Ištrauka iš knygos GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ_1

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 1317

[...]

„Štai mažas smėliukas, bet kiek draugų turi aplink! Ir jis ne vienišas… Bet juk smėlis nieko nejaučia… Medis jaučia, o smėlis – ne. Negyvas jis? Bet medis, palyginti su žmogum, irgi negyvas, bet gyvesnis už smėlį. O žmogus labiausiai gyvas. Kas yra bendro tarp manęs, medžio ir smėlio? Nors mes visi skirtingi, bet kažkas vis tiek yra bendro. Turėtų būti. Kažkas vienija mus visus – visą pasaulį. Kas tai? Kas tas bendrumas? Nejaugi tik tai, kad mes visi gyvenam Žemėje? O kas už jos, tos Žemės? Aš – kažkieno dalelė. O kur visuma, kur ji baigiasi?

Vaje, kiek daug ko mes nežinom. Kada ateis laikas, kai viską žinosiu? Kai užaugsiu? Bet juk ir suaugusieji ne viską žino, nes atsakytų, kai klausiu. Kaip aš noriu viską žinoti! Viską!“

[...]

Ištrauka iš knygos GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ_2

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 1313

[...]

Netikėtai mintyse prieš akis iškyla garsusis Kryžių kalnas – aš taip seniai ten norėjau nuvažiuoti, šiaip pažiūrėti, iš smalsumo. Bet dabar pajuntu, kad jis mane traukia kaip sūkurys, kaip neišvengiamybė.

***

Štai ir rodyklė: „Kryžių kalnas 1 km“. Pagaliau!

Žvalgydamasi į šalis, patraukiu keliu. Jo kairėje pusėje medžiai, susodinti vienas šalia kito. Už jų – sulapojusių, nugeibusių karštyje – beveik nieko nesimato. Kitoje kelio pusėje plyti laukai, kurie kažkur toli užsibaigia miškeliais. Nesimato jokio kalno, tik žmonių srautas rodo, kad jis kažkur ten. Prisimerkiu, stengdamasi įžiūrėti ką tolyje, bet nieko neįžvelgiu. „Nors akinius būčiau pasiėmusi, ar ką“, – iš lėto traukiu keliu. Staiga man kažkas pasidaro. Sustoju. Čia kažkas prasideda. Čia yra riba kažko. Saulė šviečia taip pat, ir karštis tvoskia taip pat. Tik širdis pajunta kažką pažįstamą. Ne kažkas. Tai – kančia. Aš ją tik dabar atpažįstu. Didelė kančia – didžiulė jos aura tarsi debesis. Ji išplitusi visoje erdvėje ir ką tik aš į ją įžengiau. Ji tarsi suparalyžiuoja mano mintis, jausmus. Kančia nėra skausminga. Ji tyli, švari, išgryninta ir pažįstama iki kaulų gėlimo! Tokia sava… Jos esybę, praskiestą giedriu oru, dabar jaučiu. Ana va ten – jau pamatau! Ten jis boluoja! Tas kalnas, nusmaigstytas kryžiais. Kryželiais. Aš taip pajaučiau, aiškiai jų nematydama.

Pagarbiai sulėtinu žingsnį, pamiršusi anapus ribos paliktąjį pasaulį. Kalnas hipnotizuoja taip, kad negaliu atitraukti nuo jo akių, kol visai neprisiartinu. Mašinų, autobusų sustatytos eilės, skubantys ir ramiai šnekučiuojantys žmonės, prie kioskelių perkantys ir parduodantys švęstus dalykėlius – visa tai primena įprastą žmogišką gyvenimą. Pažvelgiu į juos kaip į svetimkūnius šioje ypatingoje nežemiškoje erdvėje, ir nueinu keliu aukštyn į patį kalną, tarp tūkstančių kryžių: mažų ir didelių, įkastų į žemę, kabančių rožančiuose, paguldytų, sudėtų krūvon. Kiek jų daug! Kur ne kur perskaitau tekstus – tas ir tas, už tą ir tą. Kiekvienas kryželis, net mažiausias, skleidžia kančią – to žmogaus, kuris čia jį atgabeno. Kryžiai skirtingi. Vieni dideli ir prašmatnūs, kiti mažučiai ir paprasti. Jie visi atspindi tą patį – kenčiantį žmogų. Kančia kiekviename kryžiuje… Tūkstančiuose kryžių! Tokia didžiulė! Ak, juk eidama keliu pajutau jos stiprią jėgą, privertusią mane sustoti. Ten buvo kančios auros riba?

