medideja

Requirements



Vienišas žmogus bendruomenėje

 

 

 

„Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“. Ši mintis iš Evangelijos pagal Matą netikėtai aplankė, susitikus ir kalbantis su šarneliškiais Gryniais bei Zina ir Jonu Brasais. Jie – Onos Razmaitės kaimynai, vieni iš nedaugelio pelnę jos pasitikėjimą ir besirūpinantys šia vieniša ir ligota septyniasdešimtmete, gyvenančia Šarnelės užkampyje.

 

 

Tik pavasario vėjams išdžiovinus duobėtus, kreivus, giliom provėžom įspaustus kelius, atsiranda galimybė atkakti prie miško pakraščio (jau priklausančio nebe Plungės, o Mažeikių apskričiai). Atgimstančios gamtos kvapai, paukščių čiulbėjimas ir sprogstančių medžių grožis apgaubia romantiškumu netgi pajuodusią lūšnelę kreivu stogu ir mažais langais.

 

„Čia keliai neišbrendami, o palijus – tik visureigiu įveikiami. Susirgus nei daktarui privažiuoti, nei į ligoninę išvežti“, ­– apie Onos Razmaitės gyvenamąją vietą pasakodami, rūpesčiais dalijosi Gryniai ir Brasai, vis besistengiantys įkalbėti ją kraustytis į senelių globos namus Žemaičių Kalvarijoje.

 

Anot kaimynų, O.Razmaitės gaunama invalidumo pensija atitektų globėjams, o pati šiltai, sočiai ir be rūpesčių leistų paskutines gyvenimo dienas kartu su kitais karšinčiais.

 

Pasirodo, Ona Razmaitė ištisus metus gyveno be elektros, kurią atjungė, susidarius kelių šimtų litų skolai. Tada Brasai ir Gryniai kartu su seniūnijos darbuotojais pasirūpino, kad skola būtų apmokėta. Parūpino malkų kurui, vis užvažiuoja, atveža maisto, su lauktuvėmis aplanko prieš šventes. Yra sutarta, kad arčiausiai Razmaitės gyvenanti kaimynė Adelė Sbigelienė iškart jiems paskambintų ar reikalui esant, ar pastebėjus ką negera.

 

Beklampojant prie senosios namų, spėta pakalbėti ir apie jos gyvulėlius.

 

„Kiek ten pieno gali duoti tos nusenusios karvės!” – Ona Razmaite besirūpinančios moterys nepritaria tokiam jos užsiėmimui ir nori įtikinti šeimininkę, kad juos ji kuo greičiau parduotų – vis mažiau vargo.

 

Linksėdamos galva moterys pasakoja, kad senoji ir pašeria, šieno pripirkusi, ir prižiūri, tik kartais į pagalbą kaimynus pasikviečianti – vienas jautis tiesiog nesuvaldomas, o ir veterinaro paslaugų reikia. Tvarto durys – po devyniais užraktais, šiaip panorėjus – neįeisi.

 

„Sunku kartais su ja susikalbėti, kartais nesuprasi, ką šneka. Ko norėt – sunkiai sirgusi buvo, ir gydėsi ilgokai, kol į motinos sodybą grįžo iš tolimųjų plaukiojimų, ­– jau tiek ir bespėja su moters gyvenimo istorija supažindinti kaimynai kol priartėjome prie lūšnelės. Lūkuriuojame – šeiminkė įsileis pro savo namų duris ar ne, atvers savo gyvenimo nutikimus ar ne.

 

Tiriamu žvilgsniu apžvelgusi netikėtus svečius, Ona Razmaitė šiltai ir geranoriškai nusišypsojo, paskubomis rankomis braukdama pusilgius šviesius plaukus: „Užeikite užeikite, tik dar norėčiau susišukuoti, jei jau fotografuosite“.

 

Stengdamasi nesikuprinti, delnu įsirėmusi į strėnas, senoji dingo žemoj trobelės patalpoje, kažkuo primenančioje tvartą, rankos mostu mus pakviesdama į gyvenamąjį kambarėlį. Viduje – net juoda, tik žalia lovatiesė šviečia – labai gražiai paklota, nė raukšlelės. Apsipratus ėmė ryškėti suolelių, spintos kontūrai, ant apvalaus medinio staliuko – baigiančių nuvysti lauko gėlių puokštelė, pamerktų, matyt, Velykų šventei.

