Mes jį vadiname...
/ 1
- Informacija
- Parašė Adelė Daukantaitė-Šeškauskienė
- Skaitytojų: 3120
Apsivilko debesys vėjo švarkais,
tik sagas įsiūt pamiršo mintys,
pabiro iš dangaus akių , lyg iš pušies
sakai,
mėnulio šypsena ant balto žemės
tilto...
Toje vienatvės dalyje,
kur įsikūnijęs nesumeluotas šerkšnas,
prigludo meilė ir joje
pravėrė žvilgsnį ten, kur jis užmerktas,
kuris nuo įsčių motinos šventų
įdėtas žmoguje kaip saulės vaikas,
kuris užklotas angelo sparnu, -
kurį vadiname širdies balsu,
kai kalbinam mes duotą žemiškąjį laiką...
Ach, tie debesys, pilkais švarkais!
Ne veltui vaikšto jie ant balto žemės
tilto -
mėnulio šypseną susirenka žmogaus
keliai,
kad mes išgirstume, kaip meilės uogos
sirpsta
šerkšnu apsnigusiais drugiais...
2019-02-10