Apsižvalgau aplink: sukrypusi senutė, pusamžis tėvas, vedinas vaikais, neįprastai apsirengę užsienio turistai – visi jie pagarbiai tylėdami žengia takeliais tarp kryžių. Jie irgi verkia? Susipratusi pasuku į šoną, rankove nusišluostau šlapią nuo ašarų skruostą ir rankinėje imu raustis nosinės. Bet užčiuopiu savąjį kryžių ir jau nebesusivaldžiusi pradedu pasikūkčiodama tyliai raudoti. Kad tik kas nepastebėtų. Paglostau savąjį kryželį ir ilgokai ieškau jam vietos. Štai čia – prie Marijos statulos kojų. Net nežinau, kaip melstis, ko prašyti. Tyliu netgi mintyse, jausdama kančios esybę. Tylus, pagarbus, ramus ir neišvengiamas susitikimas su ja. Šįsyk – be maldos ir skausmo.

[...]

Ištrauka iš knygos GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ_3

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 1327

[...]

Tradicinės miesto šventės proga bažnyčioje surengtas koncertas. Mocarto „Requiem“. Taip šiemet iš uostamiesčio atvykusio simfoninio orkestro pasirodymu prasidėjo masiniai renginiai, paprastai trukdavę visą savaitgalį, pradedant nuo penktadienio vakaro.

Štai tokį lietingą pavakarį ir aš ištraukiu į bažnyčią. Vis dėlto Mocartas. Paklausysiu, už ką taip garbinamas žymusis kompozitorius. Gyva muzika man visada patikdavo.

Miestelėnų susirinko pilna bažnyčia. Sėdėdama savo klauptoje po šventų Mišių laukiu koncerto pradžios. Derinamų instrumentų cypimas la nata toks neatsiejamas nuo solidžių koncertų. Kaip ir išsipusčiusios damos, atsivedusios savo vyrus – ne vienas jų paslapčiom delnu slėpė žiovulį.

Prasidėjo. Užgrojo.

„Requiem“, jei neklystu, skirtas mirusiems pagerbti. Įdomu, kaip Mocartas išreikš savo požiūrį į mirtį?

Tyliai. Bet didingai. Taip. Čia – mirtis. Orkestras groja mirtį.

Bet kodėl dabar? Pačioje koncerto pradžioje! Ne finale?

Tad kas bus vėliau? Ką išreikš Mocartas visu koncertu? Tai, kas bus… po mirties?

Nejaugi tai???

Simfoninis orkestras grojo su įkvėpimu. O aš visu kūnu geriu muziką. Taip. Mocarto garsai skelbia, neša, teikia… informaciją. Visa muzika liejasi… į pasakojimą… muzikos kalba.

Nustembu. Mocartas gana aiškiai išreiškia tai, apie ką aš mąstydavau. Nes aš išgirdau. Pajutau tai. Supratau. Tai yra taip nerealu, negaliu net savim patikėti, bet iš tikrųjų aš žinau, kas seks po kiekvieno muzikinio epizodo, savo nuojauta tarsi užbėgdama už akių muzikos dėstomiems įvykiams. Jaučiu, tarsi Mocartas patvirtina mano mintis... Muzika kalba, pasakoja, aiškina. Tas nesuvaldomas muzikos srautas tiesiai man į pasąmonę lieja žinojimą, informaciją. Nežemiška forma. Tai tikrai apie pomirtinį gyvenimą. Visos mano mintys apie mirtį randa atgarsį muzikoje – atpažįstu kūrinyje „Rekviem“ viską, apie ką galvodavau, mintydama apie Visatos dėsnius. Įsijautusi į muziką, lengvai pajuntu nerealius ir abstrakčius dalykus. O kartais – pakankamai realius (tarsi atsakymas į mano susijaudinimą ir susižavėjimą atėjo būgnų griausmingas patvirtinimas: taip, tai – pragaras).

To jau per daug! Net man!

Juk ta muzikos pasakojama istorija taikliai iliustruoja mano suvokimą apie anapusinį pasaulį. Kaip keista… Šitoks sutapimas – mano lakios vaizduotės sukurtas ir Mocarto užrašytas!

O!

Rodos, jau net nebegirdžiu muzikos – tik visu kūnu kvėpuoju tuo pačiu ritmu, kaip ir kadaise Mocartas, rašęs tas natas. Girdėdamas tą informaciją muzikos pavidalu, siekė ją išlieti popieriaus lape natomis, kad būtų išsaugota ir atsikartotų per muzikantų instrumentus, išliktų amžiams ir pasklistų po pasaulį ta tiesa, kuri, regis, atėjo iš Aukščiau užkoduota muzikos kalba.

Kam reikia, tas girdi, pagalvoju per tylos sekundes, pastebėjusi abejingus ir nuobodžiaujančius klausytojus. Jie negirdi. Jie nesupranta, ką groja orkestras. Nes jie nieko nežino...

