygiagrečias linijas – tai buvo medžio kamienas – ir apibangavo aplink – tai buvo medžio laja. Nuvinguriavo dar dvi linijas.

„Kas čia? Upė?“

„Ne, takas.“

„Aišku. Takas.“

„Na, o dabar, jei nori, nuspalvink viską“, - jis padėjo pieštuką ant stalo ir pakilo.

Aš ėmiau spalvinti. Saulę – geltonai, namą – rudai, medžius – žaliai.

„Mama, mama, ką man nupiešti?“ – kai neliko troboj brolio, pristojau prie mamos.

„Piešk, ką tik nori.“

„Aš nežinau.“

„Na, pažiūrėk, kas yra aplink? Ir piešk.“

Kambaryje buvo visko – tiek daug, ir viskas sudėtinga. Medinis apvalus stalas, medžio kėdės su atlošais, baltos tiulio užuolaidos, ant stalo nunertas vąšeliu geltonas takelis. Ir pakabinta rezginėlė, kuri irgi buvo nunerta, tik iš valo, naudojamo žvejybai – mama buvo išradinga ir gabi – ką tik imdavo, tą ir padarydavo. Taigi, netgi iš spalvoto valo numegzta rezginėlė pirkiniams parsinešti buvo ypatinga, ir niekas kitas tokios neturėjo. Ji buvo iš kelių spalvų juostų – rausva, žalsva, ir dar netgi išmegztas melsvas trikampis – kad būtų įdomiau.

Aš taip ją ir nupaišiau, tą rezginėlę.

„Bet tu pažiūrėk, tas trikampis eina stogeliu aukštyn, o tu nupiešei – žemyn. Kitąkart būk atidesnė,“ – pamokė mama.

Ir kai vieną vakarą su tėčiu jiedu išėjo į kiną, aš nutariau piešdama pagudrauti. Atlenkiau vieną knygelės lapą, priglaudžiau jį prie stiklo, ant viršaus uždėdama balto popieriaus lapelį. Ir taip, persišvietus paveiksliukui,  kur buvo pavaizduota graži laputė, aš išbraižiau gyvūnėlio kontūrus – piešinys išėjo labai gražus. Pavyko. Nubėgusi prie stalo, ėmiau spalvinti – raudonai, rudai, raudonai rudai, kokios ryžos būna lapės.

Kai grįžo tėvai, parodžiau savo šedevrą.

„Pati piešei?“

„Aha.“

Juk nemelavau, bet kažkodėl susigėdau. Jie neturėtų suprasti, kad aš per lango stiklą nukopijavau lapę. Mama susižvalgė su tėčiu, nusišypsojo ir nieko man nebesakė.

Aš išraudusi nubėgau prie stalo piešti kitų paveiksliukų. Taip stengiausi pamiršti savo gėdą.

Žurnalas „Jaunasis dailininkas“ buvo užprenumeruotas, kai jau vėliau pradėjau lankyti mokyklą. Skaičiau visus straipsnius iš eilės, žiūrėdavau visus piešinius, nuotraukas – man iš tikrųjų viskas buvo labai įdomu. Tada pradėjau stengtis piešti iš natūros. Įsipyliau į stiklinę vandens, kur pamerkiau parsineštas rugiagėles, ir atsisėdau su aliejiniais dažais prie popieriaus lapo. Nupiešti vandenį stiklinėje?

Neskubėdama, labai atidžiai stengiausi atkartoti matomą vaizdą – gėlių koteliai, atsirandantys nuo briaunotų stiklinės paviršių, vandenyje buvo ne tik kampu pasvirę, bet ir keistai lūžę... Kai piešiau, atrodė, nei šiaip, nei taip, ir tik pabaigusi piešinį ir atsitraukusi iš šono pažvelgiau į jį, – pati buvau priblokšta – tikrai, vanduo! Tikrai – permatoma stiklinė, o joje – pamerktos gėlytės! Pavyko nupiešti! Gražiai išėjo! Kaip tikra!

Būčiau ir daugiau ką piešusi, bet blogiausia buvo tai, kad amžinai nežinojau, ką. Rodos, galiu nupiešti viską, bet… neįdomu. Pradėjau tingėti, kol visai apleidau savo pomėgį.

Bet kartą mama dailiai paprašė: „Nupiešk man šventą paveikslą. Didelį. Kaip Kristus meldžiasi Alyvų sode. Pabandyk. Tau pavyks. Va, panašiai kaip čia.“

Mama ištiesė mažytį, bet gražų spalvotą paveikslėlį.

„Kaip išeis, taip bus gerai,“ – dar pridūrė, rankos mostu rodydama į iš kažkur parsineštą tuščią paveikslo rėmą.

„Tokį didelį?“ – nustebau.

„Taip, tu sugebėsi.“

Ėmiausi darbo. Susikaupusi pieštuku užsimečiau daiktų kontūrus. O čia bus pats Kristus. Klūpantis, apsidengęs violetiniu apsiaustu, panašiai kaip reprodukcijoje. O čia bus alyvos. Kokios tos alyvos turi būti, net neįsivaizdavau. Kaip mūsų? – žydinčios melsvai rožine spalva? Kadagių, mėnulio nušviestų, bus tik siluetai. Tolumoje apšviestas miestas – bestogiai namai su geltonai šviečiančiais langeliais. Mėnuo pro debesis.

