Ištrauka iš romano „Agnetės kelias“
/ 5
- Informacija
- Parašė Gražina Asipauskaitė
- Skaitytojų: 17206
Draugo namo duris atidarė jo mergina. Ji buvo ką tik išėjusi iš vonios ir įsisupusi į baltutėlį minkštą rankšluostį.
– Martynas namie? – pasiteiravo, šnairuodamas į ją.
– Užeik... – labiau pravėrė duris įleisdama svečią. – Kavos?
– O kur tavo bičas klausiu?
– Svarbūs reikalai, nieko daugiau man nesakė, parlėkė prieš keletą minučių ir vėl išskuodė lauk. Sunku man jį pagauti.
– Palikau mobilųjį, negaliu paskambinti,– staiga ištarė Romas. – Man skubiai jo reikia!
– Įpilsiu viskio, nes spėjau suprasti, kad kava netenkina. Prisėsk, pakalbėsim. Seniai tave mačiau, pasiilgti spėjau...– nusišypsojo porcelianinės šypsenos savininkė.
Palikusi jį sėdėti virtuvėje, nusliuogė į kambarį paimti butelio. Iš ten, kur sėdėjo Romas, aiškiai matėsi, kaip grakšti ilgaplaukė blondinė pasilenkė, rankomis siekdama tolėliau spintelėje padėto butelio. Rankšluostis vos dengė jos dailų užpakaliuką, o dar labiau pasilenkus į priekį, buvo matyti rausvos lytinės lūpos, ant kurių nebuvo nė plaukelio. Romui užvirė kraujas. Jos ilgos dailios kojos žėrėjo tarsi aksomas, matyt, „šviežiai“ nudepiliuotos. Romas mikliai pakėlė akis, kai atnešusi dėžutėje supakuotą butelį, negailėdama ją sudraskė ir atkimšusi butelį pripildė pilną taurę.
– Gerk, Romuk, gerk... Štai ir kava, jei kartais susigundytum gurkštelėti, – ilgais, raudonais, akrilu dengtais nagais pastūmė puodelį.
– Cukraus turi? – lyg alkanas vilkas paklausė ir sugniaužė kumščius, norėdamas sugriebti ją už riešų.
– Minutėlę.
Pasistiebus nuo aukštos spintelės paimti cukrinę, ji nepajuto, kaip rankšluostis nuslydo žemyn ir mergina priešais jį liko stovėti nuoga. Sustandėję silikoninių krūtų speneliai galutinai sujaukė Romo protą. Apimtas nevaldomos aistros, patraukė nuo stalo puodelius ir taures, užmetęs mergina ant jo, vikriai nusimetė kelnes ir staigiu mostu įslydo lyg žaltys.
Mylėjosi jiedu aistringai, gal šiek tiek per grubiai. Mergina savo ilgais nagais nuplėšė marškinius ir puolė raižyti jo nugarą, palikdama vos vos iškilusius randus. Jis kandžiojo dirbtinę krūtinę, spenelius, o jų aimanos buvo garsesnės viena už kitą. Išsilaisvinusi iš jo glėbio pritūpė ir delnu sugriebusi jo pasididžiavimą lyžtelėjo. Lyžtelėjo dar kartą, kol galiausiai jį apžiojo slinkdama aukštyn ir žemyn. Judesiai buvo tokie ritmingi ir tikslūs, kad, rodos, ji puikiai nujautė, kada įvyks „vulkano išsiveržimas“, priversiantis Romą paklusti jos burnai ir vikriam liežuvėliui. Ir jis neklydo. Keletas stipresnių suspaudimų su injekcijų išgražintomis lūpomis ir jos burna prisipildė sūrios, lipnios masės.
Romas dėkingai šyptelėjo ir susmuko kėdėje. Jam jau seniai nebuvo taip gera.
Kol mergina nulėkė į dušą, Romas užsisagstė marškinius, užsitempė kelnes ir prisėdęs baigė gurkšnoti viskį.
– Aš jau vyksiu, – žvilgtelėjęs į sodriai rudas jos akis labiau ištiesino nugarą. – Kai grįš Martynas, pasakyk jam, kad man paskambintų.
– Gerai, – ir po minutės pridūrė. – Manau, dar pakartosim, – palietė jo nukarusį žandikaulį, – esi fantastiškas partneris, tiesiog – idealus.
– Kam tos pagyros. Ką, Martynui nestovi? – pašaipiai mirktelėjo.
Mergina susiraukė.
– Eik namo, pasakysiu, kad jo ieškojai.
– Gali iškviesti taksi?– gailiai sumykė Romas. – Telefoną lekiu susigrąžinti.
– Kur jį palikai?
– Pas draugelį vieną.
Palietęs standžias krūtis, pabučiavo merginos lūpas, atrakino duris ir vaidindamas kareivį išžygiavo.
Oi karšta blondinė, tokią turėdamas, negyvai užmaigyčiau...– prisiminęs jos skleidžiamą aistrą, svajojo Romas. – Bet turi išdegti ir mano planas susigrąžinti tą kvailą mergšę – Agnetę. Negaliu pražiopsoti solidžios sumelės. Tikrai to sau neatleisčiau.
Nespėjus prisidegti cigaro, į kiemą įvažiavo taksi automobilis. Sėsdamas į automobilį jis pažvelgė į langus ir šypsodamasis kilstelėjo ranką.