…Jie ploja.

O aš vis dar negaliu atsikvošėti, negaliu palikti to pasaulio – muzikos pasaulio.

Jie ploja. Jie vis dar ploja.

Iš mandagumo ir dėkingumo, kad pagaliau pasibaigė… muzika? Nes jei jie būtų išgirdę, tai jų akyse matytųsi.

Aš vis dar negaliu atsipeikėti, nors protas aplenkęs jausmus, kužda – ir aš turiu ploti. Turiu padėkoti.

Turiu ploti. Nors taip trokštu neišsiblaškant išsinešti tuos patirtus įspūdžius didžiuliame nuostabos ir pagarbos kupiname tylėjime. Kad dar ilgai galėčiau pulsuoti tuo pačiu vibravimu. Tarsi antena, priėmusi siuntinį, aš buvau kupina harmoningos pilnatvės, ramybės ir žinojimo. Tenorėjau tyliai nusilenkti tiems žmonėms su smuikais ir trombonais ir būgnais. Tam vieningam muzikiniam kūnui, sugebėjusiam paskelbti apie Mocarto pasaulį – viską, kas duota iš Aukščiau. Mocarto „Rekviem“.

Negreit pamiršiu jį. Ir išvis ar kada tai beišgirsiu. Pagaliau, ar beturėčiau jėgų vėl priimti ir vėl išgyventi tokią paslaptį?

Mano krūtinė vis dar iš susijaudinimo kilnojosi, nors aš neskubu eiti. Lauke nebelyja. Įkvėpiu oro ir iš lėto patraukiu namų link.

Mocartas. Jis žinojo. Žinojo viską.

Ir perdavė mums.

[...]

Ištrauka iš knygos GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ_4

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 258

Laukas

[...]

Užverčiu seną sąsiuvinį. Ir pakeliu akis: „Gal matai mane, Mama, gal esi šalia. Kaip norėčiau pabučiuoti tavo rankas, rašiusias šiuos žodžius...“ Pamenu, tavo kairės bevardis pirštas buvo su randu nuo siuvimo mašinos. Mintimis tarsi paglostau jas. Dėkinga esu už viską. „Labai tave myliu. Ilsėkis ramybėje, Mama. Tebūna tau Dangaus vartai atverti, mieloji. Vėlinių proga eisiu į bažnyčią, kur bus giedami Kalnai, vyks šv. Mišios, adoracija. Klebonas sakė, jog per tokias apeigas besimeldžiančiųjų akimis kenčiantys mirusieji pamato Dievą... Susitiksim ten...“ – dar sušnibždu prieš užmigdama.

***

...Kalvarijų Kalnai išgiedoti. Prieš šv. Mišias bus išstatytas Švenčiausias Sakramentas – vyks adoracija. Pirmąkart dalyvausiu – net nežinau, kas tai yra. Bet dabar turiu kelias minutes nubėgti iki miesto ir grįžti. Grįždama prie bažnyčios žvilgteliu į laikrodį – vėluoju. Kelias minutes.

Tyliai įsliūkinu, priklaupiu prieš Didijį altorių ir spengiančioje bažnyčios tyloje pajudu kuo arčiau jo. Pamaldžiai nuleidusi akis, atsargiai atsisėdu šalia tylinčių moterėlių. Neatrodo, kad jos melstųsi, tik viena suka rožančių. Nežinau, ką reikia veikti per adoraciją, tik suprantu: tyliai pabūti. Gal tiesiog va taip pasėdėti.

Bet aš geriau priklaupsiu.

Pagaliau pakeliu akis. Į Švenčiausiąjį.

Man užgniaužia kvapą.

Nežemiška galinga jėga... Tokia didelė ir stipri, kad iš silpnumo net susigūžiu ir nuleidžiu galvą. Atrodo, jog manyje sproginėja kiekviena kūno ląstelė. Ta jėga veikia nuo viršugalvio iki pat krūtinės, tiek, kiek klauptai neužstoja. Rodos, dar kiek, ir aš jau nebepakelčiau šitokios energijos antplūdžio. Bet aš klūpau. Šiai jėgai jausdama begalinę pagarbą. Trokštu klūpėti ir jausti, ko niekada nebuvau patyrusi. Įsidrąsinusi pagaliau vėl pakeliu akis. Jaučiu, jog ta jėga tarsi užpildo visą mano regimąją erdvę iki pat bažnyčios skliautų.