Paišiau kruopščiai ir su meile. Stengdamasi, kaip įmanydama tiksliau atkartoti reprodukcijoje matomas spalvas ir formas. Piešiau beveik ištisai – dieną, antrą, labai susikaupusi, kad net mama netrukdė manęs, prašydama išvirti pietus ar nueiti į parduotuvę.

Baigusi atidžiai pasižiūrėjau į savo darbą. Atsitraukiau, tarsi aprėpti visumą. Viskas atrodė gana neblogai, vietomis – netgi gražiau nei reprodukcijoje. Kristaus veidas dailus, panašus, tvarkingai banguojantys plaukai ir pamaldžiai sudėtos rankos, o tolumoje – mėnulio šviesose skendintis miestas.

„Kaip gražu!“ – tarstelėjo mama.

Aš net nepastebėjau, kada ji įėjo.

„Mam, aš dar nebaigiau.“

Ji susiprato išeiti.

Žvelgiau į paveikslą. Nebuvau patenkinta šiuo vaizdu. Visiškai. Supratau, jog per mažai turiu tam gabumų. Ir tai  - akivaizdu. Apsisprendžiau niekada nebepiešti. Nieko. Liūdėjau, žvelgdama ir tarsi atsisveikindama su savo pomėgiu, su tuo nuostabiu palaimos jausmu, kai uodi dažus ir regi jų spalvotą grožį, regi galimybes sukurti kažką tokio. Pirmojo potėpio jaudulys, baltos erdvės užpildymas gyvybe, kūrybinio džiaugsmo pajautimas. Viskas – to nebebus. Niekada.

Skausmingai žvelgiau tyloje į paveiksle esantį apsiausto skverną ir vos neverkiau. Jis buvo gyvas, tas skvernas, tarsi išėjęs iš paveikslo rėmų ir atsidūręs čia, kambaryje. Toks realus, toks gražus, mielas, kad norėtųsi jį pačiupinėti, pajusti aksominį švelnumą. Atrodė, kad to skverno kampelį judina vėjelis, gaivina vakaro vėsa. Jis tikras. Norėjosi liesti, grožėtis ir glostyti jį. Spalvos raibuliavo, mesdamos šešėlius, ir tas skvernas buvo toks tobulas, toks natūralus... Bet vienas – visiškai vienas! – tarsi svetimkūnis, išsišokęs iš viso paveikslo – likusio lėkšto ir plokščio nuspalvinto paviršiaus.

Kunigaikštis

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 977

Lapkričio antroji diena yra pilna visokiausių draudimų dėl, kaip tikima, tądien apsilankysiančių vėlių. Pasak mano dabar jau amžinatilsį močiutės pasakojimų, tą dieną ateina ypatingi svečiai pasižiūrėti, kaip mums, gyviesiems, čia sekasi, kaip gyvenasi. Pagal papročius, stalas turėtų būti nenukraustytas – paliktos lėkštės su maistu. Tądien daugiau meldžiamasi už mirusiuosius. Ir – neduok Dieve! – nevalia šluoti aslos, kad vėlių neiššluotum. Pagarbą joms reikia rodyti namuose uždegant žvakelę, už mirusiuosius užprašant šventas Mišias. „Tyloje ir ramybėje geriau tą dieną pabūti“, – visada taip pasakojimą užbaigdavo močiutė.

Tad į lauką išvedusi šuniuką pavedžioti, praeidama pro kaimynų namą pasibaisėjau – šie šlavėsi kieme, iš pakrūmių grėbė lapus, kišo į maišus ir nešė į šalia esantį parką, suversdami įdubon. Šie kaskart išvertus pasklisdavo šiugždėdami, lyg šnibždėtųsi. Tarsi gyvi.

Taip pasimėgaudama rudeniškos gamtos ramybe su šuneliu traukiam rūmų link. Medžiai jau numetę lapus, oras apsunkęs, apsiniaukęs, kaip ir dera Vėlinėms. Jau ruduo, ir anksti temsta, parkas tylus ir šiandien čia nejauku. Tuščia visur – nei praeivių, nei paukščių, tik šuniuko šmirinėjimas pakelėje, kartkartėmis pakeliančio koją.

Tolumoje suboluoja rūmai – tarsi iš rūko išnirę, papilkėję ir liūdni, tarsi jų gyventojai būtų ne šio pasaulio.

Įdomu, o kaip su senaisiais kunigaikščiais, ar jie per Vėlines ten apsilanko? – pusiau juokais, pusiau rimtai galvojau. Juk visokių pasakojimų girdėta, nutikimų būta... Kažin, kaip ten yra su tuo mirusiųjų pasauliu...

Mintijau, kol pastebėjau, kaip parko takeliu artėja vyras. Kažkaip iškart nepamačiau jo, nors ką tik žvelgiau rūmų link. Artėjo iš lėto, dailiai lazdele pasiramsčiuodamas. Atrodė, kad labiau iš mandagumo, nei dėl būtinybės lazdelę nešiojasi. Nepažįstamas žmogus. Nes juk dažnai vaikštinėjant parke vis kažką sutinki, jei ir nepasilabini, bet atpažįsti. O čia – niekada nematytas, nepažįstamas, nežinomas. Gal pas ką atvyko į svečius? Bet taip prabangiai apsirengęs gal turėtų užsimokėti už taksi, užuot pėdinęs purvinais takeliais per vakarėjantį parką.