 

„Buvom pas ją atėję, valgių atnešėm, ji pati kiaušinių buvo primarginusi“, - spėja papasakoti kaimynė.

 

Po minutės Ona visa švytinti, pasipuošusi, kaip pati sakė, geriausiu drabužiu - geltona megzta bliuzele, dar vilkosi tamsiai mėlyną megztinį. Kaimynėms norėjus pertarti, atseit, nebus šalta, nereikia to megztinio, O.Razmaitė tik užginčijo – nuotraukoje visada gražiau atrodo juodas rūbas, bet tokio neturinti, tiks ir tamsiai mėlynas. Nuo tokių kalbų šiltos šypsenos nušvietė susėdusiųjų veidus, o netrukus užsimanyta ir padainuoti, nes Ona Razmaitė neblogą balsą turėjusi.

 

Išbrokavusi kaimynių pasiūlytas dainas, pati pasirinko širdį gildančią: uždainavo apie nelaimingą jaunystės meilę.

 

Nejučia kalba pasisuko apie gyvenimą.

 

Ona Razmaitė negailėdama dalinosi pasąmonėje randus palikusius prisiminimais, vis proveržiais, štrichais, epizodais iškylančiais: apie buvusį turtingą tėvų ūkį, laimingą vaikystę vaikystę, tėvo netektį, dešimtmetį trukusį darbą tolimojo plaukiojimo laivais, regėtas baltąsias meškas ir Afrikos krantus, mylimąjį laivo kapitoną, nelaimę, ligą, grįžimą namo pas motiną Šarnelėn.

 

„Čia – ne mano tėviškė, šitą namelį nusipirkau pati“, – apie savo gyvenamąjį būstą pasakoja Ona, nė kiek nesijaudindama, kad sienos pajuodę ar stogas suklypęs. Matyt, jai čia jauku ir gera, nes niekuo nesiskundžia. Netgi atvirkščiai – jaučiasi pasididžiavimas savo laisve: nueinanti kartais į parduotuvę Mažeikių rajone, nes ji arčiau, ir ten nusiperkanti ko nori. Užsiminus apie senelių globos namus, moteris pakraupsta: „Iš vieno katilo valgyti?! Tai jau ne! Kol pati galiu, kol paeinu“. Ir ją, branginančią nepriklausomybę, galima suprasti. Augina gyvulėlius, kaip jai patinka, ir nepergyvena, kad nauda iš jų menka. Keliasi ir gulasi kada nori, savo vienatvę maitindama jaunystės laikų prisiminimais, kartkartėmis nuo medinės spintos nusikeldama apdulkėjusį seną lagaminą, saugantį popierius, laiškus, dokumentus ir juodai baltas nuotraukas, kuriose ji – jauna, pilna energijos ir labai graži, žinanti, ko nori, ir siekianti savo svajonės. Likimui pakišus kojas, griūna svajonės, iliuzijos, liekant akistatoje su... savimi.

 

Šie paskutinieji sakiniai – ne vien apie Oną Razmaitę, jie tinka beveik visiems seniems ir vienišiems.

 

Ir didžiausia pagarba būtent tiems, kurie ištiesia nelaimėje ir vienatvėje ranką.

 

...Atsisveikinant be jokių pompastiškų kalbų trumpai drūtai išeidama kaimynė sušnibždėjo Onai, kad jai atnešusi pyrago ir kopūstų, išgirdo tokį paprastą, bet tikrą „Ačiū“.

 

Ir tada, kai jau keliai bus nebepravažiuojami, iš ligos patalo nebepakylama, ir tada gerieji žmonės, kaip Ona Razmaitė vadina savo kaimynus, padės jai surasti kelią į senelių globos namus, o bus padėka irgi tokia paprasta – žodžiu ar žvilgsniu pasakytas: „Ačiū“.