Netikėtai dvi moterytės atsisėda priekyje manęs. Rodos, jos susilpnino ir tos nuostabiosios jėgos dvelksmą. Nieko nebus, manau sau, sėsiuos į patį priekinį klauptą, kad jau tikrai man niekas neužstotų. Trokštu jausti tą jėgą be jokių trukdžių. Vos pakeliamą, sprogdinančią, nepraeinančią, nesilpnėjančią.

Atsisėdusi priekyje nurimstu – aš vėl su ja. Joje.

Atpažįstu. Čia yra Tai, į ką kreipdavausi didžiausios nevilties valandomis, juodžiausiomis gyvenimo dienomis, prašydama pagalbos. Jaučiu Tai, iš kur ateidavo stebuklai, kurių patyriau ne vieną ir ne du. Tai yra, į ką aš tikėjau, ir pasitikėjau: tarsi įsikibusi į nematomą ranką, kai eidavau per gyvenimo vargus tarsi lynu virš pragaro duobės. Tai yra mano. Dievas, į kurį tikėjau ir tikiu.

Ir nebelieka jokios apmąstymo galvoje. Aš mintimis tik dėkoju, dėkoju, dėkoju. Už viską, kas buvo geriausia mano gyvenime, ką patyriau. Tarsi prieš mirštant, prisiminimais pralekia tūkstančiai epizodų. Juose aš esu ne viena, su manim – Jis, Tas, kurį dabar atpažįstu. Tyliai šluostausi nesulaikomai tekančias džiaugsmo ašaras. Tai yra Viskas. Įdomu tik, kaip kunigai pakelia tokį Jo kasdienį artumą? Juk aš ketvirtį amžiaus lankiau bažnyčią ir niekada nieko panašaus nebuvau patyrusi. Per tas kelias minutes...

Žvilgteliu į laikrodį ir nustėrstu – ne penkios minutės, kaip maniau, praėję, o... pusantros valandos.

Pradeda rinktis žmonės į šv. Mišias. Pajuntu, kaip vėsu bažnyčioje. Keista, juk ką tik jaučiau ne karštį – malonią šilumą savy. Tikrai, visai nebuvo šalta, nors aš su plonu rudeniniu paltuku nejudėdama praklūpojau šitiek laiko. O dabar šaltoka. Žvilgteliu į šoną – moterėlės vis dar ramiai tebesėdi. Jaučia jos ką nors ar ne? O kunigas, kuris – prie pat Švenčiausiojo? Ar jie jaučia tą jėgą, tą energiją? Ar pajutau tą energiją dėl to, kad esu jautri? O gal visa tai manyje buvo ir iškilo, nes pakliuvau į ypatingą vietą?

Nežinau. Aišku viena: dabar nebijau net mirti. Tikrai. Dieve, mano Dieve, Tu toks galingas! Ir gera jausti, kaip manyje sunaikinai mirties baimę... Taip ramu ir gera... Ir aš laiminga. Labai laiminga.

Laimės pojūtis tą naktį padovanoja sapną.

Bažnyčioje laikomas lyg ir filosofijos–matematikos egzaminas. O lauke – šaltokas pavasaris su labai šviesiu, giedru dangumi. Aš atėjusi, priešingai nei kiti čia susirinkę, tarsi nesimokinusi anksčiau, tad žadu laikyti tą egzaminą ekspromtu. Pasižiūriu: prie kolonos besėdįs egzaminatorius – mažas liesas visai susiraukšlėjęs senis, rodos, kelių šimtmečių senumo. Toks pat, kaip sapnuodavau anksčiau. Jis kitiems teikia konsultacijas prieš egzaminą, paskutinėmis akimirkomis dar kažką patardamas, paaiškindamas. Aš irgi prieinu prie to senio. Klausiu jo: „Kur yra esmė?“ Jis man ištaria frazę. Vientisą, sklandžią, iš kurios pabudusi teprisimenu du dalykus. Pirma: Mėnulio mėnuo yra tam tikras labai svarbus periodas mums, žmonėms. Antra: žmonių darbai – geri ir blogi persiduoda ne vaikams, o anūkams. Tame jo sakinyje buvo pasakytas vienas svarbus žodis – „LAUKE“. Sapne aš sakanti jam: supratau, esmė yra LAUKAS! Dieviškasis laukas. Ir iš dėkingumo ėmiau daug kartų bučiuoti jo seną liesą ranką. Tada ramiai išsitraukiau du lapelius klausimų užduočių. Viename buvo natos (muzikinė frazė, gal poros penklinės eilučių, tad palyginti neilga), kitame lapelyje buvo tarsi matricos langeliai, išdėstyti piramidės forma: apačioje ilgesnė eilutė, viršutinė – su vienu langeliu. Juose surašyti skaičiai. Egzamino metu reikėjo muzikos pagalba išspręsti matematikos uždavinį. Labai gerai žinojau, jog tą uždavinį lengvai išspręsiu, nes matematika ir muzika – bene vieninteliai dalykai, kurie žmogui ateina iš pačios Pradžių Pradžios, iš Centro, ir pasiekiami betarpiškai – tokie, kokie yra, be jokių iškraipymų, nepriklauso nuo požiūrių ir išvedžiojimų, jie – pirmykščiai ir universalūs, jie abstraktūs ir nepaklūsta jokiam reliatyvumui. Ir dar, pamenu, sapne pagalvojau: lengvai išsprendžiamas manasis uždavinys, nes muzikinė frazė nedidelė. Sėkmingai išlaikiusi egzaminą išėjau iš bažnyčios į lauką – tarsi prie upės, tarsi prie ežero. Labai šviesi saulėta diena ir skaidrus žydras vanduo. Ir tas jausmas – geras švaros, tyrumo ir džiaugsmingos ramybės kupinas. Ir toks ypatingas, sukeliantis begalinę atsakomybę. Nes sapne supratau: visa tai yra svarbu. Svarbu neteršti LAUKO.

