Ugniniai užkalbėjimai

User Rating:  / 0

Informacija

Publikuota Sekmadienis, 24 Rugsėjis 2023 17:43

Parašė Rita Ringienė

Skaitytojų: 1327

Gintautas Černeckis – mokytojas bibliofilas, kūrenantis knygnešystės ugnį Žemaičiuose (nuo 1987 metų Simono Daukanto bibliofilų klubo vadovas, inicijavęs ,,Žemaičių bibliofilo“ leidybą). Už moksleivių žygius, parodas ir literatūrinį konkursą „Draustos knygos kelias” 2023 metų pavasarį apdovanotas knygnešio Martyno Survilos premija. Pagal išsilavinimą psichologas, istorikas, pagal pašaukimą – mokytojas, radęs kelią į mokinių širdis, išugdęs pasekėjų, todėl cituoju vieną jo atsakymą iš interviu: ,,Mokykloje buvau ir valtininku, ir sodininku. Visai nesisteminis. Toks pats sau ir vaikams. Nuo 1995 metų Senamiesčio mokykloje pradėjome minėti Knygnešio dieną. Nors valdantieji atsisakė tautinės mokyklos projekto, man niekas netrukdė iki išėjimo į užtarnautą poilsį būti lietuviškos mokyklos mokytoju. Taip ir nepasidariau paslaugų teikėju. Dirbau mokykloje valtininku, padedančiu norintiems persikelti per upę. Mokiau skaityti knygas susikaupus ir širdimi, o tai nelengva.“

Taigi sodininkas ir valtininkas turi paslaptį – kuria lakonikas, kai teksto mažai, o minčiai erdvu. Tai – strofos su neapibrėžtu skiemenų skaičiumi eilutėje. Eilėraščiai originalūs pagal žanro pavadinimą, laisvi pagal kontekstą, bet vis su atkaklaus sodininko siekiu puoselėti ugniagėlę ir sėti jos sėklas. Nuo 2001 metų išėjo penkios šio kūrėjo knygos: ,,Knygos pakeleivio užrašai“ (2001), ,,Slaptakeliai, slaptavietės, slaptaknygės“ (2004), „Lakonikos“ (2012), „Saulės gėlės sėklos“ (2021), ,,Ir ateis saulė“ (2023).


Kūrybos šaltinius autorius yra nurodęs trečiosios lakonikų knygos pristatymo įžangoje (,,Žemaičių saulutė“, 2012-07-27, nr. 685). Garbė jam, kad dalinasi žinojimu, jog trumpa forma iškalbiai rašė Rabindranatas Tagorė, Omaras Chajamas, Kahilis Džibranas, Jurgis Baltrušaitis, Antanas Kalanavičius, Vytautas Karalius ir kt. Poeto atvirumą papildo ir preciziškas bibliofilo
tikslumas. Paklaustas, kaip gimsta tie posmeliai, vidinio ritmo sakiniai, yra sakęs: ,,Vienintelis būdas susipažinti su savimi yra kultūra, dvasingumas – tai sielos gyvenimas, kelionė į save. Tik širdimi priimu Aukštųjų pasaulių vibracijas. Iš čia ir vidinis lakonikų ritmas. Regiu sąmonės vaizdą, kurį skubu išsaugoti žodžiais. Bet kaip atkurti, atspindėti švytinčią patirtį? Kai nebėra žodžių, tik nuostaba. Lakonikas traukiu kaip žuvis iš gelmės. Pasitaiko – nutrūksta. Vėl kantriai laukiu „kibimo“. Čia toks sielos darbas. Labai intensyvus, reikalaujantis didelės įtampos. Ir kartu palaimingas. Suteikiantis gyvenimui prasmės ir džiaugsmo. Lakonikos – išnešiota gyvastis. Iš vidinio turto pasidalinimui. Supratau, kad kūryba – nepakeičiama saviugdos priemonė, skatinanti evoliucijos procesą. Kitaip neįmanoma pastatyti Šviesnamio savo viduje.“


Taigi šie trumpi eilėraščiai yra vidinės kelionės atšvaitai, žodinės fotografijos. Bet rašyti trumpai nėra lengva, juolab sutilpti į apibrėžtą skiemenų skaičių strofoje kaip haiku 17 skiemenų trieiliuose ar 31 skiemens tankose. Skiemenų griežta apibrėžtis ir apsauga nuo tuščiažodžiavimo, ir minties koncentracija kaip suspaustoje laikmenoje, išgrynintoje formulėje. Toks poetinis
kalbėjimas būdingas Rytų kultūrai, bet vis dažnesnis Vakarų poezijoje. Šiuolaikiniai lietuvių haiku kūrėjai Dainius Dirgėla ir Nerijus Cibulskas. Prieš devynerius metus, 2014 metais pradėtas organizuoti Biržų haiku konkursas jau respublikinis. Gintauto Černeckio lakonikos kaip giminiškas atliepinys ne tik žemaičiuose.