Prakilnusis ponas artėjo, ir aš jau galėjau geriau įsižiūrėti į jo apdarą. Šis buvo... joks. Tas apdaras dvelkė prabanga, bet aš negalėjau įvardinti drabužio, nors esu pastabi detalėms. Akivaizdu, jog jis vilkėjo kažkuo – ar tai buvo kelnės ir švarkas, ar ir apsiaustas, ar turėjo skrybėlę? Kokios spalvos? Negaliu pasakyti. Turėjo būti kažkokia spalva, bet tai nebuvo nei ruda, nei pilka, nei žalsva, nei juoda. Ir jei pasakyčiau, kad drabužiai be pavadinimo neturėjo dar ir spalvos, tai būtų arčiausiai teisybės. Bet aš nenustebau dėl paprasčiausios priežasties – parke visai temo, o aš trumparegė. Taigi, temačiau tik vieną dalyką – tai buvo prabangiai apsirengęs poniškas senas vyras, inteligentiškas, tiesus, nors ir su lazdele.
Nenusakomas buvo ir jo amžius – gal tarp septyniasdešimt ir devyniasdešimt metų, nors tokio amžiaus  pėdintų sulinkę, lėtai keldami koją už kojos. O šis gana žvalus senukas žengė guviu žingsniu, nors ir neskubėdamas. Tiesą sakant, atrodė, jog jis tik išėjo pasivaikščioti, pasižvalgyti ir dabar, būdamas vienas pats parke – neskaitant manęs su šuniuku, – jis jaučiasi gana jaukiai.

Nežinojau, ar man su juo pasilabinti – juk šiaip ar taip, mandagumas nepakenktų, juo labiau, kad jaučiau jam kažkokią nenusakomą pagarbą. Taip besikuklindama tik nuleidau akis, kai prasilenkėm. Ir tik tada, paėjėjus vos porą metrų, sustojau. Žinojau, labai gerai žinojau, jog apsilenkiant jis tarsi man būtų įteikęs nematomą vizitinę kortelę – žinojau, kas jis. Buvau visiškai užtikrinta: jeigu dabar tuoj pat atsisuksiu – nematysiu jokio senuko. Nieko nepamatysiu. Nieko. Tik parko takelį tarp lapus numetusių klevų. Tuščią alėją, temstant tolumoje už posūkio susiliejančią su parko vartais. Žinojau, jog jis buvo, ir jo nėra. Nėra. Ir nebus, jei nedelsiant atsigręšiu.

Todėl ir neatsisukau.

Kam pasaulį daryti dar sudėtingesnį, nei jis yra. Neatsisukau, nes taip – ramiau.

Nebuvo seno, išdidaus kilmingo pono.

Bet aš žinojau jo vardą.

Mumija

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 1044

Į stotį susirinko mūsų visai nemažas būrelis – daugiausia jaunimas. Linksmai nusiteikę klegėjome, laukdami gidės, kuri mumis ne tik pasirūpins kelionėje į Leningradą, bet ir ten viską aprodys ir globos. Kelionės man, kai ir mano draugei, su kuria kartu dirbome, visai patiko. Mudvi buvom jaunos ir netekėjusios, ir ta pramoga – ekskursija į kitą, už tūkstančio kilometrų esantį didmiestį turėjo keistoką, jaunimui būdingą jausmą – lyg ir norą susidraugauti, susipažinti, galbūt pagaliau surasti savo meilę. Ir tai buvo normalu.

Bet, pasirodo, mūsų turistų grupėje vyrų apskritai buvo tik keletas, ir tie patys – jau pagyvenę ir sukūrę šeimas. Nusivylimas tepasireiškė tik mudviejų su drauge apsikeistuose žvilgsniuose. Nėra bernų. Nėra. Tiesa, buvo vienas toks jaunas, mūsų amžiaus, šviesiaplaukis vyriokas – aukštas, gana dailus, – bet ir jis mūvėjo vestuvinį žiedą. Jis laikėsi atokiau nuo moterų ir merginų metamų žvilgsnių jo pusėn. Ko norėti – jos visos stengėsi prieš jį pasirodyti visu gražumu ir žavesiu.

Ekskursijos grupelė netrukus tapo kaip tikra šeima. Šnekučiavomės tai su vienais, tai su kitais gana linksmai ir draugiškai. Mudvi su drauge irgi prisišliedavome tai prie moterų, paplepėjusios kiek, paeinam prie kitų porų, persimetam viena kita fraze, stengdamosios labiau susipažinti. Tačiau, kad ir su kuo šnekėdavomės, mano – ir mano draugės taip pat – žvilgsniai vis nukrypdavo į atokiai stovintį tą jauną tylenį – su žiedu ant piršto. Vilties nebuvo jokios, ir negalėjo būti, nes vedę vyrai mudviem buvo tabu.

Atvykus į Leningradą, mus maloniai nustebino šis didelis ir labai gražus miestas su nuostabia architektūra. Ir šviežias, gaiviai kvepiantis oras – buvo vėlyvo pavasario ankstyvas rytas. Beklaidžiodami ir besigėrėdami miesto gatvelėmis ir pastatais, visi smagiai ir linksmai klegėjom, kol netikėtai pajutau tylųjį blondiną bežingsniuojantį šalia mudviejų su drauge.