Pabudusi pirmą kartą gyvenime nuoširdžiai ir be jokių pasiteisinimų ir išsisukinėjimų panorau elgtis tinkamai – dėl to LAUKO. Nes jame mes esame. Ir visi esame svarbūs. Mes visi tarsi keičiame tą Lauką. Kiekvienas mūsų poelgis, netgi mintis yra svarbi. Ne tik mums kiekvienam atskirai, bet ir visiems bendrai. Nuo šiol stengsiuos dar labiau, nes jaučiu atsakomybę prieš patį Aukščiausiąjį. Tas Laukas tikrai ypatingas. Žinau, nes jaučiau… Ir dabar jaučiu. Jis Yra. Svarbiausia, kad jau dabar žinau esant Lauką kaip visa ko esmę…

Ištrauka iš knygos GYVYBĖS MEDŽIO FORMULĖ_5

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 257

***

Greit Kalėdos, jau pakabintas ant durų Advento vainikas. Jaukūs kambariai sutvarkyti, kvepia švara. Pats laikas ir man pačiai išsimaudyti. Vonioje atsisukusi čiaupą, mėgaujuosi, jausdama kaip dušo srovė masažuoja pečius. Jaučiuosi ypač rami. Vanduo vis bėga, keldamas garų debesį, aprasoja veidrodžiai, o man nesinori niekur judintis iš po šiltos srovės tėkmės. Paprasčiausiai gera taip būti.

Mirkdama šiltame vandenyje leidžiu skleistis mintims.

Taip, vis dėlto nesigailiu, kad buvau smalsi ir stengiausi viską suprasti. Užtat dabar viską žinau – kiek norėjau žinoti.

Daug ką patyriau per visą savo gyvenimą. Daug ką supratau, visokias teorijas sukurpiau… Brangiai kančiomis užmokėjau. Ar man viso to reikėjo? Ne. Būtų pakakę tik… tikėti. Juk Dievas buvo su manimi visą mano gyvenimą, o aš buvau akla, nes Jo iš pat pradžių nemačiau. Dievas išklausė visas maldas, išpildė visus mano troškimus… Ir atleido. Patirtos kančios mane tarsi išlydė ir išgrynino. Kažko neliko – kažkokių smulkmenų… Neliko bangavimo. Ramu. Lygi linija. Tarsi mirus. Nors esu tame pačiame kelyje – savo gyvenime.

Bet – kitokia. Suprantanti, kaip reikia gyventi, kuo reikia remtis, kas tikrosios vertybės. Nesuku galvos ir nesisieloju dėl nieko – kaip anksčiau. Dabar viską atiduodu į Dievo valią. Į Jį tikiu, myliu, garbinu, prieš Jį lenkiuosi. Nesipriešinsiu Jo valiai. Leisiu Jam veikti per mane – kol būsiu gyva. Taip, jaučiuosi tarsi leisčiausi nešama aukštesnės jėgos – nebėra mano norų, nebėra mano siekių, nebereikia tuščiai eikvoti savo jėgų. Jis nusives mane ten, kur Jam reikia. Tebūna Dievo valia. Taip, ir aš jaučiuosi tarsi įrankis, kuriuo Jo valia bus vykdoma.

Netikėtai kaip žaibas perskrodė galvą mintis: tas jausmas – toks tikras ir nė su kuo nesulyginamas! Tai juk tarsi buvimas kitame lygmenyje! Štai kodėl jaučiuosi pati sau kitokia! Kitas lygmuo – tai nebūtinai mirtis! Nenumiriau aš, ne… Aš – gyva… Manyje mirė kažkas nereikšmingo. Bet ne aš. Supratau: aukštesnis lygis – ne mirtis, o tapimas kitokiu.