Lakonikų eilutės žodis gręžiasi į dailę, kaligrafiją, kad vaizdas ir poezija, linija ir mintis apsikeisdami pildytų vienas kitą jau be klausimo, kas pirmesnis. Trumpėjimas ir iš skubos, ir iš sutelkties. Jei literatai pradėtų nuo posmelio, užaugtų poetų, atkristų grafomanų... Kaip bebuvę, mintys lukštenasi, skleidžiasi, byra, kol išsigrynina, todėl su Gintauto Černeckio lakonikomis gera tyliai pabūti. Tiek turinio, tiek formos prasme – gražūs leidiniai: pirmosios trys knygos iliustruotos Gražinos Didelytės grafika, penktoji – dailininko Augustino Virgilijaus grafikos ofortais, ketvirtoji – dukters Aistės Talijūnienės monotipijomis. Dukra ir meninė redaktorė, ir tėvo pasekėja: koks džiaugsmas kada nors palikti asmeninę biblioteką savo vaikui. Ir ne tik biblioteką...


Lakonikos nuo trečiosios šio kūrėjo knygos atskiriamos romėnišku skaitmeniu, spausdinamos tik po vieną lapelyje. Taip skaitytojui išsiskiriančio teksto romėniškas skaitmuo kaip adresas, kad lengviau būtų surasti, sugrįžti, iš naujo perskaityti įsiminusią strofą. Gal kuriam skaitytojui ir asociacija su Pietų Graikijos Lakonikos dalyje gyvenusiais asketiško auklėjimo
spartiečiais, kurių mylimosios ir motinos liepdavo grįžti iš mūšio ,,su skydu ar ant jo“. Gyvenimo ir meno maksima – viskas arba nieko. Nuolatinis veržimasis į šviesą – toks šių lakonikų žmogus:  optimistas, bet ir įspėjantis apie šešėlius, žemumas, prarastis. Nors lakonika pati savaime yra minties išraiška trumpiausiu sakiniu, bet ir į knygas sueina vis trumpesni jų vėriniai: pirmojoje – 255 strofos, trečiojoje – 305 vėrinys, o ketvirtoje ir ką tik išėjusioje penktojoje jau tik po 100.
Vadinasi, patys rinkiniai lakonėja, bet įgyja galios suvienyti ratu susėdusius kamerinio renginio dalyvius. Žaidimas tik iš pirmo žvilgsnio, nes gali būti ir toks kolektyvinio skaitymo būdas. Jau pamėginot? Ir niekas nenorėjo išeiti iš to Rato? Drįstu spėlioti, nes taip esame skaitę Guilevičiaus ,,Euklidijas“ (Eugène Guillevic. Euklidijos. Iš prancūzų kalbos vertė Eduardas Klimenka. Vilnius: Aidai, 2011. 132 p.). Tai kiek ilgesni egzistencinės geometrijos eilėraščiai, bet kaip ir lakonikos atsiveriančios pakartotiniam skaitymui. Kaip langas į žmogaus sielą, viltingą slėpinį. Tad lakonikos – ir iškalbios runos, kalbėjimo(si) ženklai. Jos galėtų skleistis net ant psichologo stalo. Kaip Rytas ir Vakaras, kaip Diena ir Naktis, kaip Šviesa ir Tamsa... Būties opozicijos, dvi Tiesos svarstyklių lėkštės neatskiriamos. Poezijos skaitymą mažoje grupėje kaip terapiją pritaikė poetė Jūratė Sučylaitė ne tik įgijusi kvalifikuotos poezijos terapeutės- biblioterapeutės sertifikatą. Tad ir Gintauto Černeckio lakonikos galėtų veikti terapiškai: vieniems budindamos savivertę (,,Gera žinia/ ateina iš toli,/ kai žmogus/ gina/ dvasios tvirtovę.“), kitiems raudamos puikybės, lengvabūdiškumo daigus (,,Daugiaveidis tolsta/ nuo brolybės kalno,/ išdavystė suka lizdą/ jo namuose.“). Tad ar bereikia priminti apie žodžio gydomąją galią, apie kurią žinojo mūsų protėviai: ,,Žodis baudžia, žodis glaudžia.“ Ar būtų kalbėję ir užkalbėję negyjančią rožę kojoje, ar būtų laiminę, linkėję lydėdami iš namų į ilgą kelią.


Poezija yra terapija ne tik skaitančiam, bet ir ją kuriančiam kaip skydas nuo pasaulio triukšmo ir tuštybės. Tad ir tu, tylusis skaitytojau, pajusi, kad kūrėjui nebūna lengva, bet jis lieka stiprus kurdamas, kūrendamas, eidamas ir tam ryžtis skatina tave. ,,Jeigu žodžiai netikri, juos išnešios vėjai“, – ataidi iš pirmosios Gintauto Černeckio knygos. Bet juos pildo, pripildo kitos strofos iš naujausio vėrinio ,,Ir ateis saulė“. Tebūnie ramu ir šviesu priartėjusio rudens Lygiadienio sulaukus, juk tam ir naktis, kad ilgėjančių dienų vis lauktume. Baigdama vietoj žiburio dvi išsirinktas lakonikas iš naujausios knygos perskaitysiu.



***
Keliauja sau vabalėlis,
svarbu neužgauti,
iš toli girdžiu
jo žingsnius.

***
Mintis blyksteli
lyg žuvis iš vandens,
ir panyra
sidabras gelmėn.