Įėjus į Ermitažą, mano akys sublizgo – nuo mažumės domėjausi menu ir dabar labai troškau pamatyti nuostabiuosius paveikslus. Mūsų būrelis, vedžiojant gidei, nejučia pradėjo skirstytis – ne visiems buvo įdomūs tie paveikslai. Kažkas nuėjo atsigerti kavos, kažkas pavargęs prisėdo ant suoliuko. Mano draugė tarstelėjusi, kad jai tie paveikslai visai neįdomūs, nuėjo prie kioskelio. Aš ėjau toliau, iš salės į salę, ir užvertusi galvą spoksojau į didžiuliuose paauksuotuose rėmuose besipuikuojančius meno šedevrus.

„Bet kiek čia jų daug!“  – kažkas lietuviškai tarstelėjo.

O aš maniau iš grupelės likusi viena. Atsisuku – šalia blondinas.

„Kur mūsų visa grupė?“ – paklausiau.

Jis gūžtelėjo pečiais: „Pasimetėm bevaikščiodami po sales“.

Apsidairę supratome, jog iš mūsų turistų grupės likom vieni du muziejuje tarp šimtų kartkartėmis prie paveikslų besusigrūdančių lankytojų, kalbančių įvairiomis užsienio kalbomis.

„Eime?“ – paklausė.

Nežymiai linktelėjau galvą, ir  abu, jau užvertę galvas, retkarčiais persimesdami vienu kitu žodžiu, ėjom kartu per nesibaigiančias puošnias sales su paveikslais. Kad nepasimestume ir mudu, susikibom už rankų. Ir taip kartu. Iš salės – į salę. Aš jau žinojau šio vaikino vardą, sakė, jog į ekskursiją atvažiavo iš kaimo. Buvo jauku šitaip likti dviese tarp šimtų nepažįstamų žmonių, eiti, žvalgytis, kalbėtis. Tiesiog labai gera! Jaučiau – abiem. Staiga mudu  sustojome ties didžiuliu Rubenso paveikslu. Pamatęs meistriškai nutapytus nuogų moterų kūnus, jis stabtelėjo ir kiek sumišo. Ar tai dėl savo minčių, ar dėl manęs? Nesupratau. Man nerūpėjo. Tenorėjau jam pasakyti… Ir jis, tarsi norėdamas geriau išgirsti, o gal tiesiog būdamas gerokai aukštesnis už mane, palenkė galvą visai prie pat mano veido. Gal net kiek per arti. Buvo malonu jausti jo artumą. Ir tai nė kiek netrikdė.

Ir tada aš jam pasakiau: „Žiūrėk, kaip tais laikais žmonės įsivaizdavo tobulą moters grožį. Tik tokios gražuolės ir būdavo tapomos“.

Pajutęs mano ramų ir protingą požiūrį į nerimą keliančias paveikslo scenas, mano naujasis draugas nutilo ir pagarbiai pažvelgė man tiesiai į akis: „Kaip nuostabiai tiksliai tu tai įžvelgei...“

Jo jaudulys aprimo, pajaučiau, koks jis laimingas ir visiškai manimi pasitikintis. Tą akimirką viskas tarp mudviejų apsivertė. „Įsimylėčiau“, – pagalvojau, ir tai buvo tarsi atsakas mano akyse, kai mudu kiek per ilgai žvelgėm vienas į kitą, abu sulaikę kvėpavimą.

O sekanti mintis: „Ne. Negaliu...“

„Žinai, aš noriu dar pažiūrėti į Egipto mumiją, leisiuosi į rūsį, ji ten eksponuojama. O ar galėtum nueiti ir nupirkti kavos?“ – tepaklausiau.

„Gerai, lauksiu tavęs grįžtant“, – trumpas jo atsakymas buvo ištartas labai tyliai ir švelniai.

Mumija gulėjo kažkuo apvyniota. Šalia jos – kūdikis, irgi balzamuotas. Perskaičiau pavadinimą – tai buvusi Egipto šokėja su savo vaiku. Akimirksniu mano kūnas nuėjo pagaugais.

Pajaučiau, tarsi regėčiau jos istoriją, kurią perteikė ji man tiesiai mintimis ir jausmais. Ir tai buvo man taip akivaizdu, jog net sudrebėjau. Ji buvusi neeilinė miesto pilietė, toli gražu ne. Ji buvusi ypatinga, kaip ir jos kūdikis, nes juos balzamavo kartu – mirusius. Žuvusius? Nužudytus. Jauna šokėja – ji buvusi labai  graži. Taip, ji turėjusi mirti dėl kažkokios man nežinomos priežasties. Dėl meilės? Taip. Uždraustos. Juk jis turėjo būti ypatingas, tas vyras? Taip, bet ne jos. Tas vyras buvęs kitos. Ir ji turėjusi mirti. Kartu su vaiku.

Ta istorija privertė mane virpėti viduje visais nervais iš karto. Aš pajaučiau labai stiprią, labai baisią ir siaubingą energetiką – tarsi tai būtų buvę gyvi vaiduokliai, turintys neįtikėtinų galių. Maža to, sugebėjusių man kažką nebyliai pasakyti, atskleidžiant tragišką istoriją. Stovėjau prie mumijos muziejaus rūsyje pagauta šiurpo. Bet nesitraukiau. Jaučiau jos aurą – mirusią, ir tarsi gyvą, neramią ir galingos energijos kupiną, bauginančią ir tarsi bandančią įsisiurbti prie gyvo žmogaus, kad galėtų rasti jėgų pakilti, nusivynioti tą prakeiktą susiraukšlėjusią drobulę, atgaivinti savo kūdikį ir grįžti kelis tūkstančius metų į praeitį, į savo vietas, iš kur buvo išgabenta, atgal į savo gyvenimą, kuriame buvo ištikta tragedijos, tęsti savo gyvenimą grožio, jaunystės, šokio ir meilės pasaulyje, būnant laiminga, auginant savo meilės vaisių. Ir nieku gyvu nebegąsdinant žmonių muziejuje – tokių svetimų ir nieko neišmanančių apie uždraustąją meilę.