Vėl supratau galvojanti apie išvestinę. Jaučiu tarsi trūktų vienos minties iki absoliutaus aiškumo. Vienos minties, kurios tikiuosi tarsi stebuklo.

Išlipu iš vonios. Įsisupusi į didelį rankšluostį, jo kampu šluostydama plaukus, nuskleidžiu juos nuo kaktos viršugalvio link – tada aš sau labiausiai patinku, nes atsiveria mano veido bruožai, kai neklusnūs plaukai jau neuždengia ir neiškreipia veido formos. Būtent tada jaučiuosi gražiausia – kaip mama…

Vadinasi, iš tikrųjų tik dabar prasideda mano gyvenimas – toks, koks turi būti pagal Dievo valią. Tai, kas bus dabar – svarbiausia. Nes iki šiol kas buvo – vieni niekai, klaidžiojimas ratu, ieškant išeities. Dabar tie klystkeliai nebeturi prasmės, kaip kintamasis, kuris aukštesniame lygyje nieko nebereiškia – virsta konstanta.

Laiminga žvilgteliu į veidrodį.

Iš jo žvelgia ir man šypsosi… mama. Tarsi patvirtindama – yra taip, kaip manai… Ji tokia graži… Grožis! Tai yra raktas, kuris man viską atvers! Atsakymas turi būti matematikoj! Tiksliau – matematikos grožyje!

Vėl žvilgteliu į veidrodį ir tarsi atsidėkodama nusišypsau mamai. Deja, tepamatau tik savo pačios atvaizdą…

Užsisiaučiu chalatą, susiveržiu diržu ir dar visa drėgna, prisėdu prie kompiuterio, interneto naršyklės lange surenku paieškos žodžius: „Gražiausia matematikos formulė“.

Nustembu. Net keista… Yra tokia! Visų matematikų pripažinta gražiausia. Tai – Oilerio formulė. Žvelgiu į ją.

E pakelta i, pi laipsniais plius vienas lygu nulis.

Transcendentiniai skaičiai yra užuomina apie formulės abstraktumą ir universalumą. Įdomu, jog čia nėra kintamųjų – tai turėtų reikšti kažkokią pastovių dalykų sąjungą...

– Išvestinės... – tyliai sušnabždu pati sau.

Taip, akivaizdu: Oilerio formulėje yra visų pagrindinių dalykų PASKUTINĖS išvestinės! Vienetas – kintamojo paskutinė išvestinė. Nulis – konstantos paskutinė išvestinė. Ir Eksponentė, nepaveiki jokiai išvestinei – jos išvestinė lygi jai pačiai.

Iš susijaudinimo ima tvinkčioti smilkiniuose. Bet juk tai atsivėrusi didžioji paslaptis!

Kas čia yra?

Man aiškiausiai atsikleidžia Vieneto esmė. Vienetas – kintamųjų, kaip visumos išraiškos – Begalybės, gal net apskritai, kaip – Būties išvestinės simbolis. Tai yra viskas, kas kinta. O kas yra apskritai kitimas? Tai pokytis erdvėje tekant laikui. Turi būti erdvė, turi egzistuoti laikas tam, kad vyktų kitimas. Ir visumą to pavadinčiau Erdvėlaikiu. O Vienetą – Erdvėlaikio paskutiniąja išvestine. Čia tai aišku.

Dabar – eksponentė. Jos neveikia išvestinė, nes jos išvestinė yra lygi jai pačiai. Tai reiškia, jog eksponentės išvestinė niekada nevirs nei nuliu, nei vienetu, vadinasi, eksponentė nėra nei kintamasis, nei konstanta. Ir niekada nevirs Nebūtimi, Nuliu, Centru. Ši Eksponentė – kažkas svarbiau nei Centras ir Begalybė. Tai kažkas dar sudėtingiau už Būtį ir Nebūtį... Ji, ko gero, yra pati svarbiausia. Ji yra visko pagrindas. Ji yra esmė...

Vėl žvelgiu į formulę, stengdamasi nieko negalvoti, leisdama skleistis vaizduotei. Tarsi laukdama atsakymo. Iš kažkur. Ir jis netrunka ateiti.

