Tyliai kalbantysis
/ 0
- Informacija
- Parašė Adelė Daukantaitė-Šeškauskienė
- Skaitytojų: 2171
Tyliai kalbantysis
Tyla. Sėdžiu ir klausausi, gaudau kiekvieną oro virptelėjimą, laukiu tyliai kalbančiojo.
– Tuk, tuk, tuk! Ar namie kas nors yra?
Pas mane visi namie. Čia tikrai ne tyliai kalbantysis, čia konkretus garsas „Tuk, tuk, tuk!“ į duris, konkretus klausimas apie mane.
– Sėdi?
– Sėdžiu.
– Ko lauki?
– Laukiu tyliai kalbančiojo.
– Eime! Eiti įdomiau nei sėdėti. Kibkis į parankę.
Einame. Tikrai, eiti įdomiau nei sėdėti. Gal pamatysiu ir Matantįjį?
– Kokia nuostabi pilnatis! Mėnulis kaip paršelis voliojasi danguje. Sninga šerkšnu... – sako mano bendrakeleivis.
Lengvas vėjas judina krūmų ir medžių šakas ir sidabras lengvai plevena mėnesienoje lyg permatomo šilko juostos. Jausmas – lyg būtum paukštis ir skristum, lyg plauktum sidabrinėje erdvėje. Lengvumas... Širdis pamažu veria duris ir aš einu mėnulio pilnatimi į save.
– Ar matai?
– Matau...
– Pasakok!
– Aš skrendu! Aš šoku... Spindesio lengvumas... Sunku nusakyti jausmą.
– Aš klausiu ką matai?
– Matymą aš jaučiu: abu liejasi į vieną visumą judėjimo džiaugsme, lengvume, trapume, gražume...– piešiau savo matymo suvokimą.
– Ar girdi?
– Taip. Girdžiu nakties balsą, girdžiu mėnulio sodrų, vyrišką, švelnų, truputį prikimusį šnabždesį, girdžiu šerkšno drugelių sparnų plevenimą, girdžiu linksmą vėjo džiaugsmą – purto šerkšną ir džiaugiasi tuo ką daro... Aš girdžiu einančias pėdas „Girgžt, girgžt, girgžt...“, bet jų nematau.
– Tai sapnai eina pas žmones... Nori girdėti tyliai kalbantįjį?
– Taip.
– Sėdint jo negirdėsi, laukiant – jis neateis. Tyliai kalbantysis esi tu pats, tik atidaryk širdies langus ir praverk širdies duris...