Regėjimai
/ 1
- Informacija
- Parašė Adelė Daukantaitė-Šeškauskienė
- Skaitytojų: 2839
Matyt neblogai kuoktelėjau. Baltos palatos lubos sukasi jau antra para, o tas pykinimas veda iš proto. Galvoje trata, braška...
Ateina gydytojai, pažiūri, nustebę kraipo galvas iš kur man tas pykinimas ir išeina, o aš jau devinta diena negaliu į maistą nė pažiūrėti. PYKINA! Matyt tas pykinimas kaltas, kad po šiai dienai visokie regėjimai, vidiniai monologai lenda pro sielos sermėgos skyles, nors kauk. Ir bandyk nerašyti, kai visi lyg susitarę (knygos, televizija, dvasininkai, psichologai, straipsniai žurnaluose, interneto puslapiuose) tik ir tekalba apie rašymo terapiją...
Kai kavinėje su Grafomanija susėdame gerti kavutės, pradedame diskusijas, kurios baigiasi ne Lietuvos naudai. Jos įvarčiai stipresni ir kandesni už mano. Visada išdidžiai ji išeina iš kavinės, aukštai pakėlusi galvą, o manoji svyra kaip Pizos bokštas (bet dar tebesilaiko)... . Ir pasižadu sekantį kartą kaustyti naujomis pasagomis savo atmintį, bet stabteliu ties Dievo įsakymu atleisti. Ir vėl vidinis monologas...
I REGĖJIMAS
Pavasario piemenys
Išginė žalumą.
Pavasario piemenys
Debesis gano.
Pavasario piemenys
Širdį botagu plaka...
II REGĖJIMAS
Žmogus gimė laimei, džiaugsmui ir kūrybai. Prie šio sakinio padedu tašką, nes tuo tvirtai tikiu, nes nuo pat mažumės mama įkalė į galvą, kad Dievas mane myli.
Žmogaus esmė Žemėje – įprasminti buvimą, įprasminti save ir palikti viziją ateinantiems. Pasaulis yra Dievo Kūrinija, kurioje jis pats ateina žmogaus pavidalu ir taip pat įprasmina save.
Saulė, mėnulis ir žvaigždės yra toli mūsų regėjime, bet arti sieloje ir gyvena mumyse. Saulė – Dievo šviesa žmogaus esatyje. Mėnulis – antroji nakties pusė, kurioje pasireiškia visa ekumeninė žmogaus prigimtis per sapnus, per regėjimus, per vizijas, per darbus. Žvaigždės – žmogaus noras spindėti, šviesti, būti matomam, būti kažkuo. Dievas leidžia žmogui džiaugtis ir į rankas įduoda likimą – apsisprendimo teisę, laisvę, kūrybinį pradą. Jei eisi į saulę – aš tau padėsiu – mintija Dievas. Jei tai bus tavoji nakties pusė – aš tave taisysiu. Jei tai bus tavoji žvaigždė, kurios tu garbingai sieki, aš tave pakylėsiu...
III REGĖJIMAS
Tylūs ir nuolankūs klūpėjo žmonės prie klausyklos. Girdėjau tiksėjimus - lėtesnius, greitesnius, sunkesnius, su keistu virpesiu aidinčius krūtinėse. Tie tiksėjimai neleido man susikaupti maldai. Kas tai? Kodėl aš juos turiu girdėti? - klausiau savęs ir ieškojau atsakymo akimis bėgdama bažnyčios skliautais. O žmonės laukė atleidimo, kurio taip reikia, kad nukristų išaugusi kupra, slegianti ne tik širdį, plaučius, bet ir visą kūną, slegianti sielą.
Iki mišių dar ketvirtis valandos. Paskutinieji pabeldė į klausyklos groteles ir, lengviau atsidusę, suklupo atgailos poteriui.
Jos niekus neišėjo – nei į dangų, nei į pragarą, nei skaistyklon. Suklusau, nes pasigirdo tylus, prislopintas, bet gana triukšmingas šurmulys. Triukšmavo mažos skraidančios būtybės. Būtybės pulkeliais plaukė nuo pirmos klausyklos, kur išpažinčių klausėsi solidus, pagyvenęs kunigas, veidu, kurio įskaityti neįmanoma, nes jis nugairintas metų tarnystės, prie kurio nebelimpa jokios žmonių nuodėmės – jis girdėjęs visko. Kunigas žegnojo mechaniškai kiekvieną priklaupusįjį naujai nuodėmei su žinojimu, kad sekantį kartą vėl išgirs vos ne tą patį...
– Greičiau, mielosios, greičiau prie antros klausyklos! – šnarėjo būtybės.
Apsidairiau. Ramiai, nuleidę galvas žmonės skaitė maldaknyges, kalbėjo poterius, atliko atgailas. Lyg nieko negirdėtų, nematytų kas čia dedasi. Pasisukau ir aš į antros klausyklos pusę. Jaunas kunigas, įraudusiais skruostais, įdėmiai klausėsi merginos išpažinties. Kunigo akyse – susirūpinimas ir beribis švelnumas. Ore tvyravo jaudulys ir merginos ašaros ritosi skruostais kaip maži cunamiai, plaudami jos skaudančią sielą. Kunigas kalbėjo poterį:
– Gailestingas ir mus mylintis Dieve, ši jauna ir graži siela prašo Tavo malonių, prašo atleidimo. Dieve, Tu esi meilė ir myli kiekvieną savo Kūrinijos vaiką šioje Žemėje. Mylintis Tėve, atleisk mums mūsų nuodėmes...
Pravirko mažieji demoniukai, apsupę klausyklą, prabudo ir manieji, kuriuos atnešiau šiandien ir aš. Moterėlės, kurias mes vadiname davatkėlėmis, atsisuko ir subarė mane, kad per garsiai poteriauju . Negalėjau kitaip, nes manieji be sielos ašarų nepalieka savo šiltos buveinės širdyje, reikėjo juos išverkti.
Nuaidėjo varpeliai, skelbiantys mišių pradžią ir sugaudę vargonai pakėlė mūsų galvas aukštyn. Jaunas kunigėlis atsistojo, švelniai atsiduso ir nuėjo link altoriaus. Lyg spiečius jį apsupo demoniūkščiai, kurie dūzgė lyg bičių avilys. Juk tai pradžia...
Kada pravirksta demonai? Kai nesame abejingi Kūrinijai, kai esame nuoširdūs ir atviri meilei, kai atleidžiame savo skriaudėjams, kai atsiprašome už padarytą blogį, kai mylime, tikime ir turime viltį. Kai kuriame grožį ir daliname gėrį.