Esmė? Juk sapne man senis pasakė: „Esmė yra... Laukas“. Laukas? Laukas! Juk tik Lauko atveju galima suprasti, kodėl jo neveikia išvestinės. Jis koks buvo, toks ir lieka... Jis stabilus. Jis pats veikiantysis, o ne veikiamas. Jei taip, tai tame Lauke yra jėga, energija, krūvis... Ir, galbūt, tai žymi pagrindas e – Ypatingojo Lauko dalelė? Konstanta pi pagrindo e laipsnyje sufleruoja apie sukimąsi. Ką turėtų reikšti menamasis vienetas laipsnyje? Kokia yra menamojo vieneto savybė? Tai, kad net neigiamą menamąjį vienetą pakėlus kvadratu, jis išlieka neigiamas, tai yra – išsaugo minuso ženklą, taigi, išsaugo savo krūvio ženklą. Jei yra teigiamas, tai yra ir neigiamas krūvis stabilus, nepriklausomai, kokiame laipsnyje pakeltas. Argi tai nekalba apie stabilius polius? Teigiamą ir neigiamą? Gali būti. Tačiau jei i laipsnis yra teigiamas, jis nurodo, jog yra didesnis už vienetą, abstrakčiai mąstant, tai tarsi išorinio būvio modelis. Tačiau jei i laipsnis neigiamas, tai yra mažesnis už vienetą arba vidinio būvio modelis.Visa ta informacija yra apie Lauką.

Nulis šioje formulėje turėtų būti pastovaus dalyko – Nebūties arba Centro, Begalybės pradžios, simboliu. Ir tai yra konstanta – nekintantis dalykas. Tai reiškia, jog čia neegzistuoja nei laikas, nei erdvė. Tačiau nėra ir tuštumos, nes yra konstanta! Jeigu Erdvėlaikio visumą simbolizuoja vienetas, tai tas vienetas slepia tikrai labai daug – Būtį, begalybę, judėjimą, tai ir Nulis negali būti labai niekingas ir nieko nereiškiantis dalykas. Tai gali būti visas pasaulis, tik be erdvės ir laiko. Kas tai? Mintyse man tarsi šypteli mama... Tai – mirusiųjų pasaulis? Nėra Erdvės, nėra Laiko, nėra materijos. Yra tik Energija. Tai yra Esantis, tačiau neapčiuopiamas, nekintantis, bet jaučiamas... Ne tik mirusiųjų – tai ir kitų dvasių pasaulis. Nelabai aiškus, nes mažiau pažinus, nei mūsų Būtis. Bet jis yra – didelis, begalinis, nepaprastas, beveik nepažinus. Tarsi juodoji materija apie kurią kalba mokslininkai. Štai ką galėtų simbolizuoti trancendentinis Nulis.

Apskritai – Oilerio formulėje visi dėmenys trancendentiniai, tad tikėtina, jog ji tikrai gali sufleruoti apie Būtį, Nebūtį ir visagalį Lauką bei jų tarpusavio santykį!

Iš susijaudinimo nuryju seiles, stengdamasi vis dar nepamesti minties.

Sukeitus dėmenis vietomis, suma nesikeičia. Kas gaunasi tai atlikus Oilerio formulėje? Keletas variantų.

[...]

[...]

Mano vaizduotė netrukus nupiešia iš nulio – mažyčio taškelio sprogstančią Visatą, besisukančią ir besiplečiančią į Begalybę. Vėliau ji nustoja plėstis ir traukiasi tarsi sūkurys atgal į Juodąją Skylę. Priartėjus prie Centro, eksponentės ženklas iš teigiamo pasikeičia į neigiamą ir įvyksta jau kitas Didysis Sprogimas. Viskas vyksta ratu ypatingame Lauke, kuriame mes visi, kuris yra visa ko esmė ir pagrindas, ir kuris yra Didžiausia Paslaptis. Juk būtent per šį Lauką mes jungiamės vieni su kitais ir su Dievu.

Tačiau svarbu suprasti, jog tai nėra judėjimas erdvėje. Tai – tik abstraktus Virsmo modelis

Pakėliau akis – virš durų pakabintas advento vainikas tarsi patvirtino mano mintis. Turėdamas toro formą, simbolizuoja – kaip vaizdingai ir aiškiai! – Būtį ir Nebūtį, visą Amžinybę ir Begalybę, sukimąsi ratu ir grįžimą į Pradžią, būnant ypatingame Dieviškajame Lauke, apjungiančiame mus visus.

Tai suvokus, mano laimei nebuvo ribų… Mano džiaugsmas buvo tylus, bet didžiulis. Štai to visą gyvenimą ieškojau…O juk viskas anksčiau yra užfiksuota: Čiurlionis TAI yra nupiešęs; Mocartas ir Bachas TAI yra užrašęs natomis; Bagdono abstrakcionistinėse drobėse TAI yra akivaizdžiai nutapyta. Užtenka atsimerkti, pamatyti, suprasti ir pajausti. Tereikia tikėti, mylėti ir išsaugoti viltį. Ir branginti Lauką…

Iš tikrųjų kiek nedaug tereikia žmogui! Jam juk viskas duota!