Medžioklė

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 3961

Mano namelis tankiame miške beveik nepastebimas. Praeiviai tepamato tik kelių  šimtmečių senumo ąžuolą. Niekas ir nepastebi, jog jo viršūnė perkūno trenkta ir nuskelta, o nuo apatinių  šakų viršun prasideda mano jaukusis būstas. Čia aš laimingai gyvenu jau keli šimtai metų. Užrašinėju mintis apie Visatos paslaptis į storą knygą. Retkarčiais pasigardžiuoju baravykais ir žemuogėmis. Naktimis žvelgiu į žvaigždes – kol užsnūstu ir sapnuoju lemtingus sapnus.

Jis buvo ypatingas – tokių žmonių, rodos, net nebūna. Atpažinau kaip savą. Mudu žvelgėme vienas į kitą lyg ir slapčiomis, lyg ir nedrįsdami pakelti akių. Pabudau. Nustebusi pagalvojau – kas? Iš kur? Kodėl? Bet bus. Žinojau gerai – bus.

Lėtai klaidžiojau raisto pakraščiais ir pamiške, rinkdama vaistažoles, visai pamiršusi savo sapną. Kol netikėtai pajutau pro šakas žvilgsnį, įsmeigtą į mano nugarą. Suklusau. Paėjau kiek ir prisiglaudžiau prie beržo. Juk aš nepastebima! „Kas tu?“– mintimis paklausiau ir atsargiai atsigręžiau.

Tai buvo medžiotojas su lanku ir strėlėmis. Jis žvelgė tiesiai į mane, įvertindamas atstumą. Tai buvo jis –  iš sapno. Nutilau net mintyse – ryškiai regėjau ateitį, tik nežinojau, kuriuo keliu teks eiti.

Tąkart pasišalinau kiek įmanoma tyliau.

Sapnuodavau jį, dažnai. Labai daug apie jį sužinojau. Visko dar nesupratau, ateitis truputį gąsdino, bet aš nusprendžiau pasiduoti tėkmei. Kas turi įvykti, tebūnie! Atgavusi ramybę, vėl vaikštinėjau pamiškėmis, pievomis, laukais – nematoma, bet viską jausdama. Todėl iškart supratau, kai į mano teritoriją vėl įžengė jis – tas medžiotojas. Aš jau jį, rodos, supratau. Tik jis manęs – ne. Kažkodėl tykojo manęs, vėl pasiruošęs lanką ir strėles, ir man tai nepatiko. Kartą nusitaikė. Bet jaučiau, kaip suvirpėjo jo ranka, ir strėlė prašvilpė man pro petį. „Pavojingas“, – pamaniau. Bet nesitraukiau. Nes nebijojau – sapnuose jis būdavo kitoks. Man buvo smalsu, kodėl tik jam aš tapau matoma, kodėl tik jis mane regi.

Su žiema atėjo speigas – geliantis iki skausmo. Bet aš nekreipiau jokio dėmesio, žinojau – jis nesitęs amžinai. Taip, aš priklausau retai gerųjų raganų rūšiai – ji beveik visa išnykusi. Mane tegali nustebinti tik tai, kas tikra. Todėl kantriai puoselėjau savo mylimąsias šilagėles – ir jos nustebino grožiu. Ir tada pagaliau atėjo pavasaris – giedras ir šiltas, nors ir gerokai pavėlavęs. Išsiskleidė visom spalvom – jos buvo gyvos, jaudinančios ir žavios. Mėgstu šį metų laiką. Paukščiai savo giesmėmis tada veda iš proto, besiskleidžiantys pumpurai grąžina gyvenimo džiaugsmą ir – svarbiausia! – tada pabunda ąžuolai. Jie ima skleisti tokią energiją, kurią žmonės vadina šventa. Pavasarį tebūna taip tik porą savaičių, kai įsielektrina oras tarp ąžuolo pamedės ir jo vainiko tekant Dangaus ir Žemės energijai šakomis, kamienu, šaknimis. Aš mylėjau tą gamtą, kuri ateidavo per matymą ir pojūčius.

Ir jis tai žinojo. Ir nesiliovė – ėmė mane provokuoti. Išeidamas į pievas, kvietė sekti iš paskos, kad ir kiti pastebėtų.

O aš stebiu tik jį. Nes jaučiu, jog jo širdis užnuodyta. Šypsosi, bet pro ašaras, stiprus ir akiplėša, bet jaučiu – lyg ir sužeistas.

Tuomet ir nepajutau, kaip jo paleista strėlė mane užkabino, truputį nubrozdino, kad liko atvira žaizda. Maniau, ji užgis, bet tada ir atsitiko tai, ko labiausiai bijojau – nusidriekė nematoma gija, prijungusi mane prie jo. Tiek ir tereikėjo! – jam atsivėrė tiesus kelias į mano mintis, jausmus ir pasąmonę.

„Vis tebemedžioji?“ – užklausiau.

„Nagi, pažaidžiam truputį.“

Šito nesitikėjau. Mudu bendravom telepatiškai.

Man pasidarė labai įdomu: „Tu sugebi tą patį, kaip ir aš? Bendrauti mintimis?“

„Per atstumą.“

Aš išsigandau. Užsibarikadavau, ir ėmiau valyti žaizdą, kuri negijo. Neatrodė pavojinga, tačiau būtent per ją driekėsi ryšys, kuris buvo stiprus – man per stiprus.

„Ei, man tai nepatinka!“ –  prieštaravau ir bandžiau sutraukyti tas gijas. Viskas perniek!

„Tu – raganius!” – sušnibždėjau nevilty.

„Stipresnis už tave...“.

Aš tai supratau, bet buvo per vėlu. Jis užkabino, pritraukė, ir ėmė valdyti – lengvai ir pasimėgaudamas.

Blogiausia buvo, kad man tai patiko.

Žvelgdavau iš savo namelio tako link, kur jis vaikštinėdavo. Prisijaukino. Taip palydėjom pavasarį, pasitikom vasarą. Tą vakarą lijo šiltai ir gaiviai. Miško tyloje stebėjom per upę brendančius elnius, klausėmės krintančio lietaus lašų koncerto. Tai buvo paskutinis laimingas vakaras. Tada dar nežinojom, jog mus ėmė persekioti tikrieji raganų medžiotojai su varovais su vilkšuniais. Nes, medžiokli, pats tada to nežinodamas, pasirašei nuosprendį – man. Ištarei – ir tavo žodis išsipildė.

Nuo jauno mėnesio iki priešpilnio kaukiau vilku. Niekas manęs nematė ir negirdėjo: vieni šventė savaitgalius, kiti klausėsi kikilių balsų, pramogaudami ir linksmindamiesi, o aš ėjau į kapines rinkti dilgėlių apsiaustui megzti – tik taip galėjom išsivaduot iš burtų. Privalėjau tylėti, nors visas miškas klegėjo ir ūkavo. Turėjau iškentėti, kad ir kas benutiktų – kelio atgal nebuvo. Gamta ėmė siautėti, nuo perkūno trenksmo drebėjo miškas, įsiplieskė gaisras. Maniau, gal lietus užgesins, praeis savaime. Kur ten! Ugnis geso tik nuo mano sūrių ašarų. Lyg tyčia, dar įmesdavai laužan sausšakių. „Ak, na kam tu taip darai?“ – mintimis maldavau liautis, bet nieko nematei, nesupratai ir net nenutuokei, todėl ir neišgirdai.

Atvirkščiai – vis dar bandei sužeisti mane. Tai atsitikdavo visai netikėtai. Pajausdavau, kaip širdis pradėdavo daužytis, virpuliukai pasklisdavo kūnu į visas puses, kol įsielektrindavo rankos ir kojos. Ta energetika būdavo stipresnė ir už ąžuolo. Rąžydavausi, stengdamasi išsivaduoti nuo įtampos gniaužtų, mintimis maldaudama tavęs liautis ir paleisti mane iš savo minčių. Bet tu neklausei. Žinodamas viską, tu troškai užvaldyti.

Ir nesustojai – žengei dar vieną žingsnį artyn. Tarsi audra įsiveržei į mano gyvenimą, įspėdamas iš anksto: būsiu. Aš išsigandau – tos nežinomybės ir ateinančios galios. Nepatikėjau, kol nepamačiau tavęs netoli savo trobelės. Labai nustebau. Ir apsidžiaugiau – gal akyse išskaitysi, ko negaliu tau papasakoti? Juk žinai, kad galėsim kalbėtis tik tada, kai baigsiu megzti apsiaustą. Štai tada ir papasakosiu tau apie Visatos ir Gamtos  paslaptis, apie užkeikimus ir burtus, apie mus medžiojančiuosius...

Bet tada... tada tu šovei į mane. Iš tolimo atstumo.

...Kad žinotum, kaip skaudėjo!.. Bet, laimei, nepataikei į širdį. Ne. Užtat supratau, kad dar ne laikas – juk mezginys nebaigtas.

Kantriai tęsiau savo darbus. O tu ėmeisi tyrinėti mano gyvenimą be gailesčio – stengdamasis sužinoti, suprasti, suvokti viską. Jaučiausi tarsi skrodžiamas lavonas. Kodėl? Nes tavęs šalia nebuvo. Tik probėgšmais, tarsi sapne, kad net nesuprasi – pasivaideno, pasirodė. Lyg ir matydavau tavo siluetą, lyg ir girdėdavau tavo žingsnius, bet niekada nedrįsdavau prisiartinti ir paklausti – kodėl tu taip?

Kartą anksti ryte išėjau pasivaikščioti. Švietė saulė, buvo tylu ir gera. Ir staiga aš pajutau – tu! Pasisukau - tu esi čia! Aš tave jaučiu! Tiek arti! Niekada, medžiokli, nebuvom tiek arti vienas kito – vos keletas žingsnių. Sulaikiau kvapą, jausdama tavo aurą. Kažkiek ir man pasisekė medžioklėje! O gal vis dėlto suklydau? Juk tavęs nematau, tik jaučiu. Žvilgt žemėn: brydė žolėje, šviežiai nulaužtas avietės ūglys... Žinau, jog šiose džiunglėse niekas nevaikšto, net miško žvėrys čia neužklysta. Įsitikinau – esi čia. Būk. Netrukdysiu, netrikdysiu. Einu jau, einu. Ir tuo metu išgirdau šūvius – kelis iš eilės. Vos girdimus. Ir vėl nepataikei širdin. Tik šyptelėjau, nes pajutau ir įsiminiau tavo auros lauką, kurį atpažinčiau tarp tūkstančių kitų.

Telepatiškas ryšys tarp mudviejų nesilpo: kiekvienas tavo žodis, žvilgsnis, judesys, net mintys per atstumą atsiliepdavo manyje sustiprėjusia jaudulio banga. Kartais tai būdavo taip galinga, kad rodės – tampa nebepakeliama. Tada stipriai užsimerki, ir radus atramą – sustingsti. Tam, kad neišsitaškytum, nepažirtum į tūkstančius dalelių. Ir taip – iki sekančio karto, iki sekančios sprogdinančios jausmo bangos, atplaukusios iš toli. Iš paskutiniųjų stengiausi atlaikyti – tiek sustiprėjusį skausmą, tiek užplūdusią euforiją. Tai nebuvo šūviai – tik aura su be galo stipria energija, veikiančia mane per atstumą. Užtat sapnuose lankė tylus, švelnus ir šiltas jausmas.

Vieną karštą vasaros dieną tvarkiausi trobelėje – juk reikia ir darbus padaryti, ne vien bendrauti su tavimi! Per dieną pavargau ir su saulės laida nuėjau poilsio. Išmiegojusi pabundu – dar naktis, žvaigždėta, tylu. Ir staiga pajuntu tave, medžiokli, prie pat, visai šalia manęs. Išgirstu skubius žingsnius ir... tylą. Vadinasi, tu tikrai čia. Atradai, atsekei mano pėdsakais, ir aš jau visai pažeidžiama, nes neliko jokio atstumo, per kurį tu prašaudavai. Neliko sienų. Vien tik aukštis tegelbėjo ir saugojo mane. Jau dabar gali pataikyti ir į širdį...

Sulaikius kvapą, klausiaus, kaip suūbavo pelėda. Ir viskas nurimo. Tik ne mano širdis. Ji daužėsi taip, kad bijojau, kad jos neišgirstum. Iš tavęs atplaukė banga. Galinga, stipri, griaunanti ir sprogdinanti. Maniau – subyrėsiu, pažirsiu, išsitaškysiu... Ąžuolas vis dar gynė, saugojo mane, o aš drebėjau bijodama, kad neatsilaikysiu. Buvo skaudžiau, nei tūkstančiai strėlių, susmigusių į mano kūną. Laukiau. Kol prašvis. Juk turi išaušti... Tu turi pasitraukti...

Ir tada... suakmenėjo mano krūtinė. Atėjus sekančiai bangai, tas akmuo ėmė skilti – nuo širdies į dešinę... Žudai mane, medžiokli. O aš turiu vos minutę tam skausmui numalšinti... kitaip... viskas.

Kažkaip... praėjo. Su tavo išėjimu.

Tyloj žvelgiau į žvaigždes, blėstančias ateinančioje aušroje. Tu tikrai pasitraukei. Nes man jau ramiau. Tebejaučiau tavo valdžią, išmokai valdyti mane per atstumą, ir dabar aš jaučiuosi bejėgė, nors ir nesužeista. Nejaugi pralaimėjom? Nejaugi niekuo nebegalėsiu tau padėti? Mezginį jau baigiau, ir telieka juo tave užkloti. Žinau – ateiti pas tave man labai pavojinga, bet ir delsti nebegalima.

Pasiėmusi apsiaustą, rytą išėjau pas tave miško takeliu, jausdama tavo auros pripildytą erdvę: tas takelis, tie krūmai, tie medžiai, tas posūkis, ta upė... Gera, kad tu čia apsilankei. Kitaip būčiau nepažinusi kitokio pasaulio. Pagaliau įžengiau į žydinčią pievą, pilną ramunių ir palaimą teikiančių žemuogių – prinokusių, saldžių ir sultingų. „Turi įvykti stebuklas, turi,“ – nepraradau vilties su kiekvienu baimingu žingsniu artindamasi prie tavęs.

„Myli – nemyli, myli – nemyli“ – ėmė burti ramunės. Ir tada įvyko tai, ko tikėjausi ir taip laukiau – netikėtumo, išgelbėsiančio mus. Iš tolo pamačiau tave – triumfuojantį ir laimingą. Ir laimei, nes tu tuo metu manęs ateinančios nepastebėjai.

„Nagi, prašau prašau, skink lapelius, burkis, apsvaik, atsipalaiduok, užmik, miegok... tik toks būsi man nepavojingas,“ – stabtelėjau ir ranka prisidengusi savo širdį, šnibždėjau kaip burtažodį – išgelbėta ir laiminga.

Palaukiau kiek. Ir kai tu prisnūdai, tyliai prisėlinau prie tavęs – miegančio, švelniai perbraukiau per krūtinę, užčiuopdama strėlės galiuką. Tavo širdin buvo įsmigusi kitos raganos kažkada seniai paleista strėlė su užnuodytu smaigaliu. Stipriai suspaudžiau ir ištraukiau. Tu žinojai, kad tau padėti tegalėjau tik aš, ragana, – tik būdama kitokia.

Tavo žaizda žiojėjo atvira. Ją nuploviau džiaugsmo ašaromis, ji bematant užsitraukė ir jei būčiau pabučiavusi, nebūtų likę nė rando.

Užklojau dilgėlių apsiaustu, kad ir toliau saldžiai miegotum, taip nieko ir nesupratęs. Pabudęs manęs neberasi, nebent kada sapnuose atsilankysi. Tik tas randas, prie kurio neprisiglaudžiau lūpomis, tegul lieka. Tegul primena medžioklės sezoną.

Ne tango

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 2334

Tai buvo tik vienas iš gausybės renginių kultūros centre. Į mūsų nedidelį provincijos miestelį atvyko tango šokėjų grupė iš sostinės. Vyko lyg ir kažkoks konkursas, varžytuvės, net nepamenu. Vietinė akordeonistų trio griežė Piazollo muziką, šokėjai mechaniškai tarsi laužė kojas tango ritmu. Renginys, nepaisant ryškiai raudonai apšviestos scenos, atrodė pilkas ir nuobodokas. Sėdėdama 7 eilėje periodiškai fotoaparatu užfiksuodavau šokėjus, patikrinusi iškart ištrindavau nevykusias nuotraukas. Kažką parašysiu ir tuo užpildysim vietos laikraštuko kultūros skiltį.

Paskutinė pora išėjo į sceną, ir aš, nusprendusi, kad nuotraukų pakaks, atsipalaidavusi atsilošiau krėsle, atsainiai žvelgdama scenos link. Jiedu dar nešoko, tik žvelgė vienas į kitą. Ir aš suklusau – ta pora buvo kitokia. Aukštas, liesas vyriškis pasišiaušusiais garbanotais plaukais kažkuo priminė Paganinį. Jis turėjo savyje kažką demoniško – kažkokią seksualią energiją – be proto didžiulę, kad jautėsi net sėdint atokiau. Prisimerkęs, bet pasitikinčiu žvilgsniu peržvelgė salę, tarsi vertindamas publiką. Ir nusigręžė, kaip nuo nereikšmingo ir dėmesio neverto dalyko į savo partnerę, tarsi psichologiškai atlaisvindamas erdvę judviejų šokiui. Ta moteris buvo jo priešingybė – kažkokia minkštutė, švelni, gana žemo ūgio. Trumputė platėjanti jos suknelė seksualiai apnuogindavo jos šlaunis, nes abu, tarsi prieš preliudiją, susikibę už rankų, kiek pasiraitė tarsi norėdami tik apšilti prieš šokį. To užteko, kad visa esybe pajusčiau jausmą, esantį tarp judviejų. Laukė aistringas šokis.

...Nebuvo staigių kapotų judesių. Ir dirbtinių kojų apsivijimų, pėdų pirštais atšliaužus grindimis. Nebuvo aistros, karščio, nekantrumo, pykčio, draskymosi, kas tango šokyje reiškia geismą. Seksualumo nebuvo, nė troškulio...

Buvo meilė. Kiekviename vyriškio globojančiame judesyje jautėsi švelnumas savo moteriai. O ji šypsojosi ne tik putliomis lūpomis, akimis, bet ir apnuogintomis apvaliomis šlaunimis. Vyro paslaptingumas ištirpo, virsdamas kone atviru meilės aktu – kiek tai bebūtų įmanoma scenoje šokant tango ritmu. Atrodė, kad jiedu nesilietė vienas su kitu, bet vis susiliedavo – kūnais, sielomis – nebeatskirti... Jiedu tematė vienas kito akis, o rankos, kojos, liemenys, šlaunys ir plaukai judėjo tomis pačiomis meilės ritmo bangomis. Jiedu buvo meilės vienis.

Man atrodė, kad aš truputį išraudau, žvelgdama į atvirą meilės šokį. Raudonos juostos raudonai apšviestoje scenoje rodos nublanko prieš šokėjos raudonai degančias lūpas, o jos krūtinė kilnojosi iš mėgavimosi ir pasitenkinimo. Didžiule meilės banga sklido jų begėdiškas ir švelnumo kupinas pasirodymas.

Jiedu lengvai pernešdavo tą patį jausmą į kitokio tempo muziką kitame jų šokyje. Ir jiems buvo tas pats, kas ką groja, kas kaip mato. Jie šoko ne tango, kuris būna tarsi prieš poravimąsi, bet tikros meilės šokį.

Pasibaigus jų šokiui aš tik atsidusau. Ir tuo pačiu metu jiedu persivertė – tarsi tapo kitais žmonėmis: abu su šaltumo, mandagumo, abejingumo kaukėmis. Stovėdami kartu su kitais išsirikiavusiais šokėjais, kuriems salė plojo, teikė gėles ir sveikino, jiedu transliavo absoliutų abejingumą, o gal nuovargį po euforijos.

Kaip gerai, kad spėjau padaryti judviejų šokio paskutinį kadrą, kai baigę šokti, sustingo tarsi statulos – tai buvo nuostabi poza. Akys skendo vienas kito akyse, moters kūnas apsirangęs pusiau klūpančio vyriškio liemenį. Ir pati seksualiausia detalė – labai lengvai, laisvai nuleista atsipalaidavusi moters ranka, reiškianti begalinį pasitikėjimą savo partneriu. O gal pasitenkinimą tuo, kas įvyko.

Iš moteriško pavydo tik pagalvojau: jūs ne tango šokot, mielieji. Tikrai ne tango.