Ačiū, Viešpatie, Tau už viską!

Kai atvažiuos mano mylimoji dukrytė – matematikos mokytoja! – pas mus švęsti Kalėdų, parodysiu jai advento vainiką kaip Oilerio formulės iliustraciją.

Žinau, ji mane supras.

Ir mes visos šypsosimės laimingos – mano dukra, aš ir… mano mama. Jausdamos meile sutvirtintą grandinę, einančią iš kartos į kartą.

Nesantis žodis

User Rating:  / 0

Informacija

Parašė Ilona Linkevičienė

Skaitytojų: 2585

Pažinojau šviesiaplaukį vaikiną, kuris ėjo tarsi per dykumą, nes būdavo kasdien prie mirties. Bet jam tai patiko. Tas vaikinas pažinojo mane – juodaplaukę moterį, kuri vis tarsi šluodavo smėlį nuo jo takų. Abu buvom panašūs – abu pažinojom Mirtį. Ir tai, kas už jos. Matėm, jautėm ir supratom Gėrį bei Blogį, ir mums nebuvo jokių paslapčių iš Anapus, kur baigiasi Erdvė ir Laikas. Mes buvom pasąmoningi bičiuliai.

Bet jis išėjo. Netikėtai. Visiems laikams ten, iš kur negrįžtama. Pasijutau, tarsi būčiau likusi viena dykumoje – tamsios ir šaltos naktys, ir nė lašelio – net iš akių. Nuo sielvarto viskas gėlė ir skaudėjo, likę prisiminimai metų metus degino, o atplaukiančias mintis ir jausmus žarstydavau tarsi smėlį – nebebuvo su kuo dalintis. Vienatvėje mirdavau – palengva, po truputį netekdama savęs. Jaučiau tik, kaip viskas manyje akmenėja, eižėja, trupa, žyra ir nyksta. Mirtis kasdien – geliant, skaudant, apverkiant, išvemiant skausmą ir kančias. Kol supratau – nebėra manęs, nebėra gyvos. Likę tik kažkas, kas jau nebebijo mirties.

Kartą juodžiausioje naktyje įsivaizdavau dykumą, kurioje kilo audra – vėjas pustė mintis, o šaltis stingdė širdį. Aš buvau ten, ir jaučiau, kaip neviltis lėtai sėda ant mano gyvenimo. Buvau taip pavargusi, kad net mintimis nesipriešinau, tetrokšdama ramybės. Lyg klausiausi vis smarkėjančio vėjo ir tyliai gesau, leisdama sau nieko negalvoti. Pamažu rimau, grimzdama nebūtin...

Ir netikėtai per sapną pajutau to vaikino – jau seniai išėjusio ir niekada negrįšiančio – rankas. Jos švelniai braukė ir valė nuo manęs neviltį – nuo veido, akių, juodųjų plaukų. Nenorėjau atsimerkti, nenorėjau jo išvysti, ne... Ir tada išgirdau jo tariamą žodį iš Nebūties. Tai buvo vienintelis žodis – veiksmažodis, – reiškiantis: „Mylėjau, myliu ir mylėsiu“.

Nesantis žodis talpino veiksmą praeityje, dabartyje ir ateityje. To žodžio nėra, negali būti, nes žmonės padarė taip, kad jo nė nebūtų, nors jo reikšmė – didesnė už Visatą, Erdvę ir Laiką. Jei žodis „mylėti“ skamba tarsi tuščias indas, tai anapusinės kilmės žodis turėjo pilno indo prasmę. Tas trancendentinis pasakymas turėjo kitokį išmatavimą ir suteikė naują prasmę meilės jausmui – išliekančiam ir nekintančiam, kaip tai tegali būti kitokiame pasaulyje, kur neegzistuoja nei erdvė, nei laikas. Likusi tik energija – pastovi ir turinti niekada neišnykstančią jėgą.

Tai buvo taip realu ir tikra. Patikėjau, nes tas žodis atėjo iš Ten, ir buvo ištartas be garso. Supratau, ne, - įsitikinau! - kad egzistuoja pomirtinis gyvenimas. Stipri banga privertė suplakti širdį, pramerkti akis. Atsirado jėgų. Ir aš eilinį kartą išlipau iš kapo duobės. To nesančio žodžio galia vėl prasidėjo naujas ne-gyvenimo ratas. Į jį vėl žengiu tarsi iš savo dykumos, bet einu palaiminta – apdovanota nemirtingumo indu, pilnu amžinosios